Garsiakalbiai iš Rusijos padėjo nusipirkti butą ir įkurti verslą

Per mažame, bet jaukiame direktoriaus kabinete vykusį pokalbį D. Tvaronavičiaus telefonas skambėjo ne kartą – klientai, draugai ir pažįstami teiravosi, ar kelias dienas sirguliavęs direktorius jau darbe ir kada būtų galima susitikti aptarti reikalų ar šiaip pasikalbėti.

„Neslėpsiu - iš tikrųjų nemaža dalis klientų atvažiuoja ne tik nusiplauti automobilio, bet ir pabendrauti. Pas mus atvykę klientai tikrai nelieka be dėmesio, o apie senesnius klientus galiu kalbėti kaip apie gerus draugus“, - portalui lrytas.lt sakė automobilių plovyklų tinklo „Švarūnė“ direktorius ir bendrasavininkis D. Tvaronavičius.

Kartu su partneriu Dariumi Balčiūnu automobilių plovimo bei valymo paslaugų Šiauliuose lydere tapusią uždarąją akcinę bendrovę „Švarūnė“ ir patalpų valymo bendrovę „Valumina“ valdantis D. Tvaronavičius sakė, kad į verslą pasuko jau subrendęs: „Būdamas moksleiviu nei kramtomos gumos, nei kokių džinsų nepardavinėjau. Apie tai, ką veikti rimtai susimąsčiau tik grįžęs iš sovietinės armijos“.

Baigęs Šiaulių politechnikos mokyklą, D. Tvaronavičius įsidarbino televizorių gamykloje, tačiau joje padirbo tik pusmetį.

„Pramonė tuo metu jau ėmė merdėti. Kur kas didesnius pinigus užsidirbdavo tie, kurie patys siuvo džinsus, mezgė megztinius, ar prekiavo turguje. Kadangi perspektyvų gamykloje nesimatė, tai ir aš nusprendžiau paprekiauti.

Ėmiau iš Rusijos vežti tai, ką buvo galima parduoti Lietuvoje. Iš tos „pirk-parduok“ veiklos, kuri truko gal metus-pusantrų, ir susikroviau savo pradinį kapitalą. Tuomet sukūriau šeimą, gimė vaikas, reikėjo gyvenamo ploto“, - savarankiško gyvenimo ir verslo pradžią prisiminė D. Tvaronavičius.

Stipriau ant kojų versliam jaunuoliui pavyko atsistoti, kai jis užčiuopė gerokai kišenę papildžiusią verslo gyslą – automobiliais besidomintis D. Tvaronavičius pastebėjo, kad jų savininkai vis labiau domisi įgarsinimo sistemomis. Tuo metu į turtingo miestiečio atributu tapusius VAZ-2108 ar VAZ -2109 markės automobilius imta papildomai montuoti plačiajuosčius garsiakalbius GDŠ-10.

Rusijoje suradęs tokius garsiakalbius gaminantį fabriką G. Tvaronavičius ėmė juos vežti į Lietuvą.

„Iš pradžių vežiau mašina, vėliau – jau prie jos prikabinta priekaba, galiausiai – sunkvežimiu. Už į Lietuvą parvežtus tuos garsiakalbius gaudavau keleriopai daugiau, nei mokėdavau Rusijoje.

Iš tų garsiakalbių vežimo per pusmetį nusipirkau keturių kambarių butą ir dar liko verslo pradžiai.

Tačiau man šis veiklos etapas įsimintinas ne įspūdingu uždarbiu, o tuo, kad pavyko surasti bendražygį, su kuriuo mūsų keliai nesiskiria jau dvidešimt metų.

Kadangi didesniam garsiakalbių kiekiui įsigyti reikėjo ir daugiau investicijų, aš į pagalbą pasikviečiau savo draugą D. Balčiūną.

Kartu dirbti pradėję su D.Balčiūnu lygiaverčiais partneriais išlikome iki šiol. Panašių bendro darbo pavyzdžių bent jau Šiaulių verslo pasaulyje aš daugiau nežinau“, - sakė D. Tvaronavičius.

