Toks viešas įsipareigojimas – labai taiklus ir stiprus komunikacinis ir diplomatinis ėjimas, siunčiantis aiškią žinią ir agresorėms, ir partnerėms, ir ypač JAV prezidentui, kad mes suvokiame besikeičiančią geopolitinę problematiką, pritariame, kad 2 proc. BVP gynybai skiriamų lėšų tikslas yra pasenęs ir nebeaktualus, o pasyvaus stebėtojo rolė – ne mums.
Tinkami krašto gynybos pajėgumai ir atgrasymas tokiomis aplinkybėmis – aukščiausias prioritetas ir mes esame pasirengę nueiti ne vieną ekstra mylią tam, kad išsiveržtume į priekį gynybos ir atgrasymo lyderystės rikiuotėje.
Šią žinutę Lietuva siunčia ir NATO sąjungininkėms Europoje, nes ji atliepia griežtą D.Trumpo galios retoriką, kad nuo šiol partnerystė su Europa taps mažiau vertybine, bet labiau pragmatine ir norint išlaikyti lygiavertį dialogą, teks Europai stengtis atkurti karine galia grįstą vaidmenį pasaulio žemėlapyje.
Naujoje pasaulio tvarkoje mūsų regionui būtina ryžtingesnė ir daugiau galios turinti Europa. Atvira karo žaizda kraujuojanti Ukrainos kaimynystė – pagrindinis pokyčių katalizatorius. Vis dėlto permainos atgrasymo ir gynybos aktualizavimo kryptimi Europoje vyksta itin vangiai, o karo Ukrainoje paliaubų atveju gali ir apskritai išsikvėpti, nes norinčių užmiršti nepatogius karos ir sankcijų laikus balsų tikrai bus. Tad taiklioms iniciatyvoms ir telkiančiai lyderystei dabar – pats metas.
Be to, lyderystė atgrasymo ir gynybos srityje yra kritiškai svarbi ir tolesniam Lietuvos ekonominiam vystymuisi. Vienas iš svarbiausių ekonomikos plėtrą lemiančių veiksnių – pasitikėjimas ir tikėjimas sėkminga šalies ateitimi.
Toks tikėjimas skatina įmones ir gyventojus leisti čia finansinių įsipareigojimų šaknis, atveria kelius investicijoms, verslumui ir traukia norinčius įsikurti, kurti ir dirbti. Tuo tarpu saugumas yra pamatinė poreikių piramidės pakopa, į kurią atsispiria tiek gyventojų ekonominiai pasirinkimai ir elgsena, tiek verslo aplinka ir investicinis patrauklumas.
Taigi, agresorių kaimynystė ir su ja siejamos rizikos lemia, kad šiandien tik tinkamomis atgrasymo priemonėmis ir reikiamais gynybos įtvirtinimais mes galime tą gyvybiškai svarbų pasitikėjimo ir saugumo jausmą puoselėti.
Vis dėlto, kaip sakoma, darbais, ne žodžiais. Naujasis ambicingas 5–6 proc. nuo BVP lėšų gynybai tikslas ateinantį penkmetį pareikalautų papildomai net nuo 2 iki 3 mlrd. eurų kasmet. Nenuostabu, kad iškart diskusijų centre atsidūrė klausimas, iš kur reikės šių papildomų lėšų paimti.
Pirmiausia turime visuose visuomenės lygmenyse suvokti, kad krašto apsaugos ir atgrasymo prioritetai – mūsų nauja ilgalaikė realybė. Siekis skirti 5–6 proc. nuo BVP gynybai pareikalaus politinės valios, sutarimo bei supratimo, kad nebepavyks taip, kaip iki šiol, didinti horizontaliai visų sričių valdžios sektoriaus išlaidų. Gynybos prioritetas šiuo metu yra kertinis, tad būtina šios krypties išlaidas auginti gerokai sparčiau nei kitų sričių. Tai reikš, kad užsibrėžtus gerovės parametrus pasieksime šiek tiek vėliau. Vis dėlto nesunku suvokti, kad be saugumo pamatų tos gerovės išvis gali nelikti, kur kurti.
Vienas iš gynybos finansavimo šaltinių Lietuvai išlieka skolinimasis. Palanku yra tai, kad šią atkarpą pasitinkame stipriose makroekonominėse pozicijose.
Lietuvos ekonomika demonstruoja atsparumą, turime santykinai vieną žemiausių valdžios sektoriaus skolų ES: Lietuvoje ji tesiekia 38 proc. nuo BVP, tuo tarpu ES vidurkis – 89 proc. Pastaraisiais metais pasižymėjome fiskalinės elgsenos disciplina ir kukliais biudžeto deficitais net ir tuomet, kai fiskalinės drausmės taisyklių galiojimas buvo sustabdytas. Nesame iššvaistę sukauptų rezervų.
Visa tai suteikia palankias galimybes skolintis kritiniams tikslams. Tiesa, šiuo šaltiniu piktnaudžiauti nederėtų. Netvarus ir nepagrįstas skolos augimas siunčia neigiamus signalus finansų rinkų dalyviams. Jei jie prarastų pasitikėjimą valstybės fiskalinės elgsenos tvarumu, tektų už papildomą riziką susimokėti.
Jau kalbama, kad nepavyks apsieiti ir be sisteminių mokesčių pakeitimų. Idealiu atveju, stengiantis padidinti mokesčių sistemos efektyvumą ir biudžeto pajamų surinkimą, reikėtų kalbėti apie mokesčių reformą, kuri spręstų įsisenėjusias sistemines problemas (veiklos formų įvairovę, lengvatų gausą, tarifų įvairovę, atskirų mokesčių efektyvumo klausimus ir pan.). Vis dėlto paprastai politikams kyla paskata žaisti pavienių mokesčių tarifais ir juos kelti tiems, kurie skundžiasi mažiausiai. Svarbu akcentuoti tai, kad šiai sudėtingai atkarpai būtina stipri ir auganti ekonomika, tad reikėtų vengti ekonomikos plėtrai žalingo pajamų mokesčių didinimo.
Mažiau augimui paveikūs yra taršos, vartojimo ar turto mokesčiai. Reikia nepamiršti, kad net ir nesikeičiant tarifams, auganti ekonomika ir sveiki infliaciniai procesai suneša vis gausesnes biudžeto pajamas. Be to, tęsiant ekonomikos skaidrinimo ir kovos su šešėliu iniciatyvas šiek tiek papildomų lėšų į biudžetą galime tikėtis ir iš palaipsniui mažėjančio pridėtinės vertės mokesčio atotrūkio, kuris vis dar siekia iki milijardo eurų praradimus kasmet.
Kol kas labai mįslingai kalbama apie galimo ES finansavimo gynybai galimybes. Tai ilgainiui palengvintų šio klausimo sprendimą. Žinant, kaip lėtai sukasi ES sprendimų priėmimo mechanizmai, kol kas neturėtume kliautis vien šiais numanomais šaltiniais.
