Anot jų, neįsivertinus įmonės daromo poveikio aplinkai ir žmonėms, nenustačius tikslų tą poveikį mažinti, ilguoju laikotarpiu verslas nebesugebės įeiti į naujas rinkas, pritraukti kapitalo investicijų ir gauti finansavimą iš bankų.
Dar daugiau – jam grės ir didėjantys mokesčiai dėl tvarumo principų nesilaikymo.
Tai automatiškai didins nuostolius, mažins galimybę konkuruoti su tvaresnėmis įmonėmis.
Prognozės tvariems verslams – priešingos, jiems žadama ilgalaikė sėkmė, akcentuojama ir daugiau jų pranašumų, lyginant su netvariais verslais.
„Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai taip pat įvardija fizines ir pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizikas verslui, paaiškina, kodėl įmonėms šių rizikų nebus įmanoma išvengti ir kokius žingsnius pirmiausia reikia žengti bendrovėms, norinčioms mažinti savo poveikį aplinkai.
A. Rutkauskas: fizinės klimato kaitos rizikos paliečia ir Lietuvą
SEB banko Tvarumo skyriaus vadovas Audrius Rutkauskas atkreipia dėmesį, kad su klimato kaita yra susijusios dviejų tipų rizikos – fizinės ir pereinamojo laikotarpio.
„Kalbant apie fizines klimato kaitos rizikas, Lietuva yra tam tikroje „klimato kišenėje“ – regione, kuriame šiuo metu klimato kaitos reiškiniai nėra tokie pastebimi ar ekstremalūs, kaip, tarkime, Pietryčių Azijoje ar tam tikruose regionuose Pietų Amerikoje. Ten klimato kaitos reiškiniai jau stipriai jaučiami ir lemia kasdienio gyvenimo, verslo galimybių pokyčius“, – patikslina A. Rutkauskas.
„Nepaistant to, fizinės klimato rizikos paliečia ir Lietuvą: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos parengtoje analizėje Klimato kaitos rizikų XXI a. viduriui studija nurodoma, kad Lietuvoje labiausiai tikėtinos vidutinio lygio ir reikšmingumo sausros, didelis kritulių kiekis, karštis. Vertinant skirtingus scenarijus, kaip šils klimatas, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Panevėžio regionai susiduria su vidutine potvynių rizika“, – priduria jis.
Specialistas pabrėžia ir tai, kad fizinę klimato kaitos riziką svarbiausia įsivertinti toms verslo įmonėms, kurios dirba tam tikruose, nuo klimato veiksnių stipriai priklausančiuose sektoriuose, pavyzdžiui, žemės ūkyje.
Taip pat toms įmonėms, kurių tiekimo grandinės yra ilgos ir sudėtingos, besitęsiančios per kelias šalis, iš kurių dalis jau yra stipriai veikiamos klimato kaitos, pavyzdžiui, įmonėms, turinčioms tiekėjų Azijos šalyse.
Be to, anot „Tvari Lietuva“ pašnekovo, nekilnojamo turto vystytojai turi įsivertinti statomų pastatų vietas – ar jos nepatenka į teritorijas, kuriose yra padidėjusi potvynių rizika.
A. Rutkauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad klimato kaita gali riboti tam tikrų produktų auginimą.
„Pavyzdžiui, jau dabar tam tikruose regionuose, kuriuose anksčiau tradiciškai būdavo gaminama kakava, tai daryti tampa vis sudėtingiau, o ateityje – gali tapti ir neįmanoma, dėl to sparčiai auga kakavos kainos. Dėl klimato kaitos gali sutrikti ir įprastos prekių transportavimo grandinės, pavyzdžiui, nusekus Reino upei Vokietijoje, transportas buvo paralyžiuotas. Logistikos grandinių sutrikimus sukelia ir potvyniai tam tikruose Pietryčių Azijos regionuose“, – klimato kaitos poveikį verslams vardija jis.
Verslui reikės diegti naujas technologijas, prisitaikyti
Anot A. Rutkausko, įmonės taip pat gali susidurti ir ne su viena pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizika.
„Pirmiausia, tai rizika, kylanti iš politinės valios: teisės aktų, naujų įstatymų ir direktyvų, kuriomis stengiamasi pažaboti klimato kaitą ir įvesti tam tikrus ribojimus. Pavyzdžiui, įstatymų ir direktyvų, ribojančių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą į atmosferą, nustatančių ŠESD išskyrimo į atmosferą mokesčius ar teisinę atsakomybę įmonių vadovams, kurie nesirūpina, kad jų įmonių sukeliama aplinkos tarša mažėtų“, – paaiškina tvarumo specilistas.
„Prie tokių rizikų galima priskirti ir įstatymus, kuriais siekiama energetinio naudingumo ir efektyvumo pastatuose, nustatoma, kaip automobilių gamintojai palaipsniui turi mažinti vidutinį teršalų išmetimo kiekį bei bankų veiklos reguliavimą, kad teikiant finansavimą būtų vertinamos klimato kaitos rizikos ir taip būtų vykdoma kapitalo srautų transformacija, kuria būtų siekiama judėti nulinių emisijų ekonomikos link“, – priduria jis.
