„Į Ispaniją važiavau tik pabandyti. Iškart gavau gerą darbą. Bendravau su klientais: turistams siūliau ekskursijas po salą, plaukti laivais, atrakcionus, šuolius su parašiutu. Sėdėdavau biure, klientai ateidavo pas mus, o mes juos aptarnaudavome“, - pasakojo S. Oleškevičius.
Atlyginimas – 3 tūkst. eurų
Vasarą vaikinas uždirbdavo iki 3 tūkst. eurų per mėnesį, ne sezono metu – apie 1,5 tūkst. eurų. Kasdienės išlaidos – panašios kaip Lietuvoje. Iš pradžių gyvenimas be vargo atvykėlį žavėjo. Vėliau radosi ir vis stiprėjo noras grįžti į Lietuvą.
„Nepatiko tai, kad ten jaučiausi svetimas. Per pusę metų neradau jokių draugų, nuolat būdavau vienas, tik pradžioje leidome laiką drauge su tais, kurie atvyko dirbti kartu. Paskutinius mėnesius apskritai neturėjau su kuo pasikalbėti, išeiti į miestą išgerti alaus. Tas gal labiausiai ir nepatiko“, - paaiškino jaunuolis.
Kai tėvams pasakė, kad nori grįžti į Lietuvą, šie sūnaus nesuprato, drąsino pasilikti Kanaruose ir dirbti toliau, sakė, kad nepasitenkinimas praeis. Jie krizės metais abu emigravo į Angliją, dirba paprastus darbus gamykloje. Netikėjo, kad Lietuvoje sūnus ras ką nors geriau.
Abejojo kelis mėnesius
Vilniuje vaikino laukė studijos Vilniaus verslo kolegijoje – programavimas. Jis buvo baigęs du kursus ir metams išėjęs akademinių atostogų, ketino padirbėjęs 12 mėnesių grįžti. Tačiau nė tiek neištvėrė.
„Kelis mėnesius abejojau, ką daryti, vis kalbėdavau apie tai su tėvais. Mano noras vykti į Lietuvą tik didėjo. Vieną dieną nusprendžiau: „Viskas!“ Su niekuo nesitardamas nusipirkau bilietą skrydžiui ir laukiau kelionės“, - prisiminė Sergejus.
Jis seniai norėjo būti nepriklausomas verslininkas. Dar prieš važiuodamas į Ispaniją bandė rengti vakarėlius, organizuoti seminarus, keliose įmonėse dirbo kaip vadybininkas, o greta to turėjo papildomos veiklos.
Verslo pradžia – „Facebook“
Grįžęs į Lietuvą Sergejus turėjo sutaupęs 6 tūkst. litų, kuriuos norėjo arba investuoti, arba pusmetį iš jų gyventi, kol ras užsiėmimą.
„Buvo sunku – Ispanijoje viską galėjau sau leisti, o grįžus į Lietuvą daug ko trūko, pinigus leidau taupiai. Pusantro mėnesio ieškojau verslo idėjos, nuo ko pradėti. Radau pažįstamą, Sergejų Alfimovą, kuris laisvalaikiu prekiavo vyriškais papuošalais socialiniame tinkle „Facebook“. Jam neblogai sekėsi. Kai papasakojo, kaip vyksta pardavimai, ėmiau galvoti apie interneto parduotuvę, kaip reklamuotis, kaip papildyti asortimentą. Nuo to viskas prasidėjo“, - pasakojo vaikinas.
Dabar vyriškų papuošalų verslas – pagrindinis Sergejaus užsiėmimas. Jis atsakingas už interneto parduotuvės programavimą, reklamą, bendravimą su klientais. Kolega – už papuošalus, asortimentą.
