O paklaustas patarimo, kaip atskirti kokybišką medų, ūkininkas atvirai sakė: „Atpažinti suklastoto medaus neįmanoma. Esu girdėjęs, kad juo reikia trinti odą. Tokių burtų daug. Bet atskirti gerai padirbtą medų gali tik labai rimta laboratorija, nes tam reikia net molekulinio tyrimo“.
Ne vien oro sąlygos lemia medaus derlių – tam įtakos turi bitininko darbas ir netgi bičių rasė. Vietinė lietuviška – tamsioji bitė, tačiau dabar jau yra atvežtinių iš pietų, todėl atsiranda mišrūnių. Vienos – piktesnės, kitos – ramesnės, trečios – darbštesnės.
Pats D.Keturakis dabar turi apie 200 bičių šeimų. Viename avilyje paprastai gyvena viena bičių šeima.
Jeigu avilyje atsiranda antra bitė motinėlė, sakoma, bitės spiečia. Vadinasi, šeima dalinasi per pusę – dalis iškeliauja, pusė lieka avilyje. Skildamos pusiau bitės dauginasi.
Vasaros sezono metu avilyje gali būti apie 60 tūkst. bičių darbininkių, viena motinėlė, kuri yra lytiškai subrendusi bitė darbininkė, o vasarą avilyje esama ir tranų. Jų vienintelė pareiga – apvaisinti jauną bitę motinėlę. Anot bitininko, tranai nieko nedaro – patys nė nevalgo, juos maitina bitės darbininkės, kurios taip pat prižiūri avilį, jį saugo, rūpinasi kiaušinėliais, neša medų.
Kaip aiškino D.Keturakis, motinėlės darbas – užtikrinti kiaušinėlių dėjimą. Per parą ji padeda apie 2 tūkst. kiaušinėlių. Kuri iš naujųjų bičių taps motinėle, nusprendžia bitės darbininkės. Susiruošus spiesti, jos išsiaugina motinėlę ir išsikrausto.
„Mūsų, bitininkų, pareiga – kontroliuoti spietimą. Jis bitininkui nėra palankus, nes išspietus bitėms susilpnėja šeima, be to, išskrendančios bitės pasiima dalį medaus“, – laidoje aiškino pašnekovas.
Kaip atpažinti kokybišką medų?
Pasak D.Keturakio, Lietuvoje yra tiek daug bitininkų ir tiek daug medaus, kad bitininkui paprasčiausiai neverta bičių primaitinti sirupu – ir taip dažnas neturi kur medaus dėti.
Visai kas kita, kai kalbama apie iš Kinijos atvežtą medų. Kaip patikslino ūkininkas, šis produktas – net ir nelabai medus.
„Tai nėra bičių suneštas produktas. Jis pagamintas žmonių. Iš esmės tai – cukraus sirupas. Tokio medaus prekybos tinkluose yra nemažai. Dažniausiai iš Kinijos atvežtą produktą maišo su lietuvišku medumi ir paskirsto po prekybos centrus.
Problema ta, kad bitininkams tenka konkuruoti su tokiu produktu: jo kaina labai maža, o bitininkai pagal ją turi reguliuoti savo produkcijos kainą. Pelnas nebeatperka sąnaudų“, – aiškino D.Keturakis.
„Kaip išsirinkti gerą medų? Nepirkti medaus prekybos tinkluose. Dažnai etiketėse būna parašyta: ne ES medus arba Europos ir ne Europos medaus mišinys. Tokio medaus nesiūlyčiau rinktis. Verčiau atsirinkite vietinį bitininką“, – siūlė D.Keturakis.
Jei ant medaus viršaus matote baltą sluoksnį, vadinamąjį medaus šerkšną, tai rodo, kad išsuktas medus buvo tiesiai pilamas į stiklainėlius – jis nebuvo kaitinamas.
Jei turite medų, kuris nesukietėja, anot bitininko, tai – lipčiumi vadinama medaus rūšis. Lipčius nesikristalizuoja, nes jis suneštas ne iš žiedų nektaro, o iš saldžių žiedų sulčių, kurį išskiria amarai. Toks medus nesikristalizuoja, tačiau bitės renka įvairų medų ir labai dažnai lipčių sumaišo su žiedų nektaru – dėl to kartais medus susisluoksniuoja.
Už tai jei jums siūlo akacijų medaus, pašnekovo teigimu, reikėtų suklusti, mat tokio produkto Lietuvoje paprasčiausiai nėra. „Bitės medaus rinkti skrenda 3 km spinduliu. Tarkime, rapsų, grikių laukai dideli – nuveži į juos bites, jos čia skraido ir medų neša“, – sakė D.Keturakis paaiškindamas, kad Lietuvoje tokio dydžio plotų, kur auga akacijos, nėra.
Didžioji dalis pas mus surinkto rapsų medaus išvežama į Vokietiją, Lenkiją. Ten, bitininko žodžiais tariant, daro labai rimtus tyrimus, kuriais nustato, ar meduje nėra žmogui kenksmingų elementų.
Vis tik jam tekę girdėti, kad Kėdainių raj. žmonės susidūrė su problema, jog dėl purškiamų rapsų meduje randama kenksmingų elementų, kurių kiekiai viršija leistiną normą.
Ar tikrai medus negali surūgti?
Daugelis galvoja, kad medus – negendantis produktas. Tačiau bitininkas aiškino: medus negenda tik tokiu atveju, jeigu yra tinkamai išimtas ir tinkamai laikomas. Beje, D.Keturakis pastebėjęs, kad rapsų medus ilgai nesilaiko.
Medų reikėtų laikyti nekintamoje temperatūroje, idealiausia – 5–10 laipsnių, ir aplinkoje, kur mažai drėgmės.
Tačiau dažniausiai medų laikome spintelėje virtuvėje. Čia žiemą būna vėsiau, o vasarą gali būti ir 30 karščio. Toks temperatūrų pokytis gali paskatinti medaus rūgimą.
„Siūlyčiau medaus nelaikyti ilgiau negu vieną sezoną: jeigu nusipirkote vasarą, iki kitos vasaros jį reikėtų sunaudoti“, – patarė D.Keturakis.
Jei mėgstate medų gerti su arbata, reikėtų žinoti, kad jis neturėtų būti karštesnis nei 60 laipsnių. Viršijus šią ribą netgi susidaro kenksmingi junginiai. „Bet ir 40 laipsnių temperatūroje pradeda keistis medaus savybės, todėl geriausia būtų dėti medaus šaukštelį į burną, jį sučiulpti, o tada jau gerti arbatą, – siūlė bitininkas. – Medaus kaip ir bet kurio kito produkto per daug nederėtų vartoti. Šaukštelis per dieną bus naudinga, bet dideliais kiekiais jo valgyti nereikėtų – kaip bežiūrėsi, tai vis tik angliavandenis“.
Tiems, kas mėgsta pakramtyti korio – vaško su medumi – D.Keturakis patarė sukramčius korį dalelę nuryti: sako, sveika ir virškinimo sistemai, ir dantenom. O štai imunitetui stiprinti jis siūlo vartoti bičių duoną, žiedadulkes.
„Tai – vitaminai, mikro ir makroelementai. Bičių duonelė – tai žiedadulkės. Bitėms reikia ne tik energijos, bet ir baltymų, statybinės medžiagos, todėl jos ir renka žiedadulkes. Žiemą žiedadulkių nėra, tad bitės sugalvojo, kaip jas išlaikyti žiemą: žiedadulkes fermentuoja – taip, kaip mes raugiame agurkus, kopūstus, bitės raugia žiedadulkes. Tuomet jose šiek tiek pasikeičia tam tikri elementai, atsiranda pieno rūgšties, probiotikų.“
