Apie kūrybą, laisvę, tikėjimą ir laimingą gyvenimą lrytas.lt su A. Šepkumi kalbėjosi jo parodos Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidarymo išvakarėse.
Aleksandro kurtus papuošalus šiuo metu pardavinėja maždaug 150 garsiausių JAV juvelyrikos parduotuvių ir galerijų, jų taip pat galima įsigyti Londone, Japonijoje ir Puerto Rike.
- Kodėl jūsų papuošalų vis dar nėra Lietuvoje?
- Visiems sakau – prašom, kreipkitės. Tačiau kol kas niekas nepirko. Parduodamas papuošalus laikausi nuostatos – negaminu papuošalų skolon. Iš karto parduodu. O jeigu kas nors užsisako, tai sumoka bent jau tiek, kad galėčiau juos pagaminti.
- Ar dabartiniai jūsų papuošalai labai skiriasi nuo tų, kuriuos gaminote prieš išvažiuodamas į Ameriką?
- Tuometį Vilniaus dailės institutą baigiau 1977 m. ir nuolat dalyvaudavau taikomosios dailės parodose, tačiau nuo tų laikų mano braižas pasikeitė visiškai radikaliai. Dabartiniai mano papuošalai neturi absoliučiai nieko bendro su tais, kuriuos kūriau ir gaminau Lietuvoje.
- Kodėl taip akivaizdžiai pasikeitėte?
- Lietuvoje vieną papuošalą gamindavau kartais ir kelis mėnesius, o Amerikoje sau to leisti nebegalėjau.
Ilgai galvojau, ką reikėtų kurti, kol vieną dieną atėjo į galvą mintis, kaip tiksliai mano papuošalai atrodys. Buvau tikras, kad ta idėja „suveiks“ ir privalau ją įgyvendinti. Mano idėjai jau - dvidešimt metų ir ji man atnešė sėkmę.
- Kokia ta jūsų idėja? Kur sėmėtės jai įkvėpimo?
- To paties manęs jau daug kas klausia dvidešimt metų ir aš negaliu atsakyti. Kai man šovė į galvą visiškai radikaliai pakeisti savo braižą, galvojau, jog turiu sukurti kažką tokio, kad žmonėms būtų labai gražu, bet kartu tas grožio kriterijus turėtų būtų objektyvus.
Tarkim, jei kažkas pasako frazę - „visi rytų kvepalai“ - daug kas įsivaizduoja, kad kalbama apie kažką paslaptingo ir stebuklingo.
Lygiai taip pat ir aš siekiau sukurti kažką tokio, kas lyg jau ir matyta, tačiau kartu nepaprasto, tik įsivaizduoto. Tarsi tie papuošalai primintų visiems gerai žinomo veikalo „Žiedų valdovas“ nuotaiką ir atmosferą. Tarsi asocijuotųsi su Bizantijos laikų turtais, nors nieko konkretaus iš tos epochos mano papuošaluose ir nėra. Tik - įspūdis niekada nematyto grožio.
- Ir stebuklingai pataikėte į dešimtuką.
- Buvau tikras, kad man turi pasisekti, nes tiksliai žinojau, ką darau ir ko noriu pasiekti.
- Ar visada gyvenime vadovavotės tokia nuostata?
- Tikrai – ne. Čia vienas iš nedaugelio dalykų, kurie man pasisekė.
- Tačiau dėl to reikėjo išvažiuoti į Ameriką.
- Man visada buvo įdomu, ko galima būtų pasiekti Amerikoje. Dar nuo paauglystės, per visą sovietmetį, svajojau išvažiuoti į šią šalį. Gal ne visiems laikams, bet ilgokai pagyventi.
Niekada nesakiau, kad Amerikoje praleisiu visą gyvenimą, tačiau kol kas ten esu labai pririštas. Be to, esu Amerikos pilietis.
Ko gero, buvau vienas iš paskutinių lietuvių, kuris gavo politinį prieglobstį, nes išvažiavau 1988 m., per pačius neramumus, nors jau tuomet visiems buvo aišku, kad sovietai ilgai neišsilaikys.