Rusams nutraukus garsiakalbių gamybą D. Tvaronavičiui su partneriu teko ieškoti naujų veiklos sričių. Nors prekiaujant tuo metu dar buvo galima gerai gyventi kompanionai nusprendė eiti lauk iš turgaus.

Automobiliais besidomintis D. Tvaronavičius pamanė, kad gan gerai užsidirbti būtų galima montuojant padangas ir balansuojant ratus.

Šią paslaugą tuo metu teikė tik centrinis Šiaulių autoservisas, kur rikiavosi didelės eilės, bei vienintelis Pramonės gatvėje savo įmonę atidaręs privatininkas.

Kompanionai išsinuomojo patalpas, o įrangą susirado perskaitę skelbimą laikraštyje.

Padangų montavimo ir vulkanizavimo bei ratų balansavimo įrenginiai kainavo tris tūkstančius JAV dolerių.

Iš pradžių D. Tvaronavičius su kompanionu dirbo patys, vėliau - pasikvietė ir daugiau darbuotojų. Įsigyta įranga atsipirko jau per pirmą pusmetį.

„Pamatėme, kad yra niša plėstis. Nebuvome pajėgūs kurti atskirą servizą, bet nusprendėme teikti dar kokią papildomą paslaugą.

Ieškodamas, kuo dar galėtume užsiimti, atkreipiau dėmesį į skelbimą apie automobilių salono valymą.

Nors atrodė, kad siūlydamas tai, ką žmogus gali pasidaryti pats, klientų nesulauksi, šis skelbimas man kažkodėl užkliuvo. Pasiskambinau, susižinojau kainas, nuvažiavau į Kauną pažiūrėti, kaip ši paslauga teikiama.

Užsukęs į tą garažėlį pamačiau, kaip čia dirbantys vyrukai nuplovė ir išvalė vietinio turtuolio atvežtą SAAB 9.

Kai automobilio savininkas pasakė, kiek moka už automobilio nuplovimą ir salono išvalymą, aš net nustebau – suma buvo išties įspūdinga“, - prisiminė D. Tvaronavičius. .

Automobilių plovimo ir salonų valymo idėja susižavėję kompanionai nusipirko buitinius dulkių siurblius, iš kompresoriaus susikonstravo aukšto slėgio plovimo aparatą ir pradėjo teikti naują paslaugą.

Naujove susidomėjo turtingi šiauliečiai. Viskas ėjosi puikiai ir jau po poros mėnesių prireikė papildomų darbuotojų.

Sėkmę jauniems verslininkams apkartino patalpas nuomojusios įmonės bankrotas.

„Bankrutavusios įmonės patalpas nupirkę verslininkai nusprendė ten kurti prekybos centrą ir mus išvijo lauk. Naujas patalpas pavyko susirasti galanterijos fabrike. Nors naujoji vieta buvo atoki, tačiau vieninteliai Šiauliuose teikėme tokią paslaugą, todėl klientai mus susirasdavo ir užkampyje.

Po pusmečio pamatęs, kad mums gerai sekasi, patalpų savininkas nusprendė šį biznį perimti savo sūnaus naudai ir ėmė mus vyti lauk.

Buvo pikta, nes jau turėjome ir įdirbį šioje srityje, ir savų darbuotojų, ir pastovių klientų ratą.

Pavyko išsireikalauti, kad tose patalpose dirbsime dar pusmetį. Per tą laiką spėjome nupirkti sklypą ir vieni pirmųjų Šiauliuose pastatėme privatų servisą. Pastatas iškilo per pusmetį.

Persikrausčius į savo patalpas atsivėrė naujos galimybės. Pradėjome dirbti dviem pamainom iki antros valandos nakties“, - verslo vystymo peripetijas prisiminė D. Tvaronavičius.

„Ta aukso era, kai galėjome graibyti grietinėlę, truko gal ketverius metus. Po to pamatę, kad čia galima uždirbti, analogiškas įmones ėmė steigti ir kiti verslininkai.