Be to, anot „Tvari Lietuva“ pašnekovo, verslo įmonės susiduria su rizikomis, kylančiomis iš vartotojų lūkesčių ir besikeičiančių jų poreikių.
„Vartotojai visame pasaulyje vis labiau nori naudoti tvaresnius produktus, yra pasiryžę net daugiau už juos mokėti“, – vardija jis.
Pasak A. Rutkausko, pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizikų verslui kyla ir iš diegiamų naujų technologijų, kuriomis siekiama eiti nulinės emisijos ekonomikos link.
Pavyzdžiui, gamtinių dujų keitimo žaliu vandeniliu ar technologinių sprendimų, leidžiančių išgauti didelę temperatūrą gamybos procesuose, naudojant elektrą, anglies dioksido sugavimo technologijų.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad rizikų kyla ir dėl finansavimo, Europos centrinio banko politikos, griežtėjančių reikalavimų finansiniame sektoriuje, apribojančių skolinimą netvarioms įmonėms ar didinančių kapitalo sąnaudas ilguoju laikotarpiu įmonėms, kurios veikia taršiuose sektoriuose ir nenori judėti tvarumo keliu.
„Galiausiai, įmonės susiduria ir reputacine rizika, jei įsivelia į „žaliąjį smegenų plovimą“, skandalus, susijusius su aplinka, gyventojams ar visuomenei daroma tarša“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
„Visa tai reiškia, kad verslui reikės diegti naujas technologijas, prisitaikyti, investuoti, negana to – ir nuolat didinti savo darbuotojų kompetenciją, sekti rinką, kad laiku pasinaudotų atsirandančiomis taršą mažinančiomis technologijomis bei neprarastų konkurencinių pranašumų“, – apibendrina jis.
G. Žigienė: su tvarumu susijusių rizikų nebus įmanoma išvengti
Savo ruožtu Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Gerda Žigienė pabrėžia, kad tvarumo ignoruotojai ir tie, kurie smerkia socialinę atsakomybę, beveik neišvengiamai vis dar remiasi Nobelio premijos laureato, ekonomisto Miltono Friedmano straipsniu, prieš pusę amžiaus paskelbtu „New York Times Sunday“ žurnale.
„Pagrindinė Friedmano doktrina – socialinė verslo atsakomybė yra didinti vertę savo akcininkams. Galima ir toliau remtis šia doktrina, kas šiandien reiškia tiesiog įkišti galvą į smėlį ir laukti – „gal praeis“. Bet nepraeis“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
„Aplinka, kurioje verslas veiks artimiausią dešimtmetį, labai aiškiai indikuoja, kad su tvarumu susijusių rizikų nebus įmanoma išvengti. Kadaise tvarumas laikytas „minkšta“ tema, kuri tiesiog buvo geros reklamos objektas. Tai pasikeitė. Dabar jis turi būti yra įtrauktas į strategijas ir laikomas pagrindine verslo varomąja jėga bei rizikos mažinimo priemone, orientuojantis į „trigubą“ apatinę pelno ataskaitos eilutę: pelnas, žmonės, planeta“, – apibendrina ji.
Koncentracija tik į ataskaitų rengimą yra trumparegiškas požiūris
G. Žigienė pabrėžia ir tai, kad įmonėms, siekiančioms atitikti reguliavimo reikalavimus, pirmiausia reikėtų pradėti nuo tiesioginio orientavimosi į tvarumo ataskaitas.
Vis dėlto, anot jos, koncentracija tik į ataskaitų rengimą yra trumparegiškas požiūris.
„Tvarumo ataskaitos, kaip ir finansinės, turėtų nurodyti kokie rodikliai yra pasiekti, tačiau sprendimai siekti vienų ar kitų skaičių turi būti priimti anksčiau. Tam įmonės pirmiausia turėtų pradėti nuo tvarumo raštingumo įmonės viduje – valdyba ir vadovai turėtų kartu gilinti žinias, kad galėtų kalbėti tais pačiais terminais ir sąvokomis“, – teigia G. Žigienė.
„Kitas svarbus žingsnis – aiški lyderystė. Neretai tvarumo ataskaitas rengti deleguojama vienam iš vadovų (finansų, rinkodaros ar žmogiškųjų išteklių) kaip papildoma funkcija. Tačiau vienas lauke ne karys, o tvarumas nėra papildoma funkcija. Tai yra integrali verslo procesų dalis, kurioje turi dalyvauti visi funkciniai vadovai. Todėl įmonėms vertėtų organizuoti vidinius mokymus, rengti tvarumo strategiją – pradžioje galima kaip atskirą dokumentą, kad būtų išgrynintos pagrindinės linijos, o vėliau integruoti jį į pagrindinę įmonės strategiją“, – priduria ji.