Išbandymas – kritę pardavimai
Patį pirmą interneto parduotuvės variantą Sergejus sukūrė per dvi dienas. „Buvo primityvi, ne iki galo paruošta, bet veikė. Gal pusantro mėnesio prekiavome taip, - prisiminė programuotojas. - Supratau, kad galima startuoti su tarpine versija, nebūtina visko iškart tobulai paruošti.“
Prekes Vilniuje vaikinai pristatydavo patys, į kitus Lietuvos miestus papuošalus veždavo „Lietuvos paštas“. Ir dabar panašiai, tik Vilniuje prekes dažniau pristato kurjeris, o ne patys verslininkai.
Vasarą duetas patyrė pirmą rimtą išbandymą – pardavimų kritimą. „Dabar, kai jau praeina, atrodo, logiška, kad vasarą žmonės perka mažiau. Nors pradžioje labai sunerimome. Paskui tiesiog sukandome dantis ir pragyvenome“, - pasakojo Sergejus.
Papuošalų dėvėti nemėgsta
Pažiūrėjus į Sergejų, nepanašu, kad jam pačiam patiktų puoštis. Vaikinas nenešioja žiedų, grandinėlių, diržo su įspūdinga sagtimi ar kitokių papuošalų. „Man įdomiau pati prekyba, procesas, vystymas, prekės ženklo kūrimas“, - aiškino vilnietis.
Parduotuvė šiuo metu siūlo apie 200 skirtingų papuošalų. Daugiausia – iš Kinijos. Neseniai į vaikinus kreipėsi keli Lietuvos vyriškų papuošalų gamintojai, 10 vieno amatininko darbų jau pardavinėjami vaikinų parduotuvėje.
Geriausiai prekyba sekėsi birželį. Tuomet per mėnesį vaikinai pardavė apie 60 papuošalų.
Visus pinigus, kuriuos uždirba, jie investuoja į verslą. „Jei neinvestuotume, išlaikytume du darbuotojus, kurie į rankas gautų apie 1000 litų“, - skaičiavo pašnekovas.
Tėvai vadino avantiūra
Verslininkai planuoja netrukus atidaryti ir tradicinę papuošalų parduotuvę. „Visą laiką žvalgausi po verslo pasaulį, norėtume su šituo sumanymu plėstis ir į kitas šalis. Tikiu, kad jei ko nors nori, visada gali pasiekti“, - įsitikinęs S. Oleškevičius.
Dabar jo tėvai patenkinti sūnaus pasirinkimu. Nors kai Sergejus pradėjo dirbti su papuošalų prekyba, vadino tai avantiūra. „Dabar nuolat dalinuosi, kokie mūsų pasiekimai, rezultatai. Tėvai labai palaiko“, - prisipažįsta vaikinas. Abu jo tėvai turi aukštąjį išsilavinimą. Tėvas iki krizės užėmė aukštas pareigas automobilių detalėmis prekiaujančioje įmonėje, motina turėjo savo bendrovę, kuri siūlė tvarkymo ir vaikų priežiūros paslaugas.
Svajojo tapti krepšininku
Vilnietis šiuo metu gyvena tėvų bute, yra dėkingas jiems už būstą. Pragyvenimui užsidirba iš papildomų darbų – programavimo, krepšinio statistikos rašymo mėgėjų lygoje. Jis vaikystėje dešimt metų lankė krepšinio mokyklą ir svajojo būti profesionaliu krepšininku. „Svajonė neišsipildė, užtat patirtis liko ir praverčia iki šiol“, - sakė vilnietis.
Sergejus netrukus po mokyklos baigimo suprato, kad nuolatinis samdomas darbas – ne jam. „Po mokyklos įstojau į mediciną, dieninį skyrių. Ten supratau, kad nuolatinės studijos, paskui nuolatinis darbas nuo 8 iki 17 val. – ne man. Mečiau. Radau darbą, o po metų įstojau į vakarines studijas, programavimą“, - pasakojo pašnekovas.
Vaikinas darbuojasi bendradarbystės centre „HUB Vilnius“. Ten kaip ir dar keliasdešimt jaunų verslininkų ar laisvai samdomų specialistų nuomojasi darbo vietą. Artimiausi jo planai – vystyti vyriškų papuošalų verslą, o nuo rugsėjo – grįžti į studijas.
