JAV lustų gamybos bendrovė „Intel“ nutarė bent dvejiems metams atidėti naujos gamyklos statybas Magdeburge, o galbūt ji iš viso neatsiras. Vietoj žadėtų 30 mlrd. eurų investicijų, kurių apie trečdalį turėjo pridėti patys vokiečiai, gali būti apskritas nulis.
Tai jau nebėra išskirtiniai atvejai, greičiau pastarųjų metų tendencija. Blogiausia, kad ji plinta ne tik Europos Sąjungos ekonomikos flagmanu laikomoje Vokietijoje, bet ir visame žemyne.
Europos įmonės mieliau investuoja JAV, kurios pernai paskelbė milžiniškos apimties investicijų skatinimo programą.
Europos centriniam bankui, o anksčiau ir Italijos vyriausybei vadovavęs M.Draghi neseniai paskelbė ilgai lauktą ataskaitą apie žemyno ekonomikos konkurencingumą. Ir joje nėra nieko paguodžiančio.
Ir vargu ar gali būti – kaip rodo statistika, beveik 30 proc. Europos startuolių, kurie tampa vienaragiais, įmonės vertei išaugus iki milijardo dolerių persikelia į JAV.
„Pagrindinė to priežastis – JAV palankesnė kapitalo rinka. Europoje nėra nė vienos įmonės, įsteigtos per pastaruosius 50 metų, kurios vertė šiandien siektų daugiau nei 100 mlrd. eurų.
O JAV gali pasigirti šešiomis kompanijomis, kurių vertė viršija trilijoną eurų, ir visos jos atsirado būtent per šį laikotarpį“, – liūdnai konstatavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V.Janulevičius.
Išeina taip, kad Europa tarsi išlaiko savo mokslinį potencialą, kuria naujas technologijas ir inovacijas, tačiau jų gamybą ar pritaikymą dažniausiai perkelia į kitus regionus. O tai yra didžiausias pavojus Senojo žemyno pramonei.
M.Draghi pateikė nemažai pasiūlymų, kaip padėtį būtų galima ištaisyti.
Pirmiausia kasmet visos ES mastu investuoti ne mažiau kaip 700–800 mlrd. eurų.
Dalis reikalingų lėšų gali būti pritraukta iš privačių šaltinių, tačiau kita dalis finansavimo turės remtis viešaisiais, pavyzdžiui, leidžiant bendras obligacijas.
Vis dėlto tokie pinigai iš oro negali būti paimti.
Tad reikia užbaigti kurti bendrą kapitalo rinką, suformuoti bankų sąjungą ir skatinti privačias investicijas panaudojant jas ekonomikos augimui.
ES iš esmės yra pasaulinė lyderė žaliųjų technologijų srityje, todėl šiuo pranašumu irgi reikėtų pasinaudoti.
Bet didžiausia grėsmė šiuo, kaip ir automobilių gamybos, atveju ateina iš Kinijos.
Jei Briuselis ims įvedinėti griežtas sankcijas Pekinui, kinai gali atsisakyti tiekti technologijoms reikalingas žaliavas, kurių mes patys nelabai turime. O tai stabdytų švarios energetikos plėtrą, ir augintų pramonės sąnaudas.
Kitos rekomendacijos – vykdyti ES narėms daugiau bendrų viešųjų pirkimų gynybos srityje, švelninti konkurencijos sąlygas telekomunikacijų sektoriuje ir stiprinti kapitalo rinkas.
O užsienio ekonominės politikos srityje, ekspertų nuomone, reikia siekti daugiau lengvatinių prekybos sutarčių, sukaupti strateginių žaliavų atsargas ir apsaugoti svarbiausių technologijų tiekimo grandines.
Tačiau svarbiausia, kaip minėjo M.Draghi, „gal galėtume priiminėti mažiau įstatymų?“. Čia ir slypi ES Achilo kulnas. 2019–2024 metais ES mastu buvo priimta apie 13 tūkst. teisės aktų, o JAV – apie 3 tūkst.
Vadinasi, reguliavimo našta Europoje yra kelis kartus didesnė. O pasauliniu mastu veikiančios kompanijos, suprantama, renkasi tuos regionus, kuriuose jaučiasi mažiau varžomos.
Kaip biurokratizmo pavyzdį investuotojas iš Lietuvos I.Laursas pateikė Briuselio skirtas milijardines baudas „Facebook“ ar „Google“, kurios akivaizdžiai siunčia investuotojams nemalonią žinią: „Europa jau visai nedalyvauja tame pasaulinio progreso vakarėlyje, o esminė priežastis yra ta, kad reguliavimas žudo Europą.“
Pasak I.Laurso, dar 1980 metais Vakarų Europa ir Amerika buvo kone vienodos prabangos, gerų pajamų ir gerų atlyginimų šalys, o „dabar skirtumas yra toks, kad amerikiečiai žiūri į Europą taip, kaip kokia Prancūzija žiūrėtų į Urugvajų.
Kitais žodžiais, Europos bendrasis vidaus produktas vienam žmogui yra pusė to, kiek sukuria amerikietis“.
Kaip sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V.Janulevičius, skubūs sprendimai atiduodant gamybą ir technologijas kitiems mainais į greitą pelną pasirodė esantys pragaištingi ilgalaikėje perspektyvoje. Tad ir skirtumas tarp Europos ir JAV konkurencingumo, dar 2017 metais siekęs 10–20 punktų, dabar jau yra 40 punktų.
„Pasiekėme tašką, kai nesiimdami veiksmų turėsime paaukoti savo gerovę, savo aplinką arba savo laisvę. Tai bus lėta agonija“, – įspėjo grėsmingą ataskaitą pristatęs M.Draghi.
Šis dokumentas bus pagrindas rengiant naują ekonomikos konkurencingumo strategiją, kuri yra vienas pagrindinių naujosios Europos Komisijos darbų.
Bet jei viskas apsiribos tik skambiomis frazėmis, o verslą gniuždantys įstatymai Briuselyje (kartais – ir Vilniuje) bus kepami toliau, ilgainiui liks tik varvinant seilę stebėti, kaip pažangos pyragą raiko ir dalijasi kiti.