Ir aš maniau, kad Lietuva vis tiek netrukus bus nepriklausoma, todėl jau galiu išvažiuoti.
Nuo 1988 m. pavasario iki rudens Lietuvoje dėjosi patys įdomiausi dalykai – dalyvavau visur, kur tik galėjau.
Džiaugiuosi, kad išvengiau nusivylimo ta gražia Lietuvos revoliucija ir atgimimu, todėl mano atmintyje išliko tik labai šviesūs ir gražūs įspūdžiai.
- Stebite, kas vyksta Lietuvoje dabar ? Ar jums rūpi, kaip čia klostosi gyvenimas?
- Turiu keletą gerų draugų, su kuriais palaikau artimus ryšius, todėl iš jų daug ką sužinau, tačiau politika, intrigos, apkalbos, įvairios sąmokslo teorijos manęs nedomina. Gal ir gerai?
- Ar išvengėte nostalgijos?
- Gal šiek tiek ja ir pasirgau, tačiau sunkesnės formos išvengiau dėl to, kad reikėjo kurtis, ieškoti darbo, kur gyventi ir kaip išgyventi. Per savaitę tekdavo dirbti mažiausiai 60 valandų, o kartais ir 80.
Ir iš tikrųjų buvo nelengva – per pirmąsias Kalėdas, kai jau dirbau savarankiškai, žmona surinko visus tuščius alaus ir pieno butelius, bet, juos pridavus, pinigų vakarienei mums neužteko.
- Juvelyrika visame pasaulyje – pakankamai uždara sritis. Kaip jums pavyko išsikovoti vietą po saule ir patekti į Amerikos juvelyrikos elitą?
- Negalėčiau pasigirti, kad esu pačiame didžiausiame elite. Tačiau tarp nepriklausomų dizainerių – galbūt esu vienas geriausių ir turiu neblogą vardą. Dėl to, kad daug kam patinka tai, ką darau (juokiasi).
Nemėgstu girtis, bet keli žinomi amerikiečiai dizaineriai man yra sakę, kad, kai aš atsiradau, beveik visa Amerikos juvelyrika pasidarė šiek tiek kitokia.
Anksčiau visi sekė labiau konstruktyvios, poliruotų formų kryptimi, o, kai aš parodžiau savo ornamentus, du trečdaliai juvelyrų tapo irgi „ornamentuotais“.
- Gal ir jūsų darbus kas nors ėmė kopijuoti?
- Nežino, kaip. Nors aš nieko ir neslepiu. Kita vertus, būtų per daug darbo nukopijuoti ir reikia daug laiko išmokyti juvelyrus dirbti taip, kaip aš dirbu.
Mano firmoje šiuo metu dirba 13-14 juvelyrų, išmanančių, kaip gaminti mano sukurtus papuošalus.
Daug juvelyrų Amerikoje per pastarąją krizę bankrutavo, manęs, ačiū Dievui, ji beveik nepalietė.
- Kas jūsų klientai? Gal kokios Amerikos įžymybės nešioja jūsų papuošalus?
- Savo papuošalų į parduotuves ar galerijas nevežioju, todėl tik mano vadybininkai žino, kas kokius papuošalus nusiperka. Esu iš jų girdėjęs, kad žinomi aktoriai yra įsigiję mano papuošalų. Atrodo, ir aktoriaus Michaelo Douglaso žmona kažką pirko.
- Ar turite moters, kuriai norėtumėte kurti papuošalus, įvaizdį?
- Kurdamas papuošalus niekada prieš akis neturiu kažkokios konkrečios ar įsivaizduojamos moters.
Tačiau, man atrodo, kad mano papuošalai tinka 30-40 metų, savo profesijoje karjerą padariusioms, mokančioms gerai rengtis, apsiskaičiusioms ir pinigų turinčioms moterims.
