Svajonės beveik išsipildė
„Įsivaizdavome, kad būsime pasaulinio garso roko žvaigždės, gyvensime iš muzikos, važinėsime po turus“, - prisimindami save prieš dvidešimt metų, sutartinai šypsosi vilniečiai Evaldas Babenskas ir Deivis Andrejevas. Prieš du dešimtmečius jie buvo rožinių – na gerai, ne rožinių, o kitos, labiau tinkančios spalvos – svajonių užvaldyti paaugliai iš Žvėryno mikrorajono.
„Buvome jauni, klausėmės metalo ir susirinkę kieme svajojome, kad reikia įkurti grupę“, - apie pradžių pradžią pasakoja vienas iš šiemet dvidešimtmetį švenčiančios grupės „Obtest“ įkūrėjų E. Babenskas. Jo bičiulis D. Andrejevas su nostalgija prisimena 1991 m. Vilniuje vykusį koncertą „Rokas už laisvą spaudą“, kuriame jie išvydo grupę iš Klaipėdos „Necator“. Grupė paaugliams padarė tokį įspūdį, kad jie pasišovė taip pat pradėti groti.
Pirmieji įrašai buvo padaryti dviese namuose, su akustinėmis gitaromis ir magnetofonu. 1992 m. pabaigoje jau susirinko visa grupė. Pradžioje instrumentus skolindavosi, vėliau įsigijo savo. Tėvai geranoriškai žvelgė į tokius paauglių užmojus – džiaugėsi, kad jie groja, o ne šlaistosi gatvėmis ar langus daužo.
Šiandien „Obtest“ - bene daugiausiai pasiekusi Lietuvos metalo grupė, gerbėjų dievinama Lietuvoje, black ir pagoniško metalo žanro mėgėjų neblogai žinoma ir užsienyje. Diskografijoje – gausybė įrašų, keturi pilno formato albumai, penktasis – artimiausioje ateityje. Grupės nariai sakosi jau turintys jam medžiagą ir žada gerbėjus nudžiuginti gal netgi šių metų pabaigoje.
Koncertų geografija seniai peržengusi ne tik Lietuvos, bet ir Europos ribas – jeigu žemėlapyje smaigstytų vėliavėles žymėdami, kur koncertuota, „Obtest“ galėtų uždengti kone visą Europą nuo rytų iki vakarų, taip pat dalį Amerikos.
Ypač ryškus pasiekimas, kokio kol kas nėra pavykę pasiekti daugiau nė vienai lietuviškai metalo grupei – albumo išleidimas garsioje prancūzų leidybos kompanijoje „Osmose productions“.
„Albumo išleidimas „Osmose productions“ buvo labai didelis mūsų pasiekimas, vienas didžiausių Lietuvos metalo scenoje, - sako E. Babenskas. - Tai labai įtakinga kompanija metalo pasaulyje pasauliniu mastu“. Būtent „Osmose productions“ kompanijoje savo kultinius klasikinius albumus išleido tokios pasaulinio garso grupės, kaip „Immortal“, „Enslaved“, „Marduk“, „Impaled Nazarene“, „Rotting Christ“. Pasak pašnekovų, ši kompanija padarė didžiulę įtaką visam black metal muzikos žanro vystymuisi.
„Manau, kad bet kokiai lietuviškai komandai tai būtų nerealus pasiekimas“, - sako „Obtest“ gitaristas.
Žingsnis atgal?
Paragavę darbo su garsia užsienio įrašų leidybos kompanija skonio, naująjį albumą „Obtest“ leis vėl lietuviškoje kompanijoje „Ledo takas“. Žingsnis atgal? Nesėkmė? Ne. Tai veikiau aiškus suvokimas, ko nori. Nusišypsojusi sėkmė, apie kokią dažnas gali tik pasvajoti, tik iš pažiūros suteikia laimę. Už sėkmę ir šlovę reikia sumokėti atitinkamą kainą – tik ar visada verta tai daryti?
