Dienai „X“ ruošiasi ne visi
Andrius Romanovskis, LVK tarybos pirmininkas, mano, kad lietuviai pradeda ruoštis tik tada, kai kažkas nutinka. Dienai „X“ išgyvenimo krepšelio daugelis turbūt dar neturi. Panaši situacija ir verslo pasaulyje – teoriniai planai ir strategijos yra, bet atėjus lemiamam momentui gali būti nelengva.
Kuo mažesnė įmonė, tuo ji labiau užtikrinta, kad susitvarkys lemiamam momentui ir tam ruoštis nereikia. Stambios įmonės į tai žiūri atsakingiau.
„Lietuvos kūrėjai“ įkūrėja ir „Change LT“ pokyčių valdymo ekspertė Rita Čiapaitė-Baublienė taip pat teigė pastebinti, kad tokios mažos įmonės problemas sprendžia tik tada, kai jos kyla – reaguojama tik į dirgiklį.
Vis tik yra institucijų, kurios pačios inicijuoja pasiruošimą, pavyzdžiui, bendrovės viduje tiria, kiek darbuotojų vyktų kariauti, kaip elgtųsi ekstremalios situacijos metu.
LSMU ligoninės Kauno klinikų direktoriaus valdymui ir plėtrai pavaduotojas Tomas Steponkus patikino, kad yra ir iniciatyvių žmonių. „Patys mūsų darbuotojai nori informacijos, kaip pasirengti ekstremalioms situacijoms, kaip bus užtikrinta infrastruktūros veikla, ką jie turi žinoti, pasirengti“, – pavyzdžiu pasidalijo jis.
Tiesa, tokioje įstaigoje dalies darbuotojų atsakomybės nesikeistų dėl darbo specifikos – jis turi užtikrinti sveikatos paslaugų teikimą.
Tam, bendradarbiaujant su kariuomene, greitąja medicinos pagalba, institucijoje rengiamos pratybos, įvairūs mokymai. Paruoštas ir planas medikams, kaip elgtis ekstremaliose situacijose bei kaip turi elgtis visa institucija, padaliniai – jei viena iš grandžių stringa, tuomet griūva visi planai.
Noras žinoti tiek darbuotojų, tiek vadovų, tiek administracijos lygmenyje rodo visuomenės brandą.
Nors kasmet tobulėjama, pratybų ir mokymų metu išryškėja ir vietos, kurias reikėtų tobulinti. Ta pati energetikos infrastruktūra turi būti stipri – kas, jei netenkame elektros, vandens ar šilumos?
Problemų yra ir komunikacijoje, žmogiškųjų išteklių suvaldyme - kaip, kada ir kokiais kanalais informuoti atsitikus kritinei situacijai.
Kodėl trūksta proaktyvumo, pokyčių vadybos šalies įmonėse? R.Čiapaitės-Baublienės manymu, tai daug kas gali priklausyti ir nuo to, kurioje srityje dirbama. Tarkime, ligoninės yra pirmos, kurios reaguos į ekstremalią situaciją, todėl jos turi veikti proaktyviai.
Tuo metu verslai gali iškelti kapitalą kitur, be to, dažnu atveju turi ir pasitraukimo planą tuo atveju, jei kiltų problemų su saugumu.
Apie blogą scenarijų galvoti niekas nenori?
Kodėl vis dar nesuvokiama, kaip ir ką reikėtų daryti neeilinėmis aplinkybėmis, karo atveju? Diskusijoje aptarta, kad taip galbūt yra dėl to, kad paprasčiausiai visuomenė nėra pasiruošusi ir nežino, kaip vyktų visuotinis šaukimas ar kiti procesai.
Diskusijos moderatorei dr. Viktorijai Rimaitei-Beržiūnienei, VU TSPMI ir VILNIUS TECH lektorei, pasiteiravus, kaip paskatinti smulkiuosius verslininkus ir gyventojus labiau ruoštis krizinėms situacijoms, A.Romanovskis atsakė, kad vieno atsakymo nėra.
Galbūt taip yra todėl, kad žmonės nenori galvoti apie blogus dalykus ar tam skirti papildomus finansinius kaštus.
Nemažiau svarbus ir valdžios vaidmuo – valstybė pagaliau pasako, kad visuomenė gali turėti papildomas įmones ir ruošia detalius planus.
Lazda arba bauda. Šis principas taip pat veikia pasiruošimo srityje, tačiau turi būti balansas, mano pašnekovas. Visgi suprantama ir tai, kad vienodai veikia tiek baudos, tiek lengvatos – tai rodo, kad verslininkai vis dar galvoja apie finansinę nauda.
Tačiau vienas aspektas yra tai, ką diktuoja įstatymai, o kitas – kokia tvarka įmonėje.
T.Steponkus, kalbėdamas apie civilinį mobilizacinį personalą, taip pat patikino, kad atstovaujamoje įmonėje šiai sričiai skiriama daug laiko ir pastangų apie tai, kokios darbuotojų funkcijos, kas gali nutikti, jei nesutinkama jų atlikti.
Komunikuojama su padalinių vadovais, darbuotojais įvairiais kanalais ir, žinoma, profesinėmis sąjungomis. Išryškėjo problema, kad kai kuriuose darbuotojų grupėse kilo neaiškumų, dėl neaiškios informacijos ir baimė.
Kai žmonės aiškiai žino, ką ir kaip daryti, ko iš jų tikimasi, jie galiausiai supranta, kodėl tai yra svarbu, sako A.Romanovskis.
Kur man bėgti, jei kas nutiktų? Dėl tokio klausimo iš žmonių nereikėtų pykti – paprasčiausiai nėra suprantama, kokia yra tvarka: bėgti ar nebėgti, kur bėgti.
Pavyzdžiui, jei valstybės tarnautojas ar paprastas apsaugininkas parduotuvėje supras, kad tai yra jo pareiga užtikrinti saugumą ir likti darbo vietoje, todėl atėjus krizei jis nepanikuos ir net negalvos bėgti į slėptuvę.
Pastebima ir tai, kad pastaruosius dvejus metus sinergija tarp verslų, valdžios ir pavaldžių valstybei institucijų yra ženkliai išaugusi, o požiūris keičiasi į gera, biurokratija mažėja.