G. Žigienei antrina ir Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) Valdybos narė Daiva Dėdinienė.
Įmonėms, norinčioms eiti tvarumo keliu, ji pataria neskubėti, nebandyt šokti į nuvažiuojantį traukinį ir nepulti rašyti tvarumo ataskaitų.
„Tvarumo ataskaita neturėtų būti įmonių pagrindinis tikslas. Ji yra galutinė stotelė, kurioje atskleidžiami rezultatai, kaip įmonei pavyko siekti išsikeltų tikslų“, – sako ji.
Anot specialistės, pirmiausia įmonės turėtų įsivertinti savo padėtį, joms taikomus reikalavimus, identifikuoti reikšmingiausias sritis.
„Jei įmonė (ar jos grupė) yra didelė viešojo intereso įmonė ir patenka jau į pirmąjį Bendrovių tvarumo atskaitomybės direktyvos (BTAD) taikymo etapą, tikėtina, didžioji dalis tvarumo procesų jau bus įdiegta, reikėtų tik persižiūrėti tam tikrus procesus ir reikalavimus pagal naujai priimtus Europos tvarumo atskaitomybės standartus (ETAS), įskaitant dvejopo reikšmingumo vertinimą“, – atkreipia dėmesį „Tvari Lietuva“ pašnkovė.
„Antrasis BTAD taikymo etapas apims visas didžiąsias įmones ir jų grupes, kurios atitiks 2 iš 3 kriterijų: balansinis turtas – didesnis nei 25 mln. Eur, metinės pajamos – daugiau nei 50 mln. Eur ir darbuotojų skaičius – ne mažesnis nei 250. Šios įmonės privalės tvarumo informaciją atskleisti 2025 m. vadovybės metiniame pranešime. Kitoms – mažoms ir vidutinėms įmonėms – prievolės ją atskleisti nėra“, – priduria ji.
Pasak D. Dėdinienės, bet kuriuo atveju, nusprendus pradėti eiti tvarumo keliu, reikia pradinio atspirties taško.
„Idealu būtų, jei įmonė turėtų vidinių pajėgumų ir galėtų įsivertinti ne tik kokį poveikį jos veikla daro aplinkai ir žmonėms, bet ir nepamiršti, kad nesame uždarame burbule – aplinka, vykstantys procesai (klimato kaita, procesai vertės grandinėje, galbūt žaliavų trūkumas ar jų kainų svyravimai, reguliacinė aplinka) taip pat veikia įmonės veiklą, jos vertę, galimybę pritraukti kapitalą, investicijas“, – vardija pašnekovė.
Ji pabrėžia ir tai, kad jei įmonėje nėra vidinių pajėgumų, bent jau pradžioje, siekiant išvengti panikos „nuo ko pradėti“, galima būtų pasisamdyti išorinius konsultantus.
Tvarus verslas įgyja vis daugiau pranašumų
D. Dėdinienė taip pat sako, kad jei anksčiau kalbėdavome apie ekologiškus produktus kaip sveikesnius ir brangesnius, tai, tikėtina, kad netolimoje ateityje bus atvirkščiai: netvarios pakuotės, netvarūs projektai ar gamybos procesai bus brangesni dėl jiems taikomų didesnių mokesčių, didesnių bankų suteiktų paskolų palūkanų ir kt.
„Apie tai, kad klimato kaita vyksta, nebediskutuoja net ir didžiausi skeptikai. Pradedama suvokti, kad planetos B nėra“, – pabrėžia „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Anot tvarumo specialistės, ir patys įmonių darbuotojai vis dažniau domisi bendrovių tvarumo strategijomis.
„Jiems svarbu ne tik darbo užmokestis, bet ir draugiška bei saugi darbo aplinka, galimybės tobulėti, kelti kvalifikaciją. Verslo etika yra ne mažiau svarbi nei aplinkosauginė bei socialinė sritys. Rizikų valdymas, veiklos planavimas yra aktualus kiekvienai bendrovei. Įdiegus ir tinkamai pritaikius visus tris tvarumo aspektus, verslas įgyja didžiulį pranašumą ilguoju laikotarpiu“, – teigia Daiva Dėdinienė.
„Įmonės, kurios gyvena šia diena, neturi verslo vizijos, strategijos ilguoju laikotarpiu, yra šios dienos egzistenciniai dariniai be galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių verslo sąlygų. Neįsivertinus įmonės daromo poveikio aplinkai ir žmonėms, nenustačius tikslų tą poveikį mažinti, ilguoju laikotarpiu įmonės ne tik nebesugebės įeiti į naujas rinkas, pritraukti kapitalo investicijų, gauti finansavimą iš bankų, tačiau joms grės ir didėjantys mokesčiai dėl tvarumo principų nesilaikymo, kas automatiškai didins nuostolius, mažins galimybę konkuruoti su tvaresnėmis įmonėmis“, – priduria ji.
Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad tvarumas ilguoju laikotarpiu įmonėms tikrai apsimokės, nes, anot jos, gerai valdydamos savo rizikas, jos galės daug geriau ir lanksčiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos, kartu ir klimato kaitos sąlygų.
