Jam pritarė buvusi Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, sakiusi, kad dabar mums reikia vytis, ką praradome.
Jie drauge su dr. Sigute Stankevičiūte, Inovacijų agentūros „ManuFuture Lab“ skyriaus vadove, doc. dr. Milena Seržante, VILNIUS TECH Srateginės partnerystės centro direktore, bei Karoliu Sankausku, „Projektavimo sprendimai“ generaliniu direktoriumi, dalyvavo naujienų portalo Lrytas konferencijoje „Saugumo kodas“ surengtoje diskusijoje.
A.Armonaitės teigimu, ilgą laiką į gynybos pramonę žiūrėta kaip į lošimų verslą. Toks požiūris vyravo visuose etapuose – nuo sprendimų priėmėjų iki finansų institucijų. Lietuvoje šioje srityje veikiančių įmonių buvo labai mažai, o ten, kur jų buvo didelių, tarkime, Vokietijoje, nebuvo madinga pasakyti, kad dirbi ginkluotės gamintojų kompanijoje.
Be to, kaip pastebėjo A.Armonaitė, tas industrijas buvome apraizgę įvairiausiais apribojimais.
„Dabar mums reikia vytis, ką praradome, ir nuimti barjerus, tokius kaip ribojimą steigtis gynybos pramonės įmonėms laisvosiose ekonominėse zonose. Mums reikia investuoti daugiau, todėl Lietuva paskutiniais metais tapo viena draugiškiausių jurisdikcijų stambioms gynybos investicijoms vystytis. Reikia daugiau, tačiau bankai į tokį verslą žiūri konservatyviai“, – kalbėjo A.Armonaitė.
Pati Vyriausybė gynybos ir saugumo investiciniams projektams per nacionalinę plėtros įstaigą ILTE paleido priemonių už 250 mln. eurų.
„Mums reikia milžiniškų investicijų ne tik iš valstybės, bet ir iš privataus sektoriaus, kad tos kompanijos, kurias turime šiandien, galėtų plėstis. Tą jos galės daryti, kai čia ateis daugiau didesnių žaidėjų, aplink kuriuos galės formuotis reikšmingesnis gynybos klasteris“, – esamą padėtį vertino A.Armonaitė.
Tuo metu M.Seržantė tikino, kad dabar – aukso amžius pasirinkusiems studijuoti inžineriją. Ir aplink universitetą formuojasi verslų klasteris, kurio atstovai pasiryžę padaryti viską, kad sumedžiotų talentus. Verslai pasiryžę viskam: skirti stipendijas, atidaryti laboratorijas ir panašiai. Be to, einama į mokyklas, dalyvaujama karjeros dienose.
Vis tik, kaip sakė K.Stašys, pasitempti yra daug kur. Iki karo Ukrainoje pradžios daugelis mokslo įstaigų ir institutų buvo nustumti atlikti fundamentinius tyrimus. Atsirado didžiulė takoskyra tarp verslo vykdomos veiklos, kai šis kuria produktą, ir mokslo įstaigų, užsiimančių fundamentiniais tyrimais.
„Institutai turi nemažai žinių, bet verslui reikia kitokių žinių. Tačiau bent jau mūsų institute buvo išlaikyta šiek tiek inžinerijos ir požiūris apie saugumą – prieš 30–40 metų institutas kūrė karybai skirtas technologijas.
Turime sukaupę didžiulę žinių bazę – konsultuojame verslą. Jis irgi buvo nuėjęs ne į produktų kūrimą, o į užsakomąją gamybą. Bet jei nekuri produktų – tau nereikia technologijų, jei nereikia technologijų – neužsiimi moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra, o tada ir nebendradarbiauji su verslu“, – diskusijoje sakė Fizinių ir technologijos mokslų centro inovacijų vadybininkas.
Tačiau dabar kilus saugumo krizei reikia naujų technologijų, todėl vėl „užkuriamas“ bendradarbiavimas. Vis dėlto 80 proc. instituto dirba kitoje srityje nei yra poreikis. Be to, K.Stašys atkreipė dėmesį į tai, kad verslas raško žemai kabančius vaisius.
„Pavyzdžiui, dronų kūrimas nėra raketų mokslas – susiperki komponentų, o droną gali surinkti garaže. Ar tam reikia aukščiausio lygio technologijų, kurias vysto institutai? Ne, – komentavo diskusijos dalyvis. –
Bet pradžia jau padaryta“.
S.Stankevičiūtė, Inovacijų agentūros „ManuFuture Lab“ skyriaus vadovė, akcentavo: mūsų kaip ekonomiškai stiprios, turinčios gynybos pramonę valstybės įvaizdis – irgi atgrasanti priemonė. Ekonomikos stiprumas – labai svarbus atgrasymo veiksnys.
