„Olimpinių čempionų Lietuvoje nėra daug, vos keletas, todėl jaučiu ne tik džiaugsmą, bet ir moralinę atsakomybę”, – neslėpė V.Novickis.
1988-aisiais Pietų Korėjos sostinėje Seule vienas geriausių to meto pasaulio gynėjų su Sovietų Sąjungos rinktine 32:25 įveikė šeimininkus ir lipo ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
„Iki šiol turiu apklotą, kurį parsivežiau iš Pietų Korėjos. Kaskart pažvelgus jis man primena olimpiadą”, – su šypsena prisiminė 56-erių čempionas.
Olimpinis medalis jo kaklą puošė net du kartus. 1980-ųjų Maskvos žaidynėse V.Novickis pasidabino bronza.
V.Novickis – vienintelis lietuvis, kuriam pavyko iškovoti svarbiausius rankinio trofėjus: olimpinį ir pasaulio čempionato auksą bei Tarptautinės rankinio federacijos taurę (IHF).
1993-iaisiais V.Novickis Kauno „Granito” klube pradėjo trenerio karjerą. Iki 2000-ųjų jis treniravo ir nacionalinę rinktinę.
Olimpinio čempiono vadovaujami lietuviai paskutinį kartą šalies istorijoje varžėsi svarbiausiuose rankinio turnyruose. 1997 metais Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate užėmė 11-ąją vietą, o po metų žemyno pirmenybėse buvo devinta.
2006-aisiais „Granito” ekipoje profesionalo karjerą pradėjo ir jo sūnus Valdas Novickis, šiuo metu ginantis ir Lietuvos rinktinės garbę.
– Treneri, dažnai prisimenate 1988-ųjų olimpinių žaidynių finalą?
– Tie prisiminimai išliks visam gyvenimui. Sunkiausia buvo patekti į finalą, nes pusfinalyje turėjome nugalėti Jugoslavijos rinktinę.
Buvo labai sunku laukti finalo. SSRS krepšinio rinktinė jau džiaugėsi pergale, o mums reikėjo laukti. Finale susitikome su korėjiečiais, kovėmės ir laimėjome.
Turėjome laiko pasivaikščioti, apžiūrėti miestą, šiek tiek apsipirkti. Tik prie jų maisto taip ir nepripratome. Net buvo iš Rusijos atplukdytas laivas, į kurį eidavome pietauti.
– SSRS rinktinė buvo sudaryta iš skirtingų tautų žaidėjų. Kaip pavyko suvienyti komandą?
– Kartu žaidėme jau ne pirmus metus, todėl puikiai žinojome sistemą. Daug treniruočių stovyklų vykdavo. Mano žmona net suskaičiavo, kad per metus namie praleisdavau vidutiniškai 50 dienų. Vis išvykos, stovyklos, varžybos.
– Po Seulo olimpiados kelerius metus žaidėte Ispanijoje ir Vokietijoje. 1991-aisiais grįžote rungtyniauti į Kauno „Granitą”, o jau po dvejų metų stojote prie komandos vairo. Kaip kiti reagavo į tokius pokyčius?
– Kai grįžau į „Granitą”, už kitus žaidėjus jau buvau gerokai vyresnis. Vaikinai klusniai vykdė mano nurodymus. Nei per treniruotes, nei rungtynių metu nebuvo jokių nesklandumų.
– „Granitą” treniruojate jau du dešimtmečius. Kaip keitėsi komanda?
– Keitėsi ir žaidėjai, ir rankinio situacija, teko susidurti su finansiniais sunkumais. Įvairiausių problemų kildavo.
Per savo karjerą turėjau nemažai trenerių, todėl ši mokykla tikrai nenuėjo veltui, iš kiekvieno pasisėmiau patirties ir stengiausi ją perduoti žaidėjams.
Visi geriausi šalies žaidėjai žaidė pas mus. „Granite” rungtyniavo 90 procentų rinktinės narių. Su rinktine tuomet neblogų rezultatų pasiekėme, žaidėme Europos ir pasaulio čempionatuose. Bet po sėkmingo etapo daugelis žaidėjų išvyko į užsienį, todėl teko iš naujo burti komandą.
– Ar norėtumėte grįžti į rinktinės trenerio postą?
– Iš rinktinės pasitraukiau dėl nesutarimų su šalies Rankinio federacija. Mūsų požiūris išsiskyrė. Gal kada nors vėl norėsiu grįžti, bet šiuo metu tikrai ne. Tuo labiau kad dabar rinktinę treniruojantis mano auklėtinis Gintaras Savukynas stengiasi.
– Kodėl lietuviams dabar nesiseka prasibrauti į svarbiausius rankinio čempionatus?
– Žaidėjai dabar yra laisvi. Norint kur nors patekti ir laimėti, reikia, kad dauguma žaistų Lietuvoje, o prie komandos branduolio prisijungtų vienas kitas žaidėjas iš užsienio.
Šiuo metu Lietuvos klubuose – labai nestabili situacija, todėl dauguma perspektyviausių rankininkų stengiasi kuo greičiau išvažiuoti.
Svetur dažniausiai jie patenka į žemo lygio komandas, rungtyniaujančias antrosiose ar trečiosiose lygose, kurios neturi nieko bendra su elitinėmis Ispanijos ar Vokietijos lygomis. Žaidėjai nustoja tobulėti, nepasiekdami to meistriškumo, kuris padėtų siekti aukštų rezultatų.