Patirtį su prancūzų kompanija „Osmose productions“ „Obtest“ prisimena su šiokia tokia nuoskauda. Net ne dėl tų apgailėtinų kelių šimtų eurų, pasaulinio garso kompanijos kompanijos numestų grupei kaip honoraras už 2008 m. išleistą albumą „Gyvybės medis“ - „Obtest“ iš muzikos negyvena ir neketina to daryti, visi nariai turi kitus darbus, kurie yra jų pragyvenimo šaltinis. Kaina, kuri grupei atrodo per brangi mokėti už roko žvaigždžių karjerą – laisvė. Kūrybos ir asmeninio gyvenimo.
„Mes turbūt per daug tikėjomės iš tos kompanijos, ir ji iš mūsų per daug tikėjosi. Taip išėjo, kad apsiribojome vienu albumu“, - konstatuoja E. Babenskas.
„Paprastai būna taip – tos didelės kompanijos tikisi, kad išleidus grupės albumą, ji visur važiuos, rengs turus, pardavinės savo marškinėlius, „darys“ pinigus. Mes to negalime sau leisti. Neturime tam laiko. Praleisti koncertuojant 250 dienų per metus negalime“, - kelių išsiskyrimo su „Osmose productions“ priežastis aiškina D. Andrejevas.
Pasak jo, rimtos grupės, gyvenančios iš muzikos, standartas yra apie 150 koncertų per metus. „Obtest“ vidutiniškai per metus surengia 12 koncertų.
„Mūsų grupėje yra tik vienas profesionalus muzikantas, kuris gyvena iš muzikos, - aiškina E. Babenskas. - Visi kiti gyvename iš kitų, alternatyvių šaltinių. Muzika mums nėra pinigų šaltinis, todėl mes tai darome, kada mums patinka ir kaip mums patinka. Mes esame nepriklausomi, todėl patys galime pasakyti įrašų kompanijai „viso gero, jūs mūsų nedominate“. Mes nepaklusime reikalavimams, jeigu jie mums nepatinka arba netinka mūsų gyvenimo būdui“.
Tai nereiškia, kad grupė pasitenkina tuo, ką turi, ir apie nieką daugiau nebesvajoja. „Visada turi būti priekyje kažkoks žiburys, į kurį tu eini“, - sako E. Babenskas. Šiandien tas žiburys – svajonė sugroti Vokietijoje vykstančiame festivalyje „Wacken“. Lietuviškos metalo grupės jau gali pasigirti grojusios šiame festivalyje, tačiau „Obtest“ nori kai ko kito. „Palapinėje mes negrosime“, - nukerta jie, traukdami per dantį grupes, grojusias nepagrindinėse, kylančioms ir žemesnio kalibro grupėms skirtose scenose. „Obtest“ taikinys – garbingiausia pagrindinė didžiulė „Wacken“ scena. Kita svajonė, beje, jau visai reali – sugroti Japonijoje, kur jau planuojama perleisti kai kuriuos „Obtest“ įrašus.
Muzika - malonumas
Muzikantai prisipažįsta per 20 metų iš savo veiklos nieko neužsidirbę. Tiesa, nuostolių taip pat nepatyrę. „Butų neužstatėme, po pasaulį pakeliavome, daug kur pagrojome“, - vardija abu, sakydami, kad jiems tiesiog patinka tai daryti - įrašinėti, keliauti po pasaulį, koncertuoti, sutikti žmones, kuriems reikia to, ką jie sukuria. Bet daryti tai neperspaudžiant savęs.
„Mūsų grupė pasirinko tokį kelią – iš lėto, bet ilgai, o ne greitai ir trumpai, - sako E. Babenskas. - Muzikinėje karjeroje dažnai būna, kad grupės pradeda labai intensyviai, štampuoja įrašus, rengia koncertus, praūžia, perdega ir išsiskirsto. Mes kitaip pažiūrėjome į visą šitą reikalą, o gal mums spontaniškai taip išėjo“.
