Pjauti cukranendres yra viskas, ko savo šeimoje išmoko Miguelis Guzmanas, dirbantis viename iš Kubos cukraus gamybos kooperatyvų.
Vyresni kubiečiai tvirtina, kad ant tokių vyrų pečių buvo pastatyta visa šios salos ekonomika.
Tačiau dabar M.Guzmanas neslepia, kad reikalai itin prasti. Tokio nuosmukio cukranendrių augintojai ir perdirbėjai nepamena, taip prastai nebuvo net ir pasibaigus Šaltajam karui, kai pirkti kubietišką cukrų nustojo subyrėjusi Sovietų Sąjunga.
Sparčiai didėjanti infliacija, kone visų prekių deficitas ir nuolatinis nepriteklius kubiečių jau nebestebina, ypač nuo tų laikų, kai JAV paskelbė prekybos embargą. Tačiau taip blogai dar nėra buvę.
„Trūksta sunkvežimių, trūksta ir degalų. Kartais tiesiog laukiame kelias dienas, kol jų atveš, kad galėtume važiuoti į laukus“, – pasakojo M.Guzmanas, pavėsyje laukdamas, kol į kooperatyvo sklypus atriedės dar toje pačioje Sovietų Sąjungoje pagaminti sunkvežimiai.
Praėjusį sezoną Kuboje buvo pagaminta vos apie 350 tūkst. tonų žaliavinio cukraus. Tai mažiausias rodiklis nuo tų laikų, kai tokie duomenys buvo pradėti rinkti.
O juk dar 2019-aisiais gamyba siekė 1,3 mln. tonų. Paradoksalu, kad valstybė, kuriai anksčiau visi pavydėdavo cukraus, dabar pati priversta jį importuoti.
Miguelis yra pripažintas vienu geriausių šalyje cukranendrių kirtėjų.
Tačiau tai jo neguodžia: „Už savo atlyginimą jau beveik nieko nebegaliu nusipirkti.“
Netoli Sjenfuegoso miesto stovintį fabriką galima atpažinti iš uoslės – nuo jo toli sklinda salsvas melasos, kuri yra cukraus gamybos atlieka, kvapas. Pasenusiais ir aprūdijusiais krumpliaračiais čia malamos cukranendrės, išgaunamas jų minkštimas ir sultys.
Fabrikas pastatytas dar XIX amžiuje ir nuo tada ne pernelyg pasikeitęs.
Tačiau jo darbuotojai gali džiaugtis bent tuo, kad jis veikia ir yra vos viena iš dviejų dešimčių dar dirbančių Kubos cukraus gamyklų. Likusios 29 jau stovi.
Ir kaltas ne vien JAV paskelbtas embargas. Ištisus dešimtmečius prastas valstybės valdymas nulėmė per menkas investicijas, todėl ir prasidėjo nuosmukis.
Dabar šalis turi lėšų paremti tik turizmą, kuris valdžios laikomas naujuoju ekonomikos varikliu.
Daugiau pinigų ši valstybė tiesiog neturi. Todėl nuo kovo mėnesio vienu ypu net penkis kartus buvo padidintos subsiduojamų degalų kainos, nors tai reikėjo padaryti jau seniai.
Netrukus buvo suimtas ekonomikos ir planavimo ministras Alejandro Gilas Fernandezas, kuris buvo apkaltintas korupcija.
Būtent jam dabar mėginama suversti kaltę dėl visų Kubos ekonomikos bėdų.
Daliai žmonių patinka, kad buvo rastas atpirkimo ožys. Tačiau kiti svarsto, kiek dar reikės pakeisti ministrų, kad padėtis bent kiek pagerėtų.
Parengta pagal BBC.