Be to, trūksta laiko pasirengti. Reikėtų daryti bent dešimties dienų rinktinės treniruočių stovyklas arba dalyvauti svarbiuose turnyruose. Šito nėra.
– Kodėl rankininkai į užsienį lekia kaip drugeliai į šviesą?
– Todėl, kad pas mus nėra pinigų. Mes savo žaidėjams mokame maždaug tiek, kokia yra studentiška stipendija. Todėl visi važiuoja kad ir į trečiąją lygą, kur gauna bent tūkstantį eurų.
– Ką daryti?
– Viskas atsiremia į pinigus. Žaidėjai ieško, kur geriau, todėl baigę mokyklą vyksta į užsienį – sportuoti žemesnėse lygose arba dirbti. Vyksta ten, kur pinigų yra daugiau.
Sudėtinga situacija ir sporto mokyklose. Treneris, baigęs Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA), norėdamas gauti gerą atlyginimą, turi turėti atitinkamą darbo stažą. Todėl jauni treneriai vyksta į Angliją ar Ispaniją mandarinų skinti, kad didesnę algą gautų. Nėra skatinimo sistemos.
– Matote talentų, kurie ateityje galėtų vesti rinktinę į pergales?
– Jaunimui dar reikia padirbėti. Treniruotis ir žaisti stipriuose turnyruose. Mūsų jaunių ir jaunučių komandos nedalyvauja nei Europos, nei pasaulio čempionatuose arba čia žaidžia tik kas antrus metus. Prarandame labai svarbų pasirengimo periodą. Tai kelia grėsmę mūsų rankinio ateičiai.
– Kodėl šios rinktinės nedalyvauja čempionatuose?
– Reikia, kad federacija jas nuvežtų, bet tam nėra pinigų. Mes priversti šių varžybų atsisakyti, ir tie vaikinai neįgauna patirties.
– Jūsų sūnus Valdas jau seniai žaidžia užsienyje. Ar pats jį paskatinote išvykti?
– Baigęs mokyklą Valdas jau buvo pasiekęs tokį lygį, kad juo ėmė domėtis geri užsienio klubai ir kvietė atvykti. „Granitas” tuo metu žaidė Čempionų lygos turnyre. Kai Valdas sulaukė kvietimo, nutarėme, kad jam bus geriau, jei išvyks.
Bet dabar manau, kad sūnus išvažiavo per anksti. Užsienio klubai nori, kad legionieriai iš karto būtų komandos lyderiai. Bet jaunas žmogus turi priprasti ir prie aplinkos, ir prie komandos.
Kai jis iš karto nerodo gerų rezultatų, sėdi ant suoliuko, negaudamas žaidimo praktikos. Žaidėjas turi subręsti ir pats suvokti, kad reikia papildomai dirbti, kad svetur niekas tavęs nelauks ir nemokys.
Dabar Valdui 26-eri, jis viską puikiai supranta, todėl iš Vokietijos grįžo į Baltarusiją. Čia yra galimybė daugiau žaisti, nes komanda dalyvauja Balkanų lygoje, Europos taurės varžybose, Baltarusijos čempionate.
– Valdą treniravote „Granite”. Ar sunkiau dirbti su savo vaiku?
– Neišskyriau jo iš kitų žaidėjų, bet vaikai niekada neklauso tėvų. Jie visada turi savo nuomonę. Jei kitas žmogus patars, tai čia geras patarimas, o tėvas yra tėvas. Nenori jie patarimų priimti. Ta problema su sūnumi buvo ir dabar yra. Jis sako, kad aš jau senas, mano patarimai pasenę.
Bet iš tikrųjų metams bėgant tiktai dar daugiau patirties įgavau. Rankinio taisyklės juk nesikeičia. Sūnus priešinasi, nors, regis, kaip tik turėtų priimti olimpinio ir pasaulio čempiono patarimus.
– Gal pats paskatinote sūnų žaisti rankinį?
– Jis dalyvaudavo mano treniruotėse, stebėdavo rungtynes. Kartu gyveno Ispanijoje ir Vokietijoje, matė, kaip aš gyvenu, ir pats norėjo žaisti tik rankinį. Siūliau jam išbandyti krepšinį, futbolą, bet jis jau buvo apsisprendęs.
– Kaip pats atsidūrėte rankinyje?
– Baigiau kaimo mokyklą, kurioje visi užsiėmė įvairiu sportu: lengvąja atletika, krepšiniu, važinėjo dviračiais. Kai sporto mokykloje atsirado rankinis, pradėjau jį žaisti, patekau į moksleivių rinktinę. Taip ir prasidėjo mano kelias iki olimpiados.
– Lietuvoje rankinį žaidžia daug berniukų, tačiau olimpiniu čempionu tapote vienintelis. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Esu labai užsispyręs, nemėgstu pralaimėti, stengiuosi atlikti darbą iki galo – tai mane vedė į priekį. Jei kelyje pasitaikydavo varžovų, kuriuos reikėdavo aplenkti, visada norėjau įrodyti, kad esu geresnis. Užsispyrimas ir didžiulis noras man padėjo kovoti.
Rankinis nėra individuali sporto šaka. Man labai pasisekė, kad ir rinktinėje, ir „Granito” komandoje žaidė puikūs rankininkai, su kuriais pavyko tiek titulų laimėti.