Bet mes Šiauliuose išlikome lyderiais ir kokybės, ir greičio, ir pajėgumo prasme.

Atsiradus konkurencijai reikėjo naujų paslaugų, naujo įkvėpimo. Supratome, kad reikia kitaip organizuoti darbą: samdyti priėmėjus-administratorius, o patiems užsiimti verslo vystymu“, - permainas įvardijo D. Tvaronavičius.

Kompanionams pavyko užčiuopti dar vieną nišą. „Pamatėme, kad Šiauliuose galima užsiimti ir patalpų valymu. Kad darbai nesidubliuotų, aš tęsiau darbus automobilių plovimo ir valymo srityje, o mano kompanionas ėmė rūpintis naująja įmonės veiklos sritimi – patalpų valymu.

Pasitaikius palankiam momentui nusprendėme įsigyti patalpų valymo srityje su mūsų įmone konkuravusią bendrovę „Valumina“, - sakė D. Tvaronavičius.

D. Tvaronavičiaus ir D. Balčiūno lygiomis dalimis valdoma UAB „Švarūnė“ šiuo metu turi keturias automobilių plovyklas Šiauliuose, o UAB „Valumina“ be padalinio Šiauliuose dar turi ir filialus Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje.

UAB „Švarūnė“ dirba 52 žmonės, o UAB „Valumina“ - apie 300 žmonių, kurių skaičius kinta priklausomai nuo sezono.

Paklaustas apie mokesčių sistemą D. Tvaronavičius atsakė, kad jos nekeikia: „Verslininkas prie visko turi prisitaikyti, prie mokesčių sistemos – taip pat. Blogiausia yra tai, kad negali darbuotojui mokėti tiek, kiek reikėtų pagal ekonominę situaciją ir realų pragyvenimo lygį. Tu negali to padaryti todėl, kad pats už suteiktą paslaugą negauni tiek, kiek realiai turėtum gauti. Tokia realybė“. Kartais su kompanionu pasvarstantis, kodėl nesiėmė gamybos, D. Tvaronavičius sakė to ir nesigailįs: „Pagaminti dabar yra labai lengva. Bet kaip parduoti? Gali dvejus metus karaliauti, o trečiaisiais metais jau sukti galvą, kaip atitolinti bankrotą. O paslaugų rinkoje gali labiau prisitaikyti prie kliento poreikių, pagaliau gali susimažinti įkainius“.

Pagarba klientui, pasak D. Tvaronavičiaus, jam nėra tuščia frazė: „Gerbiam kiekvieną klientą, mums jis visada teisus. Tai duoda naudos, nes klientas nesupyksta, tu jį išlaikai ir jis dar kelis klientus atveda. Neturime nė vieno teisminio ginčo nei su klientu, nei su vartotojų teisių tarnyba“.

Kuriant verslą D. Tvaronavičius sakė neskaičiuodavęs savo darbo valandų - pradėjęs verslą šiaulietis atostogų neturėjo gerus dešimt metų.

Vėliau atėjo lengvesnis periodas, kai verslininkas jau galėjo sau leisti ir pakeliauti, ir pailsėti.

Po to vėl prasidėjo investicijos, galiausiai - papildomų pastangų pareikalavo užgriuvusi krizė.

„Jei reikia susikaupti, tai į darbą galiu ateiti ir ketvirtą valandą ryto. Darbo produktyvumas skiriasi: kartais per dvi valandas intensyvaus darbo gali pasiekti daugiau nei per visą darbo dieną.

Pasitaiko situacijų, kai sprendimą reikia priimti tą pačią minutę ar net sekundę, o kartais reikia ir gerai apsvarstyto sprendimo. Čia gelbsti mano ir partnerio tandemas. Kartu ieškodami bendro sprendimo dažniausiai surandame geriausią variantą: ir neužvilkiname jo priėmimo, ir nepasiskubiname“, - verslo peripetijomis dalijosi D. Tvaronavičius.