„Obtest“ albumus skiria vidutiniškai 4 metai. „Išleidžiame albumą, surengiame koncertų ciklą, ir viskas, - pasakoja jie. - Po to susidomėjimas ir mūsų energija ima blėsti. Surengiame vieną kitą koncertą, bet prieš išleidžiant naują albumą vėl tenka pradėti viską praktiškai nuo nulio – vėl tenka priminti apie save. Kaskart žmonės nustebdavo, kad mes vis dar gyvi“.
Anksčiau muzikantų mintys sukdavosi apie tai, kaip prasimušti dar ir dar aukščiau, pasirašyti vis geresnę sutartį, dar labiau išgarsėti. Šiandien tokių minčių nebėra. „Mes turime savo gerbėjus. Galime surengti koncertą, į kurį Vilniuje susirinks pilna salė, ir bus „jėga“. Žmonės ateis nuoširdžiai su mumis pašėlti, jie dainuos su mumis, mes po koncerto su jais alaus atsigersime. Žinome, kad kai išleisime naują albumą, gerbėjai jį pirks, klausysis mūsų dainų“, - sako E. Babenskas.
Bet vos prabilus apie koncertus, muzikantų akys pradeda žibėti. „Lietuvoje per koncertą, kai girdi, kaip visa minia dainuoja – tai širdį veriantis momentas, kuris niekam neprilygsta. O užsienyje į koncertą atėję žmonės dainuoja savo kalba, kažką niūniuoja pagal tai, kaip jie išgirdo mūsų žodžius. Tu supranti, kad čia tavo daina – tai irgi malonu. Būna miestų užsienyje, kur žmonės taip šėlsta, kaip Lietuvoje nešėlsta, bet tai, kaip žmonės uždainuoja Lietuvoje, su niekuo nesulyginama“, - išgyvenimais, patiriamais stovint ant scenos prieš gerbėjų minią čia ir svetur, dalijasi Evaldas.
Lietuvių kalba – ne kliūtis
„Obtest“ - grupė, dainuojanti išimtinai lietuviškai. Roko, metalo scenoje kur kas populiaresnė anglų kalba – ją renkasi didžioji dalis atlikėjų, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jie gyvena ir kokia kalba kalba. Bet „Obtest“ nariai sutartinai tvirtina, kad lietuvių kalba tikrai nėra kliūtis nei prasimušant į užsienio scenas, nei sudominant užsienio leidybos kompanijas. „Mūsų žanre tai netgi pliusas“, - sako vokalistas D. Andrejevas. E. Babenskas pritaria, kad iš dalies ir lietuvių kalba prisidėjo prie to, kad grupę taip gerai priėmė tarptautinė pagoniško, vikingiško metalo bendruomenė.
Gerbėjai užsienyje, kurių „Obtest“ turi daugybę, juos supranta. „Visuose mūsų diskuose, plokštelėse, internetiniame puslapyje visi tekstai yra išversti į anglų kalbą, - sako E. Babenskas. - Jeigu labai įdomu, apie ką mes dainuojame, galima pasiskaityti angliškai“. Bet atlikėjai tvirtina, kad publika dažnai susirenka į koncertus tiesiog pasiklausyti muzikos, pašėlti, pasižiūrėti į grupę, pernelyg nesigilindama, apie ką dainuojama.
Metalo muzikai būdinga specifiška vokalavimo maniera – riaumojimas, gergždimas ir kitokie balso iškraipymai – lietuvių kalbai, pasak pašnekovų, tinka kuo puikiausiai.
Gana dažnai pasigirsta nuomonių, kad lietuvių kalba nelabai tinka metalui ir rokui dėl savo struktūros, ilgų žodžių su daug skiemenų. „Obtest“ muzikantai iš dalies sutinka, kad tai apsunkina teksto kūrimą. „Kad sunkiau kurti tekstus – tiesa, - sako E. Babenskas. - Tikrai reikia prie jų padirbėti, norint sutalpinti į tą muziką. Viskas dėl skiemenų, gramatikos, ilgų galūnių. Bet kai tu visa tai jau padarai ir atsikvepi, tada pamatai, kaip tai yra gražu. Tai yra nepaprastai gražu“.
Pasak pašnekovų, ne visos lietuviškos muzikos grupės pakankamai dirba su tekstais. „Paklausykite, pavyzdžiui, „Fojė“ - tai puiku, - sako E. Babenskas. - Bet yra daug grupių, kurių net neįmanoma klausyti, nes jaučiasi, kad kažkas norėjo labai greitai viską sukišti, padaryti dainelę, kad joje kažkas rimuotųsi, ir jiems to pakanka“.
Lietuviškai grupė dainuoja ne vien dėl patriotizmo. „Aš savęs neįsivaizduoju dainuojančio angliškai, - sako vokalistas Deivis. - Jeigu aš anglų kalbos idealiai nemoku – absurdas tai daryti. Kai išgirstu lietuvišką grupę, kuri dainuoja angliškai su klaikiu akcentu, būna bjauru klausyti. O užsieniečiai į tokius turbūt žiūri ir juokiasi“.
Švietėjiška misija
Pasak D. Andrejevo, ir už Lietuvos ribų „Obtest“ turi visai nemenką gerbėjų armiją – tuo ne kartą teko įsitikinti visai netikėtomis aplinkybėmis. „Netgi toje pačioje Amerikoje, - prisimena jis. - Pavyzdžiui, prieš dvejus metus buvau festivalyje „Ozzfest“. Žmonos tėvas su broliu vilkėjo „Obtest“ marškinėlius. Pribėgusi kompanija pradėjo klausinėti, iš kur mes gavome šituos marškinėlius, sakydami, kad jie žino šitą grupę.“
Gerbėjų grupės nariai visai atsitiktinai sutinka ir Europoje. „Pasakau, kad iš Lietuvos. Jie sako, kad iš Lietuvos žino vieną grupę, kurios albumas vadinasi „Tūkstantmetis“, ir prašo manęs paaiškinti, ką reiškia tas žodis. Paaiškinu ir prisipažįstu, kad, jeigu ką, aš toje grupėje groju“, - pasakoja Evaldas.
Pagonišką metalą grojanti grupė sako užsienyje specialiai nežaidžianti lietuvių kaip paskutinių pagonių korta, tačiau pasitaikius progai nevengianti apie tai priminti. Dalis europiečių nelabai įsivaizduoja, kuo lietuviška mitologijos skiriasi nuo germaniškos, skandinavų ar keltų, kiti sieja mus su slavais. „Tie, kas nieko nesupranta, lietuvius vadina slavais. Tie, kas supranta daugiau, vadina vikingais. O tie, kurie supranta – žino, kad lietuviai ir latviai yra baltai“, - juokiasi Evaldas. Tad „Obtest“ jaučiasi atliekantys ir savotišką švietėjišką misiją, populiarinantys Lietuvos kultūrinį paveldą.
E. Babenskas prisiminė, kaip kartą teko koncertuoti Amerikos indėnų rezervate. Po to vietos mokykloje mokytojaujantis jo pažįstamas pasakojo, kaip vienas jaunuolis per paskaitas nenorėdavo iš ausų išsitraukti ausinių ir nuolat klausėsi „Obtest“, o atsisėdęs prie interneto vis ieškodavo informacijos apie Lietuvą.
Internetas išplėtė galimybes
Šiais internetinės prekybos klestėjimo laikais jau nebesvarbu, ar albumas išleistas Lietuvos, ar užsienio kompanijoje. Anksčiau buvo kitaip. Įrašai užsienyje būdavo reklamuojami pogrindiniuose leidiniuose – vadinamuosiuose „fanzinuose“, laiškuose siuntinėjant savadarbius reklaminius lapelius - „flajerius“.
Ir „Obtest“ pradėjo nuo to. 1995 m. išleistą demonstracinę juostą patys savo jėgomis labai plačiai išreklamavo užsienyje. „Atsirado distributoriai, kurie mums padėjo ją platinti. Nusipirkdavo didesnį kiekį kasečių ir pardavinėdavo savo šalyje, - pasakoja Evaldas. - Šitaip ir sklisdavo grupės vardas“. Vėliau kai kuriuos „Obtest“ įrašus perleido Vokietijos firma ir platino juos visame pasaulyje.
„Ledo takas“, kurioje „Obtest“ yra išleidę jau ne vieną įrašą - lietuviška kompanija, bet ji įrašus platina visame pasaulyje. Jų produkcijos galima nusipirkti ir Japonijoje, ir Amerikoje, jau nekalbant apie Europą. „Dabar beveik nebėra skirtumo, ar išleidai įrašą Lenkijoje, Vokietijoje, Amerikoje, ar Lietuvoje“, - sako E. Babenskas, bet pripažįsta, kad daug kas priklauso nuo kompanijos kalibro.
Sėkmės receptas – draugystė
„Obtest“ nariai įsitikinę, kad tiek daug pasiekti jiems padėjo draugystė. Trys pagrindiniai grupės nariai – vokalistas, gitaristas ir būgnininkas, – esantys joje nuo pat įkūrimo, yra ir patys geriausi draugai gyvenime. „Man pasisekė, kad aš sutikau šiuos žmones, - sako E. Babenskas. - Tarp mūsų nėra absoliučiai jokios trinties. Esame ir kelionėse išbandyti – o jose, žinote, visai kitaip žmonės atsiskleidžia“. Pasak jo, galbūt tai ir apsaugojo juos nuo pagundos daryti greitą ir intensyvią muzikinę karjerą – todėl grupė neišsikvėpė ir sėkmingai gyvuoja jau šitiek metų.
Muzikantai sakosi siekdami savo tikslų įdėję daug laiko ir darbo, tačiau paaukoję greitį, nors pagundų ir buvo.
„Pradžioje mes į viską žiūrėjome romantiškai – grojome nemokamai, važinėjome už savo pinigus, stengėmės išsiųsti savo kasetes, kad tik jų kam nors reikėtų. Bet vėliau atsivėrė purvinoji šou verslo pusė. Kai pamačiau, kad čia yra tas pats purvas, kaip ir visur, draskymasis dėl pinigų – tai net nebesinori į tą mėsmalę. Norisi būti nepriklausomam. Kad pats sau planuotum ir pats sau vadovautum. Didelės kompanijos – gražiai skamba, bet ten jau turi žaisti pagal jų taisykles“, - sako E. Babenskas.
D. Andrejevas prisipažįsta nesuprantantis, kaip kitos grupės gali įsipareigoti septyneriems metams į priekį kasmet išleisti po albumą. „Važinėdami po turus, grodami jie kasmet pliekia po albumą. Bet dažniausiai, kai perklausai visą diskografiją, tu supranti, kad iš tų septynių albumų yra tik vienas arba du geri. O visa kita pliekta iš inercijos, kaip fabrike. Taip neįdomu. Reikia subrandinti albumą, išvystyti temą“, - sako jis.
Kūrybinė laisvė ir draugystė – vertybės, kurių „Obtest“ nesutiktų iškeisti nei į skambesnį vardą, nei į didesnius pinigus. „Kiek grupių yra taip iširę... Pradžioje būna viskas gerai, bet prasideda didelės kompanijos, didelės sutartys, dideli pinigai, ir persipjauna net geriausi draugai, - sako Evaldas. - O atrodo, talentingi žmonės, muzikantai, galėtų groti sau ir džiaugtis, kad dar gali užsidirbti. Bet ne, jie pradeda vienas kitam gerkles kąsti ir išsiskirsto. Liūdna tai matyti“.