Viena moteris yra prisipažinusi, kad jau kelerius metus taupo pinigus, kad nusipirktų mano auskarus.
- Kaip suprantu, jums pavyko pataikyti į dešimtuką, ne tik ieškant savo papuošalų idėjos ir stiliaus, bet ir randant puikius vadybininkus?
- Man iš tikrųjų nepaprastai pasisekė, nes su savo vadybininku Jeffu Feero dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų. Jis taip išmano verslą ir bendravimą su žmonėmis, kad man daugelis pavydi. Dėl jo man nereikia net rūpintis akmenimis.
Kolegos mano vadybininko vardą jau vartoja kaip bendravardį ir dažnai prisipažįsta, kad norėtų turėti tokį jeffą.
- Gal jus bandė prisivilioti kokios nors garsios papuošalų firmos?
- Kalbino „Tiffany“. Tačiau dirdamas jai būčiau turėjęs atsisakyti savo vardo. Galbūt būčiau uždirbęs labai daug pinigų, bet atsisakiau, nes nenorėjau jokių apribojimų. Esu visiškai laisvas. Nepriimu net specialių užsakymų. Nebent kartą kitą per metus padarau kokį nors ypatingą žiedą įdomiai moteriai, kuri atneša kokį neįprastą akmenį.
- Jeigu kreiptųsi, tarkim, kokia karalienė arba pirmoji Amerikos ponia, ko gero, neatsisakytumėte joms sukurti papuošalų?
- Jei pasakytų, kad galiu joms sukurti, ką aš pats norėčiau, tuomet neatsisakyčiau. Bet jeigu nurodytų kažką konkretaus, tada nesutikčiau.
- O kaip jums sekėsi susikurti namus Niujorke?
- Man nusišypsojo laimė susitikti su įdomiais ir gerais žmonėmis, gal dėl to nesudėtingai pritapau Niujorke.
Daugiausia mano draugų – amerikiečiai. Lietuvis – tik vienas kitas, nors sąmoningai lietuvių nevengiu. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas.
Mūsų parapijoje taip pat dauguma amerikiečių. Su kai kuriais labai artimai bendraujame. Kiekvienais metais važinėjame į katalikų konferenciją Italijoje.
- Su žmona esate praktikuojantys katalikai?
- Niekada nebuvau ateistu, nuolat man kažko reikėjo ieškoti. Buvau susidūręs ir su rytiečių tikėjimais. Bet niekas prie manęs „neprilipo“. Matyt, reikia, kad palaima ateitų. Todėl po keturiasdešimties metų sugrįžau į bažnyčią. Labiausiai tam įtakos turėjo neseniai mirusi mama, kuri nuolat už mane meldėsi ir prašė Dievo, kad aš sugrįžčiau į bažnyčią.
Man pasisekė, kad vienoje bažnyčioje, netoli mūsų namų Niujorke, buvo laikomos mišios pagal 1962 m. mišiolą. Todėl galėjau sugrįžti į tokią bažnyčią, kokią lankydavau Lietuvoje, būdamas paaugliu.
- Gal sugrįžimas į bažnyčią turėjo įtakos jūsų kūrybai?
- Ar mano papuošalai lietuviški? Jie – tiek pat lietuviški, kiek aš – lietuvis. Tiek pat jie ir katalikiški.
O kurdamas papuošalus, galvoju, kad darau tai, ką iš tikrųjų išmanau.
Savo kūrybą laikau amatu. Jei ją kas nors pavadina menu, tai man – tik padrąsinimas.
- Ar pakanka pasakyti, kad laimė, kai žmogus, kaip ir jūs, daro tai, kas patinka, ką puikiai išmano ir iš to dar puikiai pragyvena?
- Jeigu labai stengčiausi, ko gero, pasiekčiau dar daugiau. Tačiau niekada neturėjau labai didelių ambicijų. Matyt, į mano gyvenimą atėjo tai, kas turėjo ateiti. Dabar gyvenu pakankamai ramiai, nesu nuo daug ko priklausomas.
