Apie tai A.Izgorodinas kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
– ECB pranešime nurodyta, kad infliacija mažėja, bet ji neva vis tiek bus per didelė pernelyg ilgai, todėl palūkanų normos keliamos toliau. Paaiškinkite sprendimus.
– Atkreipčiau dėmesį ir į kitą labai svarbų spaudos konferencijos momentą. Taip, ECB pripažino, kad infliacija toliau kelia grėsmę ir todėl padidino kitų metų infliacijos prognozę, bet taip pat pareiškė, kad esamos palūkanų normos jau pasiekė tokį lygį, kuris, išlaikant jį ilgą laiką, pradės infliaciją lėtinti. Tad, nepaisant to, jog ECB toliau agresyviai didina palūkanas, tikėtina, kad tai padarė paskutinį kartą šiame palūkanų didinimo cikle.
– Kokia garantija, kad tai tikrai paskutinis kartas?
– Garantuoju 90 proc. Žinoma, visada išlieka galimybė, kad ECB gali pakoreguoti pinigų politiką, bet reikia žiūrėti į ECB komunikaciją. Pirmąkart matome sakinį apie spaudžiamą pauzę.
Kitas svarbus momentas – ECB apkarpė euro zonos BVP prognozes šiems ir kitiems metams. Mano supratimu, ECB sprendimams turės įtakos ne tik infliacijos, bet ir makroekonominiai rodikliai, ypač prasta situacija Vokietijoje, kurioje pramonės problemos jau akivaizdžiai persiduoda ir kitiems sektoriams, vidaus vartojimui, paslaugoms, statybų sektoriui.
– Kai kurie gyventojai už būsto paskolas jau dabar moka 5 proc. palūkanas, kiti ir kiek daugiau. Žmonės jaudinasi, kad palūkanų normos gali tapti per didelės, ypač jas perskaičiavus, ir jie nebegalės išsimokėti paskolų. Ar taip gali nutikti? Ką daryti gyventojams?
– Lietuvoje didžioji dalis paskolų yra išduodamos su kintamomis palūkanomis, todėl ECB sprendimai tiesiogiai veikia skolinimosi kainas. Bet akivaizdu, kad palūkanos yra arti piko, ECB artimiausiu metu darys pauzę, todėl lieka klausimas ne kiek toliau palūkanos kils, nes manau, kad nebekils, o kaip greitai jos ims mažėti. Deja, čia gerų naujienų neturiu.
Reikia mokėti skaityti tarp eilučių, o, mano supratimu, tai, kad ECB yra nusiteikęs kurį laiką išlaikyti esamas palūkanas, slypi viename sakinyje. ECB nurodė, kad padidino 2024 m. euro zonos infliacijos prognozę nuo 3 iki 3,2 proc. Tai žudo bet kokius lūkesčius, kad ECB jau greitai pradės palūkanas mažinti.
Bet, jeigu makroekonominė situacija euro zonoje toliau blogės, ypač, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje, kaip minėjau, pramonės problemos jau persimeta į kitus sektorius, ECB gali pradėti palūkanas mažinti kitų metų antrojo ketvirčio pradžioje. Bet jei situacija neblogės, palūkanų mažinimo geriausiu atveju sulauktume tik kitų metų vasarą ar rudenį.
Visgi jeigu pasižiūrėtume statistiką, kol kas Lietuvos gyventojų lūkesčiai atrodo pozityviai, Lietuvos vartotojų optimizmas yra vienas aukščiausių Europoje. Jei pasižiūrėtume į finansus ir santaupas, viskas taip pat atrodo gana gerai, žmonės toliau gerina savo nuomonę apie finansinę situaciją, santaupų dydį.
Taigi sakyčiau, kad nieko blogo šiuo metu nematau, iš vienos pusės palūkanos keliamos, bet iš kitos pusės – darbo rinka išlieka stipri, darbo užmokestis kyla.
Reikia suprasti, kad ECB turi tik du variantus: pripažinti, kad negali nugalėti infliacijos ir leisti jai toliau augti, bet tada nukentės visų gyventojų perkamoji galia, arba taikyti griežtą pinigų politiką, kuri turi tam tikrų pasekmių, bet infliaciją euro zonoje sulėtina.
– Ar keliamos palūkanos tikrai yra pagrindinė priemonė, mažinanti infliaciją?
– Sprendimai tikrai veiksmingi, nes infliacija euro zonoje sulėtėjo išties gana stipriai. Pirmiausia tai ėmė veikti dėl komunikacijos. Kuo ECB ir JAV centrinis bankas griežčiau komunikuoja su spauda ir rinkomis, tuo atsiranda didesnė tikimybė, kad žaliavų kainos mažės. Tai ir įvyko.
Taip pat ECB sprendimas griežtinti pinigų politiką sulaikė ekonomiką nuo perkaitimo, sulaikė perteklinį skolinimąsi. Tai irgi suveikė.
