Iš jų lūpų paklausus patarimų dažniausiai skamba senojo Palangos turgaus pašonėje įsikūrusios legendinės vietos „Volungė“ pavadinimas. Tiesa, slapta šios kavinės pavadinti nebeįmanoma, nes nuo 1998 metų vietinius ir poilsiautojus ištisus metus maitinanti įstaiga tapo populiari ir tarp miesto svečių.
Tuo įsitikinti nesunku. Penktadienį, vidurdienį, pietų metu kavinėje nusidriekė tokia eilė, kad į ją net patekti buvo sunku. Vietiniai palangiškiai, senjorai, poilsiaujančios šeimos su vaikais, netoliese plušantys darbininkai – kavinės kontingentas buvo išties platus, o jos darbuotojai sukosi kaip bitutės.
Portalas lrytas.lt nusprendė pasidomėti, koks gi šios vietos sėkmės receptas. Jį atskleisti mielai sutiko pačiame darbų įkarštyje pagauta Aušra Mikalajūnienė. O sulaukusi tokio klausimo ranka mostelėjo į prie vieno iš staliukų sėdinčius ir pietaujančius savo tėvus – jau pensinio amžiaus Liuciją ir Vytautą.
Prieš 26 metus šią kavinę atidarė Vytautas, o netrukus prie jo prisijungė ir medike dirbusi žmona. Kai paaugo, tėvams padėjo ir iki dabar beveik kasdien kavinėje pluša ir abi jų dukros.
Liucija padeda virtuvėje, Vytautas, kaip sako jo dukra Aušra, direktoriauja ir rūpinasi maisto produktų užsakymais, o ji pati kartu su sese sukasi už baro ir kiekviename kampelyje padeda nudirbti įvairiausius darbus.
„Tai yra šeimos kavinė, kurioje esame kiekvieną dieną. Svarbiausia, kad čia viskas gaminama taip, kaip namuose – mėsą malame čia, cepelinus gaminame čia, nenaudojame jokių pusgaminių. Bulves tenka skusti valandų valandas, dėl to kartais žmonės net pyksta, kad ateina 14 valandą pavalgyti cepelinų ir jų nebėra.
Mes neturime galimybių gaminti pagal tradicinius metodus visą dieną. Tai reikalauja daug pastangų. Kas daro namuose cepelinus, žino, kad reikia nuskusti bulves, padaryti visą masę, sumalti mėsą, pakepinti svogūną, padaryti spirgus ir t.t. Žmonės pradeda rinktis jau 11 valandą“, – pasakojo Aušra.
Kol mes kalbamės, laisvų staliukų praktiškai nebelieka, o ant kiekvieno jų kaipmat gula lėkštės su naminiais kotletais, balandėliais, kepsniais ir kitais tradiciniais lietuvių valgiais.
Pakalbinti žmonės tikino, kad čia traukia ne tik dėl naminio maisto ir porcijų dydžio, bet ir kainų – sriuba ir antras patiekalas kainuoja vos 6,5–7 eurus, o už šią sumą esą galima prisikimšti pilnus pilvus.
„Mūsų barmenė Diana čia dirba lygiai 26 metus. Ji niekada nesikeitė. Ji mums – kaip šeimos narys. Tai daug ką pasako. Mes stengiamės, kad visi čia būtume kaip šeima, nepriklausomai nuo kraujo linijos. Darbuotojas turi jaustis kartu, būti suinteresuotas dirbti“, – sakė Aušra.
Anot jos, pavalgyti į šią kavinę ateinantys žmonės jaučia, kad ant stalo jiems atkeliauja su meile šeimos gamintas maistas, toks, kokį kiekvienas valgo namuose.
Aušros teigimu, kavinė jau yra užauginusi tris kartas – nuo pat įkūrimo čia užsukantys klientai jau atsiveda ne tik vaikus, bet ir anūkus, o darbuotojai daugelį savo svečių atpažįsta, kreipiasi vienas į kitą vardais.
Moteris neslepia, kad nors kainos čia nėra didelės, laikui bėgant jas vis dėlto tenka šiek tiek kilstelti, atsižvelgiant į ekonominę situaciją ir kitus veiksnius.
„Mūsų tikslas – kad žmogus būtų sotus. Kai ateina šeima su vaikais, dažniausiai mama ir tėtis užsisako po porciją ir vaikams tiesiog paprašo papildomų lėkščių – pakanka visiems“, – savo sėkmės paslaptimi dalijosi Aušra.
