Žvėrininkystės ūkiuose audinės ką tik atsivedė vaikučius. Bet šių fermų savininkai nėra tikri dėl verslo ateities.
Šokas juos ištiko dar prieš 6 metus, kai ir Danijos, ir Suomijos aukcionuose sprogo kainų burbulas. Iki tol kailiukus graibstę ir pasakiškus pinigus už juos mokėję kinų brokeriai 2014-aisiais tiesiog nesiteikė atvažiuoti.
Tad kailiukų kainos susitraukė perpus ir nebeatsitiesė.
Pasak Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos pirmininko, „Vilkijos ūkio“ vadovo Česlovo Tallat-Kelpšos, pernai jau būta ženklų, kad kainos pagaliau atsispirs nuo dugno.
Tačiau paprastai pavasarį vykstantis Kopenhagos aukcionas šiemet liko nepaskelbtas dėl koronaviruso. Kaip ir toks pat renginys Helsinkyje.
Tai reiškia, kad nė vienas ūkis negalėjo parduoti pernai rudenį įdirbtų audinių ir lapių kailiukų.
Krizės kartojasi nuolat
„Kopenhagoje ir Helsinkyje tikėjomės gauti apie trečdalį metinių pajamų.
Bet aukcionai neįvyko, nėra jokio kailiukų pardavimo, o žvėrininkystės ūkiams trūksta apyvartinių lėšų“, – pasakojo Č.Tallat-Kelpša.
Jo vadovaujamo ūkio pajamos kovą sumažėjo 94 proc., pirmojo ketvirčio – 80 proc.
„Pirmiausia Helsinkio, o paskui ir Kopenhagos aukcionai balandžio mėnesį pabandė kailiukais prekiauti internetu. Abu pardavė maždaug po pusę siūlytos produkcijos, tačiau kainos labai žemos.
Pavyzdžiui, rudosios audinės kailiuko kaina dabar siekia vos 20 eurų. Stojus krizei, 2014 metais, ji buvo kritusi iki 40 eurų, o iki jos sukosi apie 60–80 eurų“, – sakė asociacijos vadovas.
Tiesa, kailinių žvėrelių versle krizės yra natūralus reiškinys – lyg pavasario potvyniai. Joms būtina pasiruošti ir sukaupiant lėšų rezervą. To nepadarę ūkiai arba nutraukia veiklą, arba ją parduoda, arba bankrutuoja.
Po 2014-ųjų krizės Lietuvoje iš maždaug pusantro šimto švelniakailius žvėrelius auginusių ūkių liko 66.
Bankai vengia skolinti
Kailinių žvėrelių ūkiai buvo ir tebėra įvairių organizacijų, neva ginančių žvėrelių teises, taikiklyje. O gadinamas įvaizdis netrunka virsti realiais praradimais – bankai nenori skolinti būtent žvėrininkystės verslui. Netgi ir tais atvejais, kai ūkiai finansiniu atžvilgiu yra patikimi.
Pašnekovo, tvirtinimu virsmas įvyko, kai pasikeitė bankininkų kartos, o tie, kurie dabar priima sprendimus, pasaulį pažįsta tik iš kompiuterių ekranų.
Dar prieš kelerius metus atitinkamo lygio bankų atstovai asmeniškai bendraudavo su verslininkais, patys apžiūrėdavo ūkius prieš teikdami paskolas investicijoms, o dabar bendraujama tik nuotoliniu būdu.
„Visai neseniai net trys bankai patys kreipėsi į mane siūlydami paskolas. Paprašiau pateikti pasiūlymus, vadybininkai patikrino ūkio finansų ataskaitas. Neturėjo jokių priekaištų ar abejonių.
Tačiau kiekviename iš bankų sprendimus priimančios komisijos atsakymai buvo neigiami. Ir tik dėl to, kad mūsų verslas yra žvėrininkystė. Jiems jis neįdomus“, – sakė Č.Tallat-Kelpša.
Naujų darbuotojų nepriima
Anot asociacijos vadovo, dėl apyvartinių lėšų stygiaus mažieji augintojai greitai pasitraukia uždarę fermas.
Tuo metu didiesiems ūkiams, auginantiems apie 20–30 tūkst. audinių patelių, tenka jas ir toliau šerti, samdyti darbuotojus ir mokėti jiems algas.
„Ir mūsų pačių ūkyje, ir mūsų grupės bendrovėje „Danmink“ Jonavos rajone bei jos padalinyje Panevėžyje iš viso dirba apie 100 žmonių. Krizė tęsiasi, kai kurių darbų tenka mažinti.
Jei kas nors per pastaruosius penkerius ar šešerius metus išeidavo iš darbo, naujų darbuotojų nepriimdavome. Taip jų sumažėjo maždaug trisdešimčia“, – sakė Č.Tallat-Kelpša.
Augintojams Seimo Kaimo reikalų komitetas ir Žemės ūkio ministerija pasiūlė kreiptis paramos į valstybės įmonę INVEGA.
Tačiau neseniai gautas jos oficialus atsakymas, kad ji negalinti kredituoti žemės ūkio produkcijos gamintojų.
Išeitis būtų Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, bet jame kol kas nėra finansuojamų jokių paramos priemonių.
Iš subsidijų krepšio, kuriame apie 160 mln. eurų Žemės ūkio ministerija ketina padalinti pienininkystės, galvijininkystės ir paukštininkystės sektoriams, žvėrelių augintojams neketinama skirti nė cento.
„Aš nesu subsidijavimo šalininkas. Manau, parama ir ūkiams turi būti teikiama paskolomis.
Juk subsidijos reiškia tai, kad įmonių nuostolius padengia visi mokesčių mokėtojai.
Mes savo versle nuostolius dengdavome patys“, – aiškino pašnekovas.
Tai ką darys žvėrininkystės ūkiai? „Vilkijos ūkis“, anot jo vadovo, kaip nors pajėgs ištempti, – tada, kai sunku produkciją realizuoti, ją tenka parduoti už mažesnę nei rinkos kaina.
„Mūsų privalumas, palyginti su kitais verslais, yra tai, kad galime saugoti produkciją ir brangiai pasiskolinti lėšų. Nes aukcionų prekyboje galimi avansai – pinigai skolon už dar neparduotus kailiukus.
Tačiau palūkanos yra didelės, siekia 4–5 procentus. Iš banko pasiskolinti būtų pigiau“, – paaiškino „Vilkijos ūkio“ vadovas.