Bet kyla rizikų dėl energetikos kainų. Jau dabar matome spartų naftos kainų augimą. Neatmetu galimybės, jog kitąmet dujų kainos gali kilti. Štai čia ir atsiranda problema, nes ECB negali kontroliuoti nei naftos, nei dujų kainų. Pasižiūrėkime ir į praėjusių metų euro zonos infliacijos struktūrą – daugiau nei 50 proc. infliacijos augimo lėmė energetika ir geopolitika, tad, akivaizdu, kad vien ECB sprendimų nepakanka, kad infliacija sulėtėtų.
– Keliskart paminėjote prastėjančią Vokietijos ekonominę padėtį, bet ir Lietuvoje girdime daug nusiskundimų iš verslo atstovų, pramonininkų. Jie sako, kad verslus sunku išlaikyti, ekonominė situacija nepalanki, ekonomikos augimas nenusimato, pramonės sritys kenčia, nes į tą pačią Vokietiją eksportas sumažėjęs. Kaip manote, kada sulauksime ekonomikos atsigavimo, kada bent jau pramonė galės lengviau atsikvėpti?
– Tai labai svarbus klausimas, nes nuo pramonės nemaža dalimi priklauso mūsų ekonomikos, darbo rinkos situacija. Tikėtina, jog kitų metų pirmąjį ketvirtį, galbūt jo viduryje, vasarį, išvysime laipsnišką pramonės atsigavimą, nes duomenys, kuriuos seku, rodo, kad pasauliniu mastu atsargų pildymo etapas po truputį sukasi.
JAV pramonė jau pradėjo pildyti atsargas praėjusį mėnesį, euro zonos įmonės kol kas mažina gamybą, nes atsargų lygis sandėliuose yra per didelis, bet tai turėtų pasikeisti kitų metų pirmojo ketvirčio viduryje. Kai euro zonos pramonės gamyba ims augti ir suktis, pagerės ir Lietuvos pramonės rodikliai.
Bet, sakyčiau, Lietuvos pramonės būklė jau ima stabilizuotis, net medienos ir baldų sektorių, kurie labai nukentėjo nuo palūkanų didinimo, gamyba jau taip pat stabilizuojasi.
– Ko tikėtis darbo rinkoje?
– Kol kas nei statistikoje, nei įmonių apklausose nematau dramos dėl atleidimų. Net ir pramonės, kuri šiuo metu tempia ekonomiką žemyn, lūkesčiai dėl užimtumo koreguojasi į viršų, nors paslaugų sektorius nėra taip optimistiškai nusiteikęs. Bet viską susumavus ir pažvelgus į bendrą užimtumo rodiklį, matau, kad situacija yra visiškai stabili.
Bet tikrai nenorėčiau prognozuoti, jog matysime užimtumo augimą Lietuvoje, tai sakyti būtų tikrai per anksti, bet ir nesutinku su teiginiu, kad Lietuvos darbo rinka nukentės ar nukraujuos.
Manau, darbo rinkos situacija išliks stabili, nes verslai puikiai supranta, kad esamas ekonomikos sulėtėjimas euro zonoje yra laikinas ir kitų metų pirmąjį ar antrąjį ketvirtį jau matysime atsigavimą. Įmonės, supranta, kad esamas laikotarpis nėra tinkamas darbuotojų skaičiaus mažinimui, nes jau po truputį reikia imti ruoštis ir darbuotojų skaičiaus didinimui.
– Maisto kainos po truputį krenta, bet degalai brangsta. O ką galite pasakyti apie ateinantį šildymo sezoną? Ar jis gali būti sudėtingas?
– Dėl degalų – esamos naftos kainos nužudys pačios save dėl to, kad esant tokiai naftos kainai, manau, vartotojai pradeda mažinti degalų poreikį, mažiau naudoti savo transporto priemones. Aukštos naftos kainos taip pat paskatins agresyvią centrinių bankų reakciją, tiek JAV centrinis bankas, tiek ECB neskubės mažinti palūkanų ir su rinkomis komunikuos agresyviai. Tad netikiu, kad naftos kaina gali dar labiau pakilti, ji turėtų leistis.
Bet matau riziką dėl dujų kainų, nes kitų metų pirmąjį ketvirtį užsikurs euro zonos pramonė, vadinasi, energetikos poreikis euro zonoje ir kainos gali pradėti augti.
– Tai žmonių nerimas dėl artėjančios žiemos, ekonomikos yra pagrįstas?
– Reikia nusiteikti, kad tikrai nematysime tokių įspūdingų ekonomikos rodiklių, kokius matėme 2021 m., kai visų pagrindinių sektorių augimas buvo triženklis. Reikia nusiimti rožinius akinius.
Bet jei pasižiūrėtume į faktinius ir išankstinius indikatorius, nieko blogo Lietuvos ekonomikai jie nerodo. Tad tikėtina, kad ekonominė situacija nuo esamo lygio nepagerės, bet ir nepablogės. Kurį laiką ji liks tokia, kokia yra šiuo metu. Pripažinkime, tai tikrai nėra pats blogiausias variantas.
Esama krizė labiau matoma ekonomistų ir Valstybės duomenų agentūros „Excel“ lentelėse, bet iš esmės ekonomika lieka gana stipri ir sveika.
