Tai sparčiausias augimas nuo 2022 metų karo Ukrainoje pradžios. Tiesa, praėjusių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos BVP buvo susitraukęs 2,1 proc. ir ekonomika dar tik atsitiesia.
Vis dėlto ekonomistai naujus duomenis vertina optimistiškai: šalies ūkio padėtis esą gerėja netgi kiek greičiau, nei tikėtasi, iš stagnacijos pereinama į tvaresnį augimą, namų ūkių perkamoji galia didėja, ūgtelėjo ir jų išlaidos, nes atlyginimai vis dar sparčiai kyla, o infliacija viena žemiausių ES.
Bet šie optimistiniai rodikliai, visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, nepakeitė gyventojų nuotaikų barometro – jis atspindi žmonių nerimą dėl ateities. Svarbiausia priežastis – neatlėgstanti karo grėsmės nuojauta.
Tai atsiliepia ir tam, kaip žmonės vertina savo finansinį stabilumą.
Infliacija Lietuvoje dabar labai sumažėjusi, bet nerimauti dėl jos šį ketvirtį imta net šiek tiek labiau, nors ir ne taip smarkiai kaip prieš metus.
Mat daugiau nei pusė gyventojų teigia vis viena jaučiantys didžiulį kainų šuolį ir mano, kad jos augs ir ateityje.
Kita vertus, apie 40 proc. Lietuvos žmonių pripažįsta, kad gyvena geriau arba bent ne blogiau nei prieš trejus metus.
Todėl tikėtina, kad nerimą dėl savo finansinės padėties skatina tiesioginio karo baimė – net apie 60 proc. gyventojų, o tai 6 proc. daugiau nei prieš metus, mano, kad toks įvykių scenarijus visai realus.
Žinoma, visuomenės nuotaikas drumsčia ne vien karo grėsmė. Pagrindą nerimauti dėl savo finansinės padėties daliai visuomenės suteikia ir menkai kintantys aukšti skurdo rodikliai.
ES nustatomi dvejopi – skurdo rizikos ir absoliutaus skurdo ribos – rodikliai, kurių kriterijai kinta priklausomai nuo ekonominės ir socialinės šalies padėties.
Palyginti su 2022 metais, dabar skurdo rizikos slenkstis Lietuvoje pakeltas iki 564 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir iki 1185 eurų dviejų suaugusiųjų ir poros vaikų šeimai.
Absoliutaus skurdo riba prasideda, kai vienišo asmens pajamos mažesnės nei 354 eurai per mėnesį, o šeimos – 743 eurai.
Anapus skurdo rizikos slenksčio praėjusių metų pabaigoje liko 589 tūkst. šalies gyventojų, miestuose taip gyvena 18 proc. žmonių – tai vos 1,7 proc. mažiau nei 2022 metais, o kaimuose – 26,1 proc., netgi 2,8 proc. daugiau nei užpernai.
Vis dar labiausiai skursta pensininkai – 36,1 proc. pensinio amžiaus sulaukusių žmonių. Tiesa, šis rodiklis nuo 2022-ųjų sumažėjo 3,4 proc., nes išaugo vidutinė senatvės pensija.
Žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 187 tūkst. Lietuvos žmonių – 6,5 proc. šalies gyventojų, o tai net 2,7 proc. daugiau nei užpernai. Miestuose šis rodiklis siekė 5,8 proc., kaimuose – 8,2 proc.
Krinta į akis, kad absoliutaus skurdo rodiklis padidėjo tarp visų socialinių grupių, neišskiriant nė dirbančiųjų, nepaisant augančių algų.
Absoliutų skurdą patyrė 3 proc. dirbančių žmonių, nors, atrodytų, nedaug, vis dėlto tai daugiau nei 2022 metais.
Vieni gyvenantys asmenys dažniau patyrė absoliutų skurdą – apie 11 proc. atsidūrė žemiau jo ribos.
Panaši ir vieno vaikus išlaikančio asmens padėtis – 11,6 proc. tokių žmonių pripažinti absoliučiai skurstančiais.
Pats aukščiausias bedarbių absoliutaus skurdo lygis – 32,7 procento. Šis rodiklis dar padidėjo 8,5 proc., palyginti su 2022 metais. Absoliučiai skurstančių senatvės pensininkų mažiau – jų 6,2 proc., bet jų irgi padaugėjo.
Tačiau 37 proc. net nepriskiriamų skurstančiųjų grupėms Lietuvos gyventojų teigia, kad negaudami artimųjų arba valstybės paramos neišsiverstų.
Kartu šįmet nuo 54 iki 58 proc. padaugėjo žmonių, kurie jaučiasi finansiškai saugūs ir nepriklausomi nuo paramos iš šalies.
Šie priešingi duomenys rodo, kad Lietuvoje ne mažėja, bet net didėja socialinė atskirtis, nepavyksta sumažinti regionų turtinės nelygybės, atotrūkio tarp miesto ir kaimo.
Dėl prastos demografinės padėties ir dirbančių žmonių santykio su nedirbančiais mažėjimo finansinis atotrūkis tarp socialinių grupių turėtų dar augti.
Turtingų valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, tarp 38 šalių dabar dirbantys lietuviai gali tikėtis mažiausios valstybinės pensijos, siekiančios vos 29 proc. buvusio atlyginimo, kai ES vidurkis – 68 procentai.
Vadinasi, mūsų šalis tiesiog privalo surasti išeitį, kaip įveikti šiuos iššūkius.
Šalia ekonomikos augimo, modernizavimo, konkurencingumo stiprinimo, anot ekonomistų, būtina didinti ir taupymą, kaupti pinigus pensijų fonduose.
Individualus taupymas reiškia, kad asmuo dėl savo senatvės turi kažkiek apriboti dabartinį vartojimą. Tai nelengva. Sukurta antrosios pakopos pensijų sistema kelia daug abejonių visuomenėje, ją tobulinti galima, bet vargu ar protinga jos visai atsisakyti.
Vakarų šalyse savo darbuotojų ateičiai kaupia ir didesnė dalis darbdavių.
Lietuvoje šis rodiklis daug menkesnis – mažiau nei 20 proc. bendrovių. Regis, darbuotojai taip pat turi suvokti, kad darbdavio dėmesys jo ateičiai – ne mažiau svarbus nei atlyginimas.
