Pakuočių atliekos: nebe deginti, o perdirbti

Tiek didieji, tiek smulkesni gamintojai vis daugiau dėmesio skiria tvarumui ir žiedinės ekonomikos tikslams.

Vienas pagrindinių jos principų – pakuočių atliekos privalo būti perdirbtos ir panaudotos iš naujo. Kai kurios bendrovės tokiems pokyčiams rengiasi jau seniai, o likusioms teks skubėti, kad galėtų prisitaikyti ir išlikti rinkoje.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, galioja gamintojo atsakomybės principas.

Tai reiškia, kad gamintojai ir importuotojai, tiekiantys rinkai supakuotus gaminius, yra patys atsakingi už pakuočių sutvarkymą.

Verslas įprastai pasirenka dalyvauti pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje ir vienai iš dviejų šalyje veikiančių pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų patiki šių atliekų tvarkymo užduotis. Šias užduotis nustato Vyriausybė laipsniškai didindama surinkti ir tinkamai sutvarkyti ar kitaip panaudoti privalomą pakuočių atliekų kiekį.

Iki 2025 metų tinkamu sutvarkymu laikomas taip pat ir pakuočių atliekų panaudojimas energijai gauti, kitaip tariant, deginti. Tačiau nuo 2025 metų vieninteliu tinkamu pakuočių atliekų sutvarkymo būdu lieka tik perdirbimas.

Tai reiškia, kad bus privaloma visas surinktas pakuočių atliekas perdirbti. Nes kita išeitis ne itin viliojanti – mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.

„Mums, kaip pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai, reikalavimas perdirbti 100 proc. pakuočių taps nemenku iššūkiu. Juk ne paslaptis, kad rinkoje didelė pakuočių dalis pagaminta iš sunkiai perdirbamų medžiagų, o tokios pakuotės perdirbėjams neįdomios, Lietuvoje nėra infrastruktūros joms perdirbti.

Atliekų paruošėjai tokių pakuočių atliekų realizavimo galimybių ieško už šalies ribų. Šiuo atveju mes patys planuojame labiau įsitraukti ieškant efektyvių perdirbimo galimybių.

Reikėtų pabrėžti, kad čia būtinas racionalumas, – svarbus ne tik pakuočių atliekų panaudojimo faktas, bet ir efektyvumas aplinkosauginiu ir ekonominiu požiūriais“, – teigė organizacijos „Žaliasis taškas“ direktorius Almontas Kybartas.

Šiuo atveju labai svarbus ne tik verslo įmonių įsitraukimas į pakuočių atliekų tvarkymo organizacijas, bet ir tvarių sprendimų pritaikymas pačiame gamybos procese.

„Kuo daugiau rinkoje turėsime perdirbamų pakuočių, tuo mažiau galvos skausmo bus dėl jų perdirbimo galimybių. Tad bendradarbiavimas visų dalyvių – verslų, išleidžiančių į rinką pakuotes, mūsų, surinkėjų ir paruošėjų bei perdirbėjų – yra tinkamo sistemos veikimo pagrindas“, – aiškino A.Kybartas.

Organizacijos „Žaliasis taškas“ rekomendacija aiški: kuo lengviau pakuotė yra perdirbama, tuo lengviau pasiekti atliekų tvarkymo tikslus.

Pakuočių gamintojai verslui jau siūlo sprendimų, kurie gali palengvinti pakuočių atliekų tvarkymo ir perdirbimo procesus.

Nuo 1991 metų šiame sektoriuje dirbančios bendrovės „Aurika“ rinkodaros vadovė Lina Raulinavičienė teigė, kad sunkiausia yra perdirbti kombinuotas pakuotes, kurioms naudojamos skirtingos medžiagos – plastikas, aliuminis, popierius ir pan. Tokios pakuotės naudojamos daugeliui maisto produktų – nuo pieno tetrapakuose iki traškučių, kavos ar saldainių dėžučių.

Taip pat beveik nėra sprendimų, kaip perdirbti kombinuotas plastiko pakuotes, kurias gaminant vienu metu naudojamas skirtingas plastikas, pavyzdžiui, PET ir polietilenas ar polipropilenas.

Pakuočių gamintojai jau gali pasiūlyti ir kompostuojamų, ir pagamintų tiek iš augalinės kilmės, tiek iš perdirbtų žaliavų pakuočių.

Kaip sakė L.Raulinavičienė, labiausiai užsakovai skatinami rinktis vienalytes plastiko pakuotes, pagamintas tik iš vienos rūšies plastiko. Jas įmanoma lengviausiu būdu tiek sutvarkyti, tiek perdirbti.

„Esame tikri, kad tokių aplinkai draugiškesnių produktų paklausa nuolat augs, nes didelė dalis klientų tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Tiktai tokiems pokyčiams reikia tinkamai pasirengti.

Vieni verslai sąmoningai imasi permainų, kiti – spaudžiami griežtėjančių reikalavimų. Pasirinkti lengviau perdirbamą pakuotę užtrunka: kai kuriais atvejais neaišku, kaip tai įvertins vartotojai, kitais tenka investuoti į pakavimo linijas. Tačiau permainos neišvengiamos“, – teigė „Aurikos“ atstovė.

