Ieškovė UAB „Enefit“ (elektros energijos tiekėja) prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „FishNet“ (paslaugos pirkėja) 1 143 973,38 Eur sutarties nutraukimo mokesčio ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, nes paslaugos pirkėja vienašališkai nutraukė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią tokiu atveju ji turi sumokėti elektros energijos tiekėjai pagal sutartyje įtvirtintą formulę apskaičiuotą sutarties nutraukimo mokestį. Elektros energijos tiekėja nurodė, kad sutartyje su paslaugos pirkėja nustatytas sutarties nutraukimo mokestis faktiškai yra šalių sutartos netesybos, taikytinos už sutarties vienašališką nutraukimą.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismai nusprendė, kad elektros energijos tiekėja neturi teisės į elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestį pagal Elektros energetikos įstatymo (EEĮ) 47 straipsnio 3 dalį (nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusi redakcija), kurioje nustatyta, kad labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį neatlygintinai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodė, kad 2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944, kurios 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Ši direktyvos nuostata buvo perkelta į EEĮ 47 straipsnio 3 dalį nuo 2021 m. liepos 15 d. – nustatyta,kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės, mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį neatlygintinai.
Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį ir leisti elektros energijos tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, tačiau ši išimtis Lietuvos nacionalinėje teisėje nebuvo įtvirtinta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog vienašališko elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo neatlygintinumas reiškia, kad net ir tuo atveju, jeigu kokie nors mokesčiai, sankcijos, netesybos ar kiti mokėjimai buvo nustatyti su labai mažomis įmonėmis ar mažomis įmonėmis sudarytose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, elektros energijos tiekėjai neturi teisės jų reikalauti iš sutartį vienašališkai nutraukiančios ar nutraukusios šalies.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šalių sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos, jog elektros energijos tiekėja turi teisę reikalauti iš paslaugos pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio jos vienašališko nutraukimo atveju, taip pat įtvirtinančios šio mokesčio mokėjimo ir apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, todėl yra niekinės ir negalioja, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos.
Tai reiškia, kad elektros energijos tiekėja pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį neturi teisės reikalauti iš paslaugos pirkėjos sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, tiekėjos traktuotą ir kaip netesybos, todėl ieškinio reikalavimas priteisti jį iš paslaugos pirkėjos teismų atmestas pagrįstai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
„Enefit“ vadovas: apmaudu, kad politikai įstatymų traktavimą gali kaitalioti kaip panorėję
Bendrovės „Enefit“ vadovas Vytenis Koryzna atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties nutraukimo mokesčiai iki 2023 m. buvo laikomi teisėtais, tačiau vėliau, anot jo, įstatymai buvo pakeisti.
„Norėčiau priminti, kad tokie sutarties nutraukimo mokesčiai buvo laikomi teisėtais iki 2023 m. metų gruodžio, kuomet prisidengiant tariame Europos Komisijos rekomendacija, reguliuotojo nuomonė staiga pasikeitė. Apmaudu, kad politikai ir valstybės institucijos įstatymų traktavimą gali kaitalioti kaip panorėję, neatsižvelgdami į galimą tokių sprendimų žalą“, – bendrovės „Enefit“ atsiųstame komentare cituojamas V. Koryzna.
Jis nurodo, kad bendrovė gerbia LAT sprendimą, tačiau kartu neatmeta galimybės ieškoti būdų dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
„Gerbiame teismo sprendimą, bet mūsų patirti nuostoliai niekur nedings, todėl svarstysime ar verta prašyti neatsakingų valstybės institucijų juos atlyginti“, – teigia „Enefit“ vadovas.