„Šiemet gynybos inovacijų skatinimą nusimatėme prioritetu. Kai pradėjome planuoti veiklas, atrodė, kad kitur pasaulyje tokių gerų priemonių nėra. Tačiau kaip nusivylėme, kai pradėjome lankytis gynybos inovacijų centruose kitur – jie daro labai daug, turi didelius biudžetus. Mes esame pradiniame etape.
Tačiau per metus padarėme daug. Pavyzdžiui, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva STEP, iš kurios verslas galės gauti finansavimą dideliems projektams. Čia numatyta paramos suma – iki 46 mln. eurų“, – pažymėjo S.Stankevičiūtė.
Sukurta ir sisteminė gynybos inovacijų skatinimo schema, kartu su Lietuvos kariuomene išsigrynintas gynybos inovacijų poreikis, mokslo institucijos pristatė įmonėms, kaip galėtų padėti kurti inovatyvius produktus, organizuota MILTECH akademija, paleista gynybos inovacijų čekių priemonė, kuria finansuojamas būtent šių problemų sprendimas. S.Stankevičiūtė džiaugėsi – sulaukta 39 paraiškų.
„Verslas ir gynybos pramonė – du neatsiejami dalykai“, – įsitikinęs kitas diskusijos dalyvis, K.Sankauskas, „Projektavimo sprendimai“ generalinis direktorius.
Anot jo, užpuolus Ukrainą supratome, kad mums prireikus ginklų, juos galime pirkti užsienyje, tačiau iškyla problema – esame ne vieni, kurie laukia eilėje. „Todėl Lietuvoje atgimstanti gynybos pramonė, kuri pradeda dėti milžiniškus žingsnius, po truputį įsisiūbuos“, – prognozavo K.Sankauskas ir pasidalijo savo žiniomis apie padėtį Rusijoje.
Jo teigimu, ten, kur anksčiau Rusijoje būta kaimelių su išgeriančiais gyventojais, šiandien gyvena gana gerai uždirbantys žmonės, kurie gamina įvairios paskirties ginklus. „Ta mašina, kurią yra užkūrusi Rusija, gamina nesuvokiamus kiekius ginklų“, – kalbėjo „Projektavimo sprendimų“ generalinis direktorius.
Vis dėlto gynybos pramonė, jo teigimu, – milžiniška industrija, kurioje nėra labai daug žaidėjų. O ir įeiti į ją nėra sudėtinga, tik, kaip sakė K.Sankauskas, reikia turėti stiprybės ir judėti ta linkme.
Savo ruožtu K.Stašys iš Fizinių ir technologijos mokslų centro džiaugėsi atsirandančiu finansavimu kryptims, kurioms anksčiau to stigdavo. Džiugina ir tai, kad į mokslininkus kreipiasi veiklos kryptį nusprendę koreguoti verslo atstovai.
„Klausia, ką galėtume pasiūlyti. Mes turime daug idėjų – mokslininkai mėgsta fantazuoti, į realybę ateina fantastiniai taikymai, o tai labai inspiruoja. Noras padėti savo valstybei, savo regionui, atsirandantis finansavimas leidžia finansuoti tyrimus ir vykdyti stipresnes veiklas. Pagaliau galime daryti kažką naudingo.
Kai verslas susiduria su problema, kurios negali išspręsti, ateina pas mus, o kai išsprendžiame mes, atsiranda nauji moksliniai pasiekimai“, – kalbėjo K.Stašys.
Vis tik A.Armonaitė stebėjosi, kad biurokratiniame lygyje vis dar labai daug mąstymo „business as usual“ (liet. Dirbti kaip įprasta).
„Kariuomenė verslą turi matyti kaip sąjungininką, o ne kaip baubą, kaip kad matė labai ilgai. Reikia atsiverti. Tai vyksta dabar – geriau vėliau nei niekada. Bet praleidome ir daug progų“, – vertino A.Armonaitė.
S.Stankevičiūtė taip pat tvirtino, kad kariuomenė tapo atvira – ji supranta inovacijų poreikį, bendradarbiavimo vertę. „Planuojame „Sand box“ iniciatyvą, kuri ir būtų skirta įteisinti bendradarbiavimą tarp skirtingų suinteresuotų šalių, nes jo reikia ne tik tarp verslo ir mokslo, bet ir tarp institucijų, kariuomenės, o idealiu atveju – tarp visų. To kol kas nelabai yra, nors po truputį atsiranda“, – kalbėjo S.Stankevičiūtė.