Kaip pasakojo verslui su pakuočių atliekomis susijusias sertifikavimo paslaugas teikiančios įmonės „Ecogrant“ vadovė ir sertifikuota auditorė Živilė Ramoškienė, laikantis žiedinės ekonomikos principų ir diegiant kuo tvaresnius sprendimus svarbūs visi ciklo dalyviai – tiek produktų, tiek pakuočių gamintojai, tiek jų surinkėjai ir perdirbėjai.

„Pirmiausia pakuotė turi būti sukurta perdirbti tinkamo dizaino.

Šiuo atveju kalbame ne tik apie jos išvaizdą, piešinius ar naudojamas medžiagas, bet ir kitus parametrus, pavyzdžiui, atliekų surinkimo ir tvarkymo infrastruktūrą.

Gali būti, kad vienoje šalyje pakuotė bus priskirta A klasei, o kitoje, kurioje yra mažiau galimybių ją perdirbti, – jau B ar kuriai kitai klasei.

Svarbu net tai, kiek švari pakuotė lieka po panaudojimo. Antai grietinės indelis dažniausiai lieka ne toks švarus kaip dešros pakuotė“, – tokius pavyzdžius pateikė „RecyClass“ auditorė Ž.Ramoškienė.

Sertifikavimo proceso metu ir nustatoma, kuriai klasei priklauso pakuotė.

Tiesa, šių klasių, kurios dabar siekia nuo A iki F, ateityje greičiausiai bus mažiau: pagal naujojo ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento projektą, planuojamos trys perdirbamų pakuočių klasės ir viena – neperdirbamų.

Nuo šio rodiklio, tikėtina, priklausys ir mokesčio už aplinkos taršą dydis.

Kitas žingsnis – pačių perdirbėjų sertifikavimas. Jie privalo užtikrinti procesų skaidrumą ir pakuočių atliekų atsekamumą. Kitaip tariant, sertifikavimo metu yra patvirtinama pakuočių atliekų kilmė – šaltinis, sektorius, iš kurio jos atkeliavo, ir į kokį sektorių iškeliauja pagamintos antrinės žaliavos.

Taip pat sertifikuojamos ir tos įmonės, kurios gamina pakuotes su antrinėmis žaliavomis ar iš jų. Tiesa, šiuo atveju sertifikatai suteikiami tik konkrečiam produktui, kuriam gaminti naudojamos sertifikuotos antrinės žaliavos.

„Taip žiedinės ekonomikos grandinė užsidaro. Labai svarbu patiems gamintojams pasirinkti lengvai perdirbamas pakuotes, kad būtų užtikrintas žiediškumo principas ir iš panaudotų pakuočių pagamintos žaliavos vėl sugrįžtų atgal į pakuotes“, – teigė „Ecogrant“ vadovė.

Kad teks prisitaikyti prie pokyčių, rodo Ispanijos pavyzdys.

Ši šalis yra pirmoji Europos Sąjungoje, įvedusi plastiko mokestį. Beje, šis mokestis – vienas ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės finansavimo šaltinių.

Iki šių metų patys gamintojai ir importuotojai galėdavo nurodyti, ar pakuotei pagaminti panaudotos antrinės žaliavos sudaro daugiau kaip 30 procentų. Tokiu atveju taikomos mokesčių lengvatos.

Nuo šių metų tvarka sugriežtėjo ir dabar jau būtina gauti nepriklausomos trečiosios šalies patvirtinimą, kitaip tariant, auditorių sertifikatą. Toks mokestis ir panaši tvarka neišvengiamai atsiras visoje ES, tad ir Lietuvoje.

Be to, tikimasi, kad jau nuo 2026 metų įsigalios Ekologiškumo teiginių direktyva, skirta kovai su vadinamuoju žaliuoju smegenų plovimu (angl. „Greenwashing“). Jos esmė – kad ant pakuotės negali būti jokios vartotoją klaidinančios informacijos apie produkto ekologiškumą, teigiamą poveikį aplinkai ir panašiai, o skelbti bus galima tik tai, kas yra patvirtinta trečiųjų nepriklausomų šalių – auditorių.

„Reikalavimai griežtėja, tačiau didžiausi pokyčiai vyksta tiek vartotojų, tiek gamintojų galvose. Žinoma, nėra lengva įmonei, kuri pakuotes iki šiol gamindavo tik iš pirminių žaliavų, staigiai pasikeisti, juolab siekiant užtikrinti maisto saugą ir higienos normas.

Tačiau nors iššūkių yra, keistis būtina. Jau dabar gamintojai privalo ieškoti sprendimų, kad galėtų išlikti rinkoje. Juolab kad taip pat keičiasi vartotojų mąstymas ir jų poreikiai“, – tvirtino Ž.Ramoškienė.

Gamintojai ir importuotojai, tiekiantys rinkai supakuotus gaminius, yra patys atsakingi už pakuočių sutvarkymą. „Žaliojo taško“ direktorius A.Kybartas: „Kuo daugiau rinkoje turėsime perdirbamų pakuočių, tuo mažiau galvos skausmo bus dėl jų perdirbimo galimybių.“