Veiksmų Baltijos jūroje nelaiko atsitiktiniais
D.Misiūno teigimu, akivaizdu, kad sabotažo veiksmais Baltijos jūroje bandoma sukelti įtampą prieš visam Baltijos regionui svarbų įvykį.
„Mano nuomone, tikrai susiję. Tas įvykis strategiškai ypač svarbus – viena iš kritinių infrastrukturų tampa autonominė.
Iki šiol ji vis dar yra ir buvo techniškai sujungta, o dabar tas svertas staiga prarandamas“, – įžvalgomis dalijosi D.Misiūnas.
Tuo metu „Žinių radijo“ klausytojas pastebėjo, kad sabotažų taikiniu pasirinkta ne tik Baltijos jūra. Kokių dar grėsmių energetikos atžvilgiu gali kilti Lietuvai?
„Ryšys su Lenkija tampa sabotažų taikiniu. Kiek laiko truktų atstatymas, jei sunaikintų pastotę?“ – teiravosi klausytojas.
Atsakydamas į šį klausimą, D.Misiniūnas patikino, jog sistema sukurta taip, kad veiktų ir sutrikus didžiausiam tinklo elementui.
„Kaip pavzydys – kabelis į Švediją. 700 megavatų, kurie gali išsijungti, ir taip yra buvę. Bet sistema su tuo tvarkosi, nes taip inžineriškai ji yra suprojektuota.
Kitas dalykas – sinchronizacijos kontekste yra išbandytas Lietuvos vienos, kaip salos, veikimas, taip pat bus išbandytas visos Baltijos sistemos veikimas autonomiškai. Jeigu dėl vienos ar kitos priežasties ta jungtis atsijungtų ar būtų sunaikinta, mes vis dar veiktume kaip sala“, – teigė pašnekovas.
O laidos vedėjui M.Dubnikovui iškilo klausimas ir dėl Kaliningrado srities, kuri po sinchronizavimo nebus prijungta prie jokio kito tinklo. Kaip gyvenimas atrodys ten?
„Jie ruošiasi tam, nes iš anksto žinojo, kad taip įvyks. Galbūt buvo vienas etapas ar periodas, kuomet buvo bandoma kompromituoti ir kvestionuoti tą idėją, bet vėliau, kai buvo persilaužta ir sutarta, kad visos trys šalys su tuo sutinka, jie irgi padarė savo techninius darbus ir veiks kaip sala“, – teigė rektorius.
Virsmas – jau įvykęs
Vis tik nepaisant fiksuojamų sabotažo veiksmų, D.Misiūnas mano, jog pats sinchronizacijos procesas yra suvaldytas tinkamai.
„Tik jis ilgai užtruko. Kai pirmus kartus kalbėjom apie sinchronizaciją, buvo kokie 2009–2010 metai, tai terminas, jei gerai atsimenu, buvo 2015–2018 metams. Štai turim 2025 metus – sinchronizacija įvyks, tą galime teigti pakankamai užtikrintai.
Apart to, kad tai įvyko vėliau, nei buvo galvota, nors taip ir vyksta visi dideli projektai, manau, kad pasiruošimas yra tinkamas. Čia bus esminis lūžis mūsų energetikos sistemoje, nes tai bus naujos eros pradžia“, – pažymėjo pašnekovas.
Tiesa, jis mano, kad virsmas Lietuvoje, kai šalis įgijo visišką energetinę nepriklausomybę, jau yra įvykęs.
„Tada, kai mes prisijungėm prie skandinaviškos sistemos. Tada mes gavome žemesnę kainą ir galimybę atsivežti patikimos elektros. Jei mus ištiktų bėda ar situacija, kai reiktų patiems pasigaminti viską, ką reikia, mes galime ir šiandien pasigaminti. Turime ir senesnių blokų, kurie, labai brangiai, bet gali pagaminti elektros. Bet kadangi pigiau yra atsivežti, tai ir vežamės“, – situaciją paaiškino D.Misiūnas.
Vis tik, kokį pagridinį skirtumą padarys sinchronizacija su kontinentine Europa?
„Didžiąją dalį tos paslaugos mes gaudavom nemokamai mainų pagrindu – tai reiškia, kad sistemoje dalyvaujantys jos elementai padėdavo vieni kitiems. Čia ir buvo vienas esminis techninis iššūkis, kad reikia pakaitalo sprendimui, kuris buvo lyg ir pusiau nemokamas“, – sakė D.Misiūnas.
Jis atkreipė dėmesį, jog tam, kad sistema galėtų pati pasirūpinti savo balansavimu ir rezervavimu, techniškai reikėjo spręsti daug dalykų.
