Tokius skaičius pateikia „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jis įraše feisbuke aiškino, kad Venesuelos skurdą lėmė prezidento Nicolaso Maduro, valdančio šalį nuo 2013-ųjų, ir jo pirmtako Hugo Chavezo (2002–2013) vykdyta kairuoliška ekonominė politika, kuriai buvo būdingas įmonių nacionalizavimas, menka privačios nuosavybės apsauga, didelis perskirstymas per biudžetą (dideli mokesčiai ir milžiniškos valstybės išmokos), o tai pat – kainų, prekybos ir verslo kontrolė bei įsišaknijusi korupcija.
„Tokia ekonominė politika lėmė vieną didžiausių ir ilgiausių ekonominių nuosmukių pasaulyje, o Venesuela, dėl savo gausių naftos resursų galėjusi tapti Pietų Amerikos Dubajumi, tapo sužlugdyta valstybe“, – rašė Ž.Mauricas.
Po rinkimų – protestai gatvėse
Liepos 29-osios vakarą Venesuelos centrinė rinkimų komisija paskelbė N.Maduro prezidento rinkimų nugalėtoju. Nacionalinė rinkimų taryba, kurią kontroliuoja N.Maduro, ir jo vadovaujama Venesuelos jungtinė socialistų partija pranešė, kad dabartinis prezidentas surinko 51,2 proc. balsų, o susivienijusios opozicijos kandidatas Edmundo Gonzalezas Urrutia – 44 proc. balsų.
Nepriklausomų apklausų duomenimis, už pastarąjį balsavo apie 65 proc. rinkėjų, o už N.Maduro, kurio tūkstančiai oponentų išėjo protestuoti į Karakaso ir kitų šalies miestų gatves, – nuo 14 iki 31 proc. Neapsieita be protestuotojų susirėmimų su policija ir kariuomene.
N.Maduro atmetė kaltinimus dėl rinkimų klastojimo ir, nesivargindamas to įrodyti, pareiškė, kad protestai prieš jo perrinkimą buvo „fašistinių ir kontrrevoliucinių jėgų“ mėginimas įvykdyti perversmą, kurį inicijavo užsienio jėgos.
Prieš ir po 2018 m. vykusių prezidento rinkimų protestai Venesueloje truko kelis mėnesius, tačiau N.Maduro ir Venesuelos jungtinė socialistų partija išsilaikė valdžioje.
Atrodo, kad ir šį kartą dar 2013 m. prezidentu tapęs buvęs autobuso vairuotojas ir profsąjungų veikėjas neketina atsisakyti valdžios.
Daugelis N.Maduro kaltina autoritarizmu ir net laiko neteisėtu vadovu, tačiau negalima paneigti, kad jo prezidentavimo laikotarpiu šalyje įvyko reikšmingų pokyčių, kurie iš esmės pakeitė Venesuelos visuomenę.
Britų visuomeninio transliuotojo BBC ispanakalbės tarnybos „BBC Mundo“ korespondentas Angelas Bermudezas atrinko keturis svarbiausius iš jų.
Didžiausia migracijos banga Lotynų Amerikos naujausioje istorijoje
N.Maduro valdymo laikotarpiu Venesueloje kilo didžiausia migracijos banga Lotynų Amerikos šiuolaikinėje istorijoje.
Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro pabėgėlių reikalams duomenimis, 7,7 mln. venesueliečių gyvena už šalies ribų. Tai daugiau nei 22 proc. iš 34 mln. gyventojų, kuriuos Venesuelos valdžios institucijos suskaičiavo per paskutinį gyventojų surašymą 2011 m.
Šiais skaičiais Venesuela lenkia Sirijos (5 mln.) ir Ukrainos (6,5 mln.), dviejų šalių, kurias ne vienus metus kamuoja karas, migracijos bangas.
Masinis venesueliečių vykimas į užsienį visiškai prieštarauja šalies istorijos raidai, kuri nuo pat naftos bumo pradžios prieš šimtmetį dešimtmečiais priėmė migrantus.
Ekspertai sutaria, kad masinį venesueliečių emigravimą lėmė sunki ekonominė krizė, su kuria šalis susidūrė (Venesueloje ilgą laiką laikėsi didžiausia pasaulyje hiperinfliacija), taip pat nuolatinis maisto, vaistų ir kitų pagrindinių prekių trūkumas.
N.Maduro jau daugelį metų šios ekonominės krizės ir migracijos bangos priežastis sieja su Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių jo vyriausybei taikomomis sankcijomis.
Tačiau naftos sankcijas, kurios iš tikrųjų paveikė Venesuelą, JAV įvedė 2019 m., o ekonominė krizė ir migracijos banga kilo keleriais metais anksčiau.
Be to, JT Gyventojų fondo statistiniai duomenys rodo, kad Venesuelos gyventojų skaičius mažėjo jau 2017 m.
Pirmoji Lotynų Amerikos šalis, kurioje Tarptautinis baudžiamasis teismas pradėjo tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui
2021 m. lapkričio 3 d. Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) prokuroras Karimas Khanas paskelbė pradedantis oficialų tyrimą dėl įtariamų nusikaltimų žmoniškumui Venesueloje slopinant demonstracijas per 2017 m. politinę krizę.
Taip Venesuela tapo pirmąja Lotynų Amerikos šalimi ir viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje TBT pradėjo oficialų tyrimą.
Tuomet N.Maduro sakė, kad gerbia TBT prokuratūros sprendimą, bet jam nepritaria, ir šį užginčijo. Tačiau šių metų kovą Apeliacinis teismas atmetė Venesuelos vyriausybės argumentus ir patvirtino, kad procesas tęsiasi.
2020 m. TBT prokuroras pareiškė, kad yra „pagrįstų priežasčių“ manyti, jog Venesuelos pareigūnai ir kariuomenė 2017 m. prieš antivyriausybinius protestuotojus vykdė neteismines egzekucijas, prievartinius pagrobimus, savavališkus sulaikymus ir kankinimus.
Be to, nuo 2019 m. JT Žmogaus teisių tarybos nepriklausoma tarptautinė misija tiria nuo 2014 m. Venesueloje įvykdytas neteismines egzekucijas, prievartinius dingimus, savavališkus sulaikymus, kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.
Be įtariamų piktnaudžiavimų malšinant protestuotojus, N.Maduro vyriausybė kaltinama teismų sistemos naudojimu prieš savo oponentus. Nevyriausybinės organizacijos „Foro Penal“ duomenimis, liepos viduryje Venesueloje buvo 301 politinis kalinys.
Be kita ko, „Foro Penal“ duomenimis, bent šeši N.Maduro režimo oponentai turėjo išvykti iš šalies. Tokia sąlyga iškelta paleidžiant į laisvę. Praktiškai tai prilygsta pagal tarptautinę teisę draudžiamai išsiuntimo iš šalies bausmei. Venesuelos valdžios institucijos tai neigia ir tvirtina, kad šie žmonės patys prašė leisti jiems išvykti.
N.Maduro vyriausybė ne kartą neigė visus kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidimų ir tvirtino, kad saugumo pajėgų ar teisminių institucijų inicijuoti areštai ir teismai vyksta pagal įstatymus.
Naujas ekonomikos modelis kovai su didžiausia pasaulyje infliacija
2013 m. Venesuelos ekonomika pradėjo stulbinantį nuosmukį, dėl kurio iki 2021 m. prarado 75 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nors ekonomikos krizės gilėjimas sutapo su N.Maduro atėjimu į valdžią, kai kurios jos priežastys buvo susijusios su jo pirmtako ir mentoriaus H.Chavezo politika.
Dabar jau miręs prezidentas 2003 m. pradėjo taikyti griežtą valiutos ir kainų kontrolės sistemą. Nuo 2006 m. jis ėmė vykdyti ekspropriacijos politiką, kuri, pramonės organizacijos „Conindustria“ skaičiavimais, palietė apie 1 440 įmonių.
H.Chavezo valdymo laikotarpiu daugelis šios politikos padarinių nepasireiškė – tam padėjo aukštos naftos kainos ir nevaržomo skolinimosi biudžetui paremti politika (2007–2018 m. Venesuelos užsienio skola išaugo 2,5 karto ir pasiekė rekordinę 156 mlrd. dolerių sumą).
Nuo 2014 m. mažėjant naftos kainoms, N.Maduro griebėsi papildomo skolinimosi ir tarptautinių rezervų naudojimo, kad pabandytų išsaugoti H.Chavezo ekonominį modelį, tačiau padėtis tik pablogėjo.
2015 m. Venesueloje užfiksuota 180 proc. infliacija, tuo metu – didžiausia pasaulyje. 2017 m. šalyje prasidėjo hiperinfliacijos ciklas, kuris aukščiausią tašką pasiekė 2018 m., kai, Venesuelos centrinio banko duomenimis, infliacija buvo 130 000 proc.
Tais pačiais metais paaštrėjo vaistų, maisto ir kitų būtiniausių prekių trūkumas. Skurdo lygis šalyje išaugo nuo 48 proc., buvusių 2014-aisiais, iki 91 proc. 2018 m.
Būtent tada, nuo 2018 m., N.Maduro vyriausybė pradėjo tylų ekonominių reformų procesą, praktiškai sustabdydama valiutos ir kainų kontrolę, panaikindama subsidijas benzinui, kuris anksčiau buvo pigiausias pasaulyje, leisdama faktiškai dolerizuoti ekonomiką ir net pradėdama dialogą su privačiuoju sektoriumi, kad kai kurios nusavintos įmonės būtų grąžintos buvusiems savininkams.
Iki 2021 m. gruodžio šalis įveikė hiperinfliaciją ir tam tikru mastu išsprendė deficito problemas – bent jau tiems venesueliečiams, kurie gauna pajamas užsienio valiuta ir todėl gali sau leisti pirkti produktus aukštomis kainomis.
Dėl krizės šalyje N.Maduro kaltino tariamą „ekonominį karą“, kurį prieš jo vyriausybę esą vykdo opozicija ir JAV, taip pat – pastaraisiais metais Venesuelai taikytas tarptautines sankcijas.
Istorinis naftos gavybos sumažėjimas
Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) duomenimis, 1998 m., kai H.Chavezas laimėjo prezidento rinkimus, Venesueloje buvo išgaunama 3,1 mln. barelių naftos per dieną.
Kai 2013 m. kovą H.Chavezas mirė, naftos gavyba Venesueloje sumažėjo iki 2,3 mln. barelių per dieną, t. y. 25 proc.
N.Maduro valdymo laikotarpiu Venesuelos naftos gavyba toliau traukėsi. 2020 m. birželį ji sumažėjo iki 336 tūkst. barelių per dieną, t. y. iki lygio, artimo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžiai.
Šis sumažėjimas siejamas su visą pasaulio ekonomiką ištikusios koronaviruso pandemijos padariniais ir JAV vyriausybės 2019 m. sausį įvestomis sankcijomis.
Venesuelos vyriausybė šias sankcijas, kurios riboja galimybę išgauti ir eksportuoti naftą – pagrindinį Venesuelos pajamų šaltinį – įvardijo šalies ekonominių problemų priežastimi.
OPEC duomenimis, įvedus sankcijas gavyba iš tikrųjų sumažėjo nuo 1,1 mln. barelių per parą 2019 m. sausį iki 740 tūkst. barelių per parą kovą.
Tačiau šie duomenys neatspindi viso vaizdo, nes Venesuelos naftos gavyba N.Maduro valdymo laikotarpiu, dar prieš įvedant sankcijas, sumažėjo perpus – nuo 2,3 mln. barelių per parą 2013 m. kovą iki 1,1 mln. barelių per parą 2018 m. gruodį.
Iki šių metų balandžio Venesuela išgaudavo 878 tūkst. barelių per dieną. Šaliai, turinčiai didžiausius įrodytus naftos išteklius pasaulyje (daugiau kaip 300 mlrd. barelių), tai yra labai mažai.
