Dar truputis laiko, ir virš Druskininkų kone pakibs milžiniškas oro balionas, lankytojus iškelsiantis į 200 metrų aukštį. Dar šiek tiek laiko, ir į kurortą, į „Jūrą“ – milžinišką baseiną, atsirasiantį ties „Snow Arena“, skrosti bangų trauks banglentininkai.
Kadaise merdėję, nugyventi Druskininkai atsitiesė ir jau gerus du dešimtmečius atsivėrė verslo investicijoms. Apie tai, kaip pavyksta atremti iššūkius ir prisikviesti verslą, – pokalbis su 230 metų sukaktį mininčio kurorto meru Ričardu Malinausku.
– Prieš kokius tris dešimtmečius lietuviai nusigręžė nuo Druskininkų. Sanatorijos, valdomos profsąjungų, buvo nudrengtos. Kaip prasidėjo virsmas?
– Blogiausi ir buvo 1997–2002 metai. Tuomet, kai 2000-aisiais pradėjau dirbti meru savivaldybėje, Druskininkai buvo tituluojami pensininkų, narkomanų ir muselių – „moškių“ miestu, neturinčiu ateities.
Prireikė ne vienų metų, kol nusigremžėme tuos epitetus. Tai padaryti buvo labai sudėtinga.
Sanatorijos, kaip ir visa miesto infrastruktūra, buvo nugyventa, investicijų kurorte nebuvo