„Atrodo, kas čia tokio – nuo vienų atsijungiam, prie kitų prisijungiam. Bet tiek tai, kas jau yra atlikta, tam, kad tai įvyktų, tiek tai, kokios sąlygos bus tolimesnei plėtrai, manau, kad yra labai svarbu“, – kalbėjo rektorius.
Nors laidos vedėjas M.Dubnikovas pastebėjo, jog paskutiniu metu politinėje padangėje galima išgirsti daug su sinchronizacija susijusių spekuliacijų, orientuotų į pokyčius, kuriuos pajus gyventojai, D.Misiūnas teigė manantis, kad iš techninės pusės gyventojai to nepajus.
„Ekonomiškai – taip. Galima skaičiuoti, kad yra kažkokia tarifo dedamoji, kuri bus susijusi su perėjimu. Bet žiūrint į visą kainą, labai sunku įvertinti, ar tai tikrai yra padidėjimas, nes galbūt kitos dalys sumažės dėl prisijungimo prie platesnės rinkos“, – sakė jis.
Pasakė, ką darytų su antruoju jūros vėjo parku
D.Misiūnas aptarė ir kitą žiniasklaidoje šmėkščiojančią temą – jūrinio vėjo parką, mat iki 2030 metų Lietuva Baltijos jūroje ketina pastatyti net du tokius. Pašnekovo manymu, papildoma generacija visuomet yra naudinga, o ir jūrinį vėją lyginant su antžeminiu, galima pastebėti tam tikrų ypatumų.
„Kuo ypatingas jūrinis vėjas – jo yra šiek tiek daugiau, negu, kad antžeminio vėjo. Šiek tiek skiriasi ir jo pūtimo profilis. Tiek vėjo, tiek saulės energetikos didysis iššūkis yra, kad tai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Kas vyksta, pavyzdžiui, mūsų šalyje ir regione: jei vėjas nepučia, tai nepučia, o jei pučia – tai visur.
Problema yra, kai vėjas nepučia – tada mes turime tą fenomeną, kuomet kelias savaites galime neturėti vėjo generacijos, kas sukelia kainą ir sukuria deficitą. Kai sausumoje vėjas nepučia, nereiškia, kad ir jūroje vėjas nepūs. Tai čia yra privalumas“, – įvardijo rektorius.
Vis tik yra ir kita medalio pusė.
„Prieš maždaug 3 metus visi mielai norėdavo statyti jūrinį vėją be subsidijų, o šiandien tai jau nebeveikia. Paskutinis konkursas Danijoje neįvyko, nes nebuvo norinčių statyti be subsidijos.
Kur Lietuvoje vyksta debatai – ar pirmasis parkas, kuris yra be subsidijų, ar antrasis parkas, kuris yra numatytas su subsidijom (t.y. – su fiksuota kaina)? Ar reikia Lietuvai, kaip šaliai, investuoti pinigus per tarifą į subsidiją?“ – pagrindinį diskusijos klausimą įvardijo D.Misiūnas.
Anot jo, vienareikšmiško atsakymo čia nėra, mat reikia įsivertinti daugelį aspektų.
„Kadangi atsiras papildomos generacijos, kaina bus mažesnė. Tai ar tos kainos sumažėjimas atperka tą investiciją, kurią mes duodame garantuodami tą kainą?
Jei atperka, viskas gerai. Aišku, yra šalutinių klausimų – o kas su pirmuoju parku, kuris neturi subsidijos? Tada rizika dėl mažesnės kainos krenta įmonei, bet įmonė didžiąja dalimi yra valdoma valstybės, tai tada valstybė vėlgi čia prisiima riziką. Čia ir yra didysis kryžiažodis, kurį turime išspręsti“, – sakė jis.
Vis tik pats D.Misiūnas sako, kad jei sprendimas priklausytų nuo jo, antro jūrinio vėjo parko jis nestatytų. Tam pašnekovas turi kelis argumentus.
„Pagalvočiau, ar yra įmanoma dar sustiprinti, galbūt išplėsti jungtis. Kitas dalykas – mes nesame išsprendę to rezervavimo arba bazinės gamybos klausimo. Bent jau pradžiai ženkliai stiprinčiau energijos kaupimo galią, esančią pas mus.
Labai tikiu tuo, kad namų ūkio lygmeny mes galime tapti praktiškai autonomiški, nes turime saulės gamybą, turime kaupiklius, kurie tampa patrauklūs ekonomiškai. Aišku, tai nėra sprendimas visai sistemai – yra ir verslai“, – teigė jis.