Patarimų priimant sprendimus D. Tvaronavičiui negaili ir vienoje didelėje Šiaulių kompanijoje personalo skyriaus vadove dirbanti gyvenimo draugė Renata.

Verslininką džiugina ir jo dukrų iš pirmosios santuokos pasiekimai: vyresnioji dukra Kamilija Tvaronavičiūtė mokosi Kauno medicinos universitete, jaunėlė 13-metė Klaudija Tvaronavičiūtė yra jau daug pasiekti spėjusi sportininkė.

Savo amžiaus grupėje K. Tvaronavičiūtė tapo taekwondo Lietuvos čempione, gerai pasirodė tarptautiniuose turnyruose.

Neatsisako paremti sportininkų

Savo rankomis ir protu milijonus litų uždirbti sugebėjęs D. Tvaronavičius sakė, kad pinigai jam tėra tik priemonė kurti ir tobulinti verslą bei daryti gerus darbus: „Tai, kas lieka, skiriu šeimai. Niekada nebuvo taip, kad pirmiausia imčiau sau, o įmonei palikčiau tik tai, kas liko. Visada buvo atvirkščiai“.

Ir D. Tvaronavičius, ir D. Balčiūnas didelę dalį pinigų skiria sportui remti.

„Kolega Darius linkęs į motokrosą – jis yra motoklubo „Šiauliai“ prezidentas, padeda rengti motokroso čempionatus, o aš kaip tikras lietuvis gyvas krepšiniu.

Jau 7-8 metai kaip „sukuosi“ Šiaulių krepšinio lygoje, remiu kelias komandas. Vienu metu rėmiau net tris komandas.

Mūsų remiama komanda „Švarūnė-Limega“ šiemet ŠKL užėmė trečiąją vietą. Regionų lygoje buvau „Saulė-Aukštabalis“ komandos vadovas. Iš 43 komandų likome devinti.

Pinigų skiriame ir dviračių sportui. Padedame be išankstinio išskaičiavimo, nes žinome, kad geri darbai geru sugrįžta“, - sakė D. Tvaronavičius.

Paklaustas, ar pavyko realizuoti tai, apie ką svajojo, D. Tvaronavičius atsakė, kad ribą reikia apsibrėžti netgi svajojant: “Jau geriau daryti gerai tai, ką moki ir sugebi, nei ieškoti naujovių. Be to ieškojimui turi būti palankus ir laikmetis.

Juk ant dviejų kėdžių nesėdėsi, ant trijų lovų nemiegosi, ir dviejų mašinų nereikia. Jei viskas sukurta, turi žiūrėti kaip viską išlaikyti.

Ačiū Dievui, kad su kolega matėme tą ribą prieš kelerius metus, kai viskas klostėsi puikiai ir žmonės puolė investuoti, pirktis sklypų. Tą ribą tada pavyko apsibrėžti intuityviai. Intuicija versle iš tikrųjų labai daug ką reiškia“.

D. Tvaronavičiaus manymu, sėkmė versle - tai tarsi palankus vėjas į išskleistas bures, tačiau kur nuplauks laivas priklauso ne nuo vėjo, o nuo jį vairuojančio kapitono: „Jei lydės tik sėkmė, tai laikysiesi du-tris metus, o po to užgesi. Jei versle išsilaikai dvidešimt metų, tai jau kažkas daugiau nei sėkmė.

Į bendrovės „Valumina“ įsigijimą, įrengimų atnaujinimą, naujų plovyklų įkūrimą investavę D. Tvaronavičius su partneriu sakė dabar naujų investicijų neplanuojąs: „Dar turime kreditorinių įsipareigojimų, todėl pirmiausia norime išspręsti šiuos klausimus. O tada jau žiūrėsime, ar tą verslą vystyti toliau, ar jį stabilizuoti“.

Paklaustas apie jo gyvenimo credo D. Tvaronavičius sakė manąs, kad geriausia investicija yra investicija į vaikų ateitį. Darbe šis Šiaulių verslininkas vadovaujasi Steve Jobso išmintimi, kad dirbti reikia ne 12 valandų, o su galva.