Gražu tik popieriuje: už prekes, be kurių nesugeba išsiversti, Vakarai Rusijai kloja milijardus (5)

Dabar grasinimų griebėsi pati Maskva: rugsėjo viduryje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė apriboti daugelio strateginių prekių tiekimą pasaulio rinkai.

Jis nenurodė, kurios pirkėjos dėl to nukentėtų, tačiau greičiausiai tai būtų tos, kurias Maskva laiko „nedraugiškomis šalimis“: ES, Šiaurės Amerika ir kitos Ukrainos sąjungininkės.

O štai prekes, kurių tiekimas bus ribojamas, V.Putinas išvardijo: nikelis, titanas ir uranas. „Novayagazeta.eu“ skaičiavimais, jų ES ir JAV 2023 m. iš Rusijos nupirko maždaug už 4,2 mlrd. eurų. Iš jų apie 2,2 mlrd. eurų vertės rusiško branduolinio kuro, 1,75 mlrd. eurų vertės nikelio ir apie 260 mln. eurų vertės titano.

V.Putinas pasiūlė vyriausybei apsvarstyti galimybę taikyti apribojimus „ir kai kurioms kitoms“ prekėms, „jei tai mums nepakenks“.

Turint omenyje, kad iš Rusijos gaunamas nikelis, uranas ir titanas yra strategiškai svarbūs ES ir JAV, tiekimo ribojimai greičiausiai lemtų aukštesnes pasaulines kainas, todėl V.Putino pareiškimas panašus į šantažą.

Ypač turint omenyje, kad jis buvo paskelbtas kaip tik tuo metu, kai JAV ir Jungtinė Karalystė yra netoli leidimo Ukrainai prieš Rusiją panaudoti tolimojo nuotolio raketas.

Tačiau vargu ar Kremlius, kuriam reikia pajamų užsienio valiuta, kad galėtų tęsti karą, gali sau leisti dar labiau sumažinti pajamas iš eksporto į „nedraugiškas“ šalis. Šios įplaukos 2023 m., palyginti su 2021 m., jau sumažėjo perpus iki maždaug 20 mlrd. eurų (1,1 proc. bendrojo vidaus produkto).

Už tokią sumą ES, JAV ir kitos Ukrainos sąjungininkės pernai iš Rusijos pirko metalų, trąšų, maisto produktų ir branduolinio kuro. Tai sudaro apie 40 proc. viso Rusijos prekių pardavimo ES 2023-aisiais ir du trečdalius jos naftos, naftos produktų ir dujų eksporto į tas pačias šalis.

Prieš karą iš metalų gautos Rusijos eksporto pajamos buvo antros pagal dydį po naftos ir dujų. Po 2022 m. vasarį įvestų sankcijų bendras Rusijos metalų pardavimas užsienio rinkoms 2023 m., palyginti su 2021 m., sumažėjo trečdaliu – iki maždaug 55 mlrd. eurų.

„Nedraugiškos šalys“ šiuos pirkimus sumažino daugiau nei tris kartus – iki 11,3 mlrd. eurų. Nepaisant to, Rusijos metalų dalis Europos rinkoje anaiptol nėra maža: Rusijai tenka 16 proc. nikelio importo, 9 proc. vario importo, 8 proc. aliuminio importo bei 7 proc. ketaus ir plieno importo.

Tokio staigaus sumažėjimo priežastis yra ta, kad 2022 m. ES, JAV, Japonija, Jungtinė Karalystė ir kitos Ukrainos sąjungininkės visiškai uždraudė pirkti Rusijos auksą ir daugumą juodųjų metalų. O šios dvi prekių kategorijos iki karo minėtose rinkose sudarė 70 proc. rusų metalurgijos bendrovių pajamų.

Iš 35 mlrd. eurų, kuriuos Rusijos bendrovės 2021 m. gavo eksportavusios metalus, beveik pusę (daugiau kaip 14 mlrd. eurų) sudarė aukso pardavimai (beveik visas šis kiekis iš Rusijos buvo siunčiamas į Jungtinę Karalystę). Penktadalį šios sumos sudarė juodųjų metalų pardavimai į ES.

Kai kurių žaliavų tiekimas į „nedraugiškas“ rinkas nenutrūko.

Pirmiausia tai – aliuminis, be kurio neįmanoma pagaminti automobilio ar lėktuvo. Aliuminio milžinė „Rusal“ užima 5,5 proc. pasaulinės aliuminio rinkos. Jai tenka 8 proc. viso šio metalo importo į ES.

2018 m. bandyta taikyti sankcijas bendrovei, jos patronuojamosioms įmonėms ir pagrindiniam akcininkui Olegui Deripaskai. Šis žingsnis sukėlė precedento neturintį šoką aliuminio rinkoje: per dvi savaites pasaulinės kainos pakilo 35 proc.

Jos ėmė mažėti tik po to, kai JAV valdžios institucijos pradėjo derybas su Rusijos milijardieriumi dėl apribojimų panaikinimo mainais į jo turimos „Rusal“ akcijų dalies sumažinimą. O nepraėjus nė metams sankcijas teko atšaukti.

2023 m. „Rusal“ iš aliuminio eksporto į „nedraugiškas“ šalis gavo dar daugiau pajamų (3,2 mlrd. eurų) nei 2021 m. (2,5 mlrd. eurų). Bendrovei vis dar priklauso dvi gamyklos Europoje.

Aliuminio gamintojai Europoje siūlė Europos Komisijai uždrausti šio metalo pirkimą iš Rusijos. Tačiau drauge jie griežtai pasisakė prieš sankcijas pačiai „Rusal“, nes chaosas rinkoje ir stiprus kainų kilimas niekam nereikalingas: visa tai skatina infliaciją, su kuria kovoja Europa.

Būtent siekdami išvengti pasaulinio metalo kainų kilimo Vakarai neįtraukia „Rusal“ ir kasybos kompanijos „Nornickel“ į sankcijų sąrašus. Priešingu atveju darbas su jomis taps „toksiškas“ bet kurios pasaulio dalies bendrovėms dėl antrinių sankcijų rizikos. Apribojimai nustatyti tik kai kuriems „Nornickel“ aktyvams, tačiau tai nekliudo gamybai. Čia reikia paminėti, kad JAV ir Jungtinė Karalystė 2024 m. pavasarį uždraudė savo juridiniams asmenims importuoti aliuminį, nikelį ir varį iš Rusijos.

Nikelį Europos bendrovės importuoja be apribojimų, o Suomijoje vis dar veikia „Norilsk Nickel“ gamykla.

Tiesa, V.Putino raginimai riboti nikelio eksportą skamba keistai, mat dėl krizės Kinijos statybų rinkoje šio metalo gamintojų ir taip laukia nelengvi laikai. Be to, dėl lengvatinių hipotekos paskolų atšaukimo statybos gali sulėtėti ir pačioje Rusijoje.

Nė viena iš Ukrainos sąjungininkių nėra uždraudusi pirkti rusiško titano, kurio eksportą V.Putinas taip pat nori apriboti, nes šis metalas joms reikalingas lėktuvams gaminti. Rusijos pajamos iš titano eksporto į Vakarų šalis nedidelės: laikraščio „Washington Post“ duomenimis, 2023 m. – apie 266 mln. eurų, iš kurių liūto dalis (220 mln. eurų) tenka ES šalims, o likusi – JAV.

Tačiau, kaip „novayagazeta.eu“ sakė pašnekovas iš vienos Rusijos plieno bendrovės, pasauliniams orlaivių gamintojams bus sunku greitai pakeisti šias apimtis. Ir tai patvirtina nesenas pavyzdys: kai 2024 m. vasarį Kanada įvedė sankcijas VSMPO-AVISMA (jai tenka 6 proc. pasaulinio titano tiekimo), teko įsikišti asmeniškai Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Šis įtikinėjo Kanados ministrą pirmininką Justiną Trudeau leisti „Airbus“ toliau pirkti rusišką metalą.

Rusijos juodųjų metalų atžvilgiu ES vadovaujasi taisykle, kurią dažnai taiko kitoms Rusijos prekėms: „Pirkti neleidžiama, bet kartais galima“. Pavyzdžiui, 2022 m. ES įvedė embargą Rusijos naftos eksportui jūra, tačiau juodąjį auksą leido tiekti naftotiekiu „Družba“.

2022 m. vasarą ES iš esmės uždraudė iš Rusijos importuoti valcuotus plieno gaminius. Tačiau yra išimtis: tam tikrų rūšių plieno pusgaminius galima importuoti iki 2028 m. Tai metalai, kurių gamyba Europoje nuostolinga arba kuriuos sunku pakeisti tiekimu iš kitų pasaulio dalių. Pavyzdžiui, Čekijos pramonės ir prekybos ministras Jozefas Sikela praėjusių metų pabaigoje skundėsi, kad be rusiško plieno šalis negalės statyti tiltų.

Didžiausią naudą iš Europos priklausomybės nuo rusiško plieno gauna milijardieriaus Vladimiro Lisino kontroliuojama bendrovė „Novolipetsk Steel“. Tai vienintelis stambus Rusijos juodųjų metalų gamintojas, kuriam ne tik iki šiol nebuvo pritaikytos sankcijos, bet kuriam vis dar priklauso gamyklos Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Belgijoje, Danijoje ir JAV. V.Lisinui asmeninės sankcijos nebuvo taikomos.

Pasak „novayagazeta.eu“ pašnekovų, Rusijos bendrovių pajamos iš metalų pardavimo mažėja, ypač po to, kai 2024 m. pavasarį JAV ir Jungtinė Karalystė uždraudė aliuminio, nikelio ir vario importą iš Rusijos.

Tačiau sankcijos neriboja šių prekių sandorių kitose rinkose. Todėl tikėtina, kad pajamos iš spalvotųjų metalų pardavimo „nedraugiškoms“ šalims išliks dviženklės ir sieks milijardus eurų. Be to, analitikai mano, kad Rusijos eksportuotojų pardavimų apimčių mažėjimą iš dalies kompensuos pasaulinis metalų kainų augimas.

Iš dalies arba visiškai uždarius Vakarų rinkas tauriesiems ir spalvotiesiems metalams iš Rusijos, jų gamyba nesumažėjo – tai rodo, kad sankcijos nėra tokios veiksmingos, kaip norėtų Europos ir JAV valdžios institucijos.

Aliuminio, aukso ir nikelio gamyba 2023 m., palyginti su 2021 m., padidėjo, o vario lydymo apimtys sumažėjo paklaidos ribose. Gamintojai sugebėjo nukreipti pasiūlą į Aziją.

Pavyzdžiui, Kinija tapo didžiausia nikelio, vario ir aliuminio pirkėja iš Rusijos, kuriai dabar tenka daugiau nei pusė „Rusal“ ir „Nornickel“ eksporto. Po JAV ir Jungtinės Karalystės sankcijų ši dalis gali siekti 90 proc., sako finansinių paslaugų įmonės „Finam“ vyresnysis investicijų konsultantas Sergejus Davydovas.

O po to, kai 2022 m. Jungtinė Karalystė uždraudė rusiško aukso importą, dešimtis kartų pirkimus padidino Honkongas ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Jie tapo naujais paskirstymo centrais vietoje Londono, per kurį iki karo taurusis metalas keliavo galutiniams pirkėjams.

Pasaulio aukso tarybos ir Kinijos aukso asociacijos duomenimis, 2023 m. Indijai ir Kinijai teko apie 40 proc. viso pasaulyje sunaudojamo aukso. Šios šalys ir prasidėjus karui toliau pirko Rusijos auksą, tik tą darė per kitus prekybos centrus Rytuose. Vis dėlto, kaip agentūrai „Reuters“ sakė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos aukso ekspertas Louis Maréchalis, dalis šių kiekių, išlydytų Azijos šalyse, gali būti siunčiama į Europą ar JAV.

Karo metu Rusijos trąšų gamintojams pavyko išlaikyti pajamas „nedraugiškų“ šalių rinkose: 2023 m. eksportas į JAV ir ES pinigine išraiška išliko 2021 m. lygio. Iš viso tai – apie 3 mlrd. eurų per metus.

Sprendžiant iš pirmojo pusmečio duomenų, šiemet eksportas gali išlikti tokio paties lygio. Europos Sąjungoje, remiantis naujausiais turimais ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, 2024 m. sausio-gegužės mėn. eksportas jau padidėjo 30 proc. iki 0,65 mln. Visame trąšų į ES importe Rusijai tenka kas penkta trąšų tona.

Kaip rašė naujienų svetainė „Euractiv“, viena didžiausių žemyno ekonomikų, Prancūzija, iš Rusijos importuoja iki 80 proc. reikiamo trąšų kiekio. ES chemijos pramonės įmonės jau skundėsi, kad pigių trąšų iš Rusijos antplūdis kelia grėsmę jų verslui.

JAV yra mažiau priklausomos nuo rusiškų trąšų importo nei Europa, nes pačios pasigamina daug trąšų, tačiau vis tiek ir toliau perka rusiškus fosfatus.

Priežastis, kodėl Rusijos trąšoms ir jų gamintojams – „Eurochem“, „Acron“, „Azot“, „Uralchem“ ir kitiems – netaikomos sankcijos, labai paprasta. Trąšų rinka – labai ankšta, o tiekėjų skaičius ribotas. Anot „novayagazeta.eu“ apklaustų specialistų, bet koks embargas lemtų maisto produktų kainų augimą.

Taip nutiko, kai 2020–2022 m. ES, Jungtinė Karalystė ir JAV įvedė sankcijas „Belaruskalij“ ir baltarusiškoms kalio trąšoms – vienai pagrindinių Aliaksandro Lukašenkos režimo eksporto prekių. Tuomet kalio kaina pasaulio rinkose šoktelėjo penkis kartus – iki 1,2 tūkst. JAV dolerių už toną. Iki 2024 m. vasaros kaina grįžo į prieš sankcijas buvusį lygį, tačiau JAV ir Europoje pakartoti tokio šoko nebesinori.

Reikia paminėti ir tai, kad Europoje nebėra pigių rusiškų dujų, kuriomis naudojosi Senajame žemyne veikiantys trąšų gamintojai.

Rusiškų žemės ūkio produktų pardavimas Vakarų šalims tebėra nedidelis, bet gana pastovus eksporto pajamų šaltinis, savo apimtimi prilygstantis trąšoms. Trečiaisiais karo metais jis sumažėjo maždaug ketvirtadaliu, daugiausia – dėl JAV embargo rusiškoms jūros gėrybėms ir žuviai. Praėjusiais metais Rusijos bendrovės iš maisto produktų ir žemės ūkio produktų pardavimo JAV, Europai ir „nedraugiškoms“ Azijos šalims uždirbo apie 3 mlrd. eurų.

Žuvis ir jūros gėrybės tebėra pagrindinės žemės ūkio prekės, kurias perka „nedraugiškos“ šalys: pernai Japonija jų įsigijo už beveik 0,9 mlrd. eurų, ES – už 0,8 mlrd. eurų.

Rusijos gamintojai į Europą tiekė pašarų gyvūnams už 0,5 mlrd. eurų, likusią dalį sudarė grūdai ir kiti augaliniai produktai. Išskyrus žuvį ir jūros gėrybes, Vakarai tiesiogiai netaiko sankcijų Rusijos maisto produktams ir jų gamintojams, nors 2024 m. gegužę ES patvirtino draudžiamuosius muitus Rusijos žemės ūkio produktų pirkimui.

Vakarai maisto tiekėjų iš Rusijos stengiasi neliesti dėl tų pačių priežasčių kaip ir trąšų eksportuotojų: didėjančios maisto kainos kelia pernelyg didelę politinę riziką.

Beje, apie 90 proc. rusiškų maisto produktų eksporto šiandien keliauja į Kiniją, Turkiją, Kazachstaną, Baltarusiją, taip pat į „draugiškas“ Azijos ir Afrikos šalis.

Vargu ar artimiausiais metais išseks ir kitas nedidelis pajamų iš eksporto į Vakarų šalis srautas – pajamos, gautos pardavus branduolinį kurą, taip pat pelnas iš Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ verslo užsienyje.

Pajamos iš Rusijos branduolinio kuro pardavimo ES ir JAV 2023 m. beveik patrigubėjo, palyginti su paskutiniais prieškario metais. Taip atsitiko daugiausia dėl to, kad per pastaruosius penkerius metus urano kainos šoktelėjo 3,5 karto: branduolinių elektrinių kuro elementai tapo paklausesni dėl daugelio šalių planų mažinti angliavandenilių gamybą.

Ir apskritai sunku atsisakyti „Rosatom“ nesukėlus šoko rinkoje: koncernas užima pirmąją vietą pasaulyje pagal urano sodrinimą (35–36 proc.), antrąją – pagal urano gavybą (14–15 proc.) ir trečiąją – pagal kuro gamybą (17 proc.).

Karo metais kainos kilo, be kita ko, tikintis, kad bus paskelbtas Rusijos branduolinio kuro embargas. Jis įvestas tik 2024 m. pavasarį ir tik JAV, bet ir čia neapsieita be išlygų: leidimas sandoriui bus, jei importuotoja Amerikos valdžios institucijoms įrodys, kad alternatyvos rusiškam sodrintam uranui nėra.

Rusijai vis dar priklauso ketvirtadalis JAV sodrinto urano rinkos.

Europos šalių priklausomybė nuo rusiško branduolinio kuro yra dar didesnė nei JAV. Analitinio centro Bruegel duomenimis, „Rosatom“ užima 30 proc. Europos sodrinto urano rinkos.

„Nepaisant to, kad „Rosatom“ tiesiogiai dalyvauja kare (su kariuomene kontroliuoja okupuotą Zaporižės atominę elektrinę ir tiekia karinei pramonei medžiagas ginklų gamybai), Vakarai jai dar neįvedė sankcijų“, – sako ekoaktyvistas Vladimiras Sliviakas.

Tačiau net jei pajamos, gaunamos pradavus branduolinį kurą, ištirps, tikėtina, kad Rusija išsaugos galimybę gauti pajamų ES bent jau už dviejų Pakšo atominės elektrinės blokų statybą Vengrijoje. Kol kas tam nesutrukdė jokios sankcijos. Pačią atominės statybą Europos Komisija patvirtino 2023 m., jau gerokai po karo pradžios. Baigti statybas „Rosatom“ turėtų iki 2034 m. Darbai kainuos 12,5 mlrd. eurų, iš kurių 10 mlrd. eurų – Rusijos valstybės paskola.

20 mlrd. eurų, kuriuos Ukrainos sąjungininkės išleido prekėms iš Rusijos pirkti, gali atrodyti ne itin didelė suma, ypač turint omenyje, kad pernai visas Rusijos eksportas siekė 449 mlrd. dolerių.

Tačiau jei pažvelgsime į šių apimčių svarbą Europos šalims, kurios ir toliau perka rusiškas prekes, vaizdas taps visai kitoks. Jei tiekimas bus dar labiau apribotas, rinkose gali susidaryti deficitas.