Ši valstybė siekia tapti turtuolių šalimi: būstai – vieni brangiausių pasaulyje

Ilgą laiką Monaką valdė spindesys, „Formulės 1“ lenktynės ir labai daug pinigų. Dabar kunigaikštis Albert’as II vadovauja nykštukinei valstybei kaip bendrovei. Bet be triukšmo nepavyksta.

Skandalų laikas baigėsi – tokias žinutes Monako karališkieji rūmai siunčia pasauliui.

Teigiama, kad kunigaikštis Albert’as II (66 m.) ir kunigaikštienė Charlene (46 m.) įveikė sunkius laikus. Tai susiję ne tiktai su jų santuokos problemomis, bet ir su neseniai į viešumą patekusiomis prabangaus gyvenimo būdo detalėmis.

Monakas nori keistis ir vietoj lengvo gyvenimo būdo mėgėjų rojaus siekia tapti šiuolaikinių turtuolių šalimi.

Senasis Monako spindesys dar išliko, tačiau vis didesnę reikšmę įgauna naujo santūriai prabangaus įvaizdžio puoselėjimas.

Monakas, bent jau nuo tada, kai į valdžią atėjo Albert’as II, stengiasi tapti nepriekaištingos reputacijos finansų vieta.

Tačiau ką iš naujojo miniatiūrinės valstybės kurso gauna lankytojai, kurių banko sąskaitoje nėra milijonų?

Monakas, antra pagal mažumą po Vatikano valstybė, glaudžiasi prie smėlio ruožo tarp uolų ir Viduržemio jūros. Bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau atsiduriama prie kazino. Tai kadaise lėmė valstybės turtus ir jos, kaip lošėjų rojaus, įvaizdį.

Iš savo tėvo Monako kunigaikščio Rainier III (1923–2005) jo sūnus Albert’as paveldėjo valstybę, kuri garsėja savo superturtuoliais, įspūdingomis jachtomis ir lošimo namais.

Naujasis valdovas privalėjo Monaką pertvarkyti.

Sprendžiant iš to, ką pasakoja monakiečiai, kunigaikštis gerai tvarkosi. 2013–2022 m. čia bendrasis vidaus produktas išaugo 50 proc., kai likusiame pasaulyje – 27 proc.

Auga ir gyventojų skaičius, kuris dabar siekia apie 39 tūkst. Tikrųjų monakiečių – vos 9 tūkst., kiti – turtingi užsieniečiai.

Turtuoliai vertina tai, kad Monake neapmokestinamos nei jų pajamos, nei turtas. Be to, į milijonierių gyvenvietę kasdien atvyksta 50 tūkst. darbuotojų – nuo finansų teisininkų iki šunų kirpėjų.

Bet, kunigaikščio Albert’o II apmaudui, jo elitinis rojus nuolat patenka į skandalingas pasaulio žiniasklaidos antraštes. Prie Monako uolų tvirtai klijuojamos etiketės „pinigų plovimas“ ir „korupcija“.

Pastarojo meto įvykiai byloja, kad artimiausioje kunigaikštystės aplinkoje verda kova dėl valdžios. Pirmiausia internete pasirodė nutekinti dokumentai: anonimas apkaltino artimiausius kunigaikščio Albert’o II patikėtinius machinacijomis.

Šie gynėsi, neva Monake yra jėgų, kurios nori juos pašalinti iš karališkųjų rūmų, kad galėtų netrukdomos plėtoti nekilnojamojo turto veiklą. Albert’as II, pareiškęs, kad nori gaivesnio oro, ilgamečiams darbuotojams parodė duris.

Tuomet vienas nušalintųjų, buvęs rūmų finansų valdytojas Claude’as Palmero, kreipėsi į žiniasklaidą.

Jis pateikė slaptas kompiuteriuose esančias sąskaitas ir prabangaus Grimaldi šeimos gyvenimo įrodymus.

Paaiškėjo, kad Monako kunigaikštienės Charlene kišenpinigiai siekia 1,5 mln. eurų per metus. Privatus turtas ir valstybės iždas ne visuomet buvo skaidriai atskirti.

Nuo to laiko rūmai perėjo į puolimą. Dabar pažiro kaltinimai, kad finansų valdytojas ir jo kolegos praturtėjo asmeniškai. Teigiama, kad antrame šio konflikto plane – konkurencija statybų sektoriuje.

Neabejotina šios srities lyderė – Pastorų šeima. Sakoma, kad ji turtingesnė ir neoficialiai įtakingesnė už Grimaldi. Bet kokiu atveju kunigaikštis Albert’as II kaltinamas, kad yra priklausomas nuo Pastorų klano.

Kas laimės? Šiuo klausimu Monako gyventojai turi aiškią nuomonę. Moteris suvenyrų parduotuvėje, laikraščių pardavėjas, padavėjas – visi tvirtina: „Nesąmonė, kunigaikštis Albert’as II – geriausias.“

Didžioji vietinių kunigaikštystės gyventojų dalis labai gerai gyvena.

Valstybė remia būsto nuomą, sveikatos priežiūra puiki, jiems teikiama pirmenybė kreipiantis dėl darbo vietų. Visi nori, kad taip ir liktų.

Priešais paplūdimį stūkso 27 aukštų „Le Formentor“ rezidencija. Pirmajame aukšte už stiklinio fasado išsidėstę biurai. Čia dėmesys sutelktas į šiuo metu didžiausią Monako projektą „Mareterra“.

Ant dirbtinai supilto pusiasalio kyla naujas itin prabangus kvartalas.

„Kadangi statoma jūroje, tai turi būti daroma kiek įmanoma atsargiau“, – tvirtino Guy Thomas Levy-Soussanas.

Finansų ekspertas, Albert’o II pažįstamas, prisijungė prie „Mareterra“ projekto kaip statybų vadovas.

„Mareterra“, kaip tikino jo vadovas, – pavyzdinis projektas. Jis rodo, kaip dėl klimato kaitos pavojuje atsidūrę pakrantės miestai gali plėtotis technologiškai.

Bet tik tuomet, kai ranka rankon dirba jūrų biologai, inžinieriai ir kiti ekspertai.

Ar tiesa, kad „Mareterra“ šiuo metu brangiausiai Žemėje parduoda nekilnojamąjį turtą? Sužinoti sudėtinga.

Projekto vadovas sakė, kad rinka nustato kainas ir jų laikomasi. Už kvadratinį metrą Monake vidutiniškai mokama maždaug 50 tūkst. eurų. Tačiau jis gali kainuoti ir dvigubai daugiau.

G.Th.Levy-Soussano įsitikinimu, „Mareterra“ turėtų į Monaką privilioti naują klientų grupę – šeimas, kurios galėtų gyventi bet kurioje pasaulio vietoje. Beveik pusė per asmeninius pokalbius atrinktų pirkėjų – garsių Europos šeimų atstovai. Kita pusė jau turi ryšių su kunigaikštyste.

Į Monaką programinės įrangos kūrėjas Zsoltas Szemerszky persikėlė gyventi ne dėl mokesčių įstatymų ar prabangių automobilių.

„Apie tai nieko nežinojau, kai čia pirmą kartą apsilankiau. Monakas man priminė mano senelės kaimą“, – sakė Z.Szemerszky.

Jau dvylika metų verslininkas yra ir jo įkurto „Living in Monaco“ vyriausiasis redaktorius.

Blizgus žurnalas pasirodo du kartus per metus ir supažindina su asmenimis, įsikūrusiais Monake.

23 metų skaitmeninių paslaugų verslininkė Manila di Giovanni 2023 m. buvo išrinkta Monte Karlo metų moterimi. „Nesu milijonierė“, – tikino ji.

Bet M.di Giovanni įkūnija naujuosius Monako gyventojus, kuriuos Z.Szemerszky apibūdino kaip talentingus kūrėjus.

Manila atvyko iš Genujos dar būdama studentė. Jau nuo vaikystės domėjosi virtualia erdve, o dabar – ir jos ekonominėmis galimybėmis.

Kodėl studijas pasirinko būtent Monake? „Mano srityje svarbiausia – tarptautinio lygmens išsilavinimas. Tai randu būtent čia“, – sakė ji.

Baigiamajam studijų darbui M.di Giovanni sukūrė Monaką skaitmeninėje erdvėje ir iš karto pateikė verslo planą.

„Niekas nesuprato, ką darau, bet jie leido man daryti“, – sakė italė.

Bet tas, kas nori gyventi realiame Monake, kaip savo finansinės nepriklausomybės įrodymą turi pervesti į kurį nors iš vietos bankų ne mažiau kaip 500 tūkstančių eurų.

Žinoma, galima gyventi ir kaimyninėje Prancūzijoje, o Monake įsteigti bendrovę.

Taip pradžioje padarė ir M.di Giovanni. „Monakas atvėrė man kelią į tarptautinę rinką“, – sakė ji.

Šiuo metu italė kuria Maltos ir Filipinų skaitmeninių versijų programas. M.di Giovanni dirba 17 žmonių – visi skirtingose pasaulio vietose.

Biuro, kurį privalėjo išsinuomoti Monake, jai iš tikrųjų nereikia. Bet taisyklių būtina laikytis. Būtent tokie žmonės Monakui padeda atsikratyti nešvarių pinigų, apsukrumo ir mokesčių vengimo sostinės vardo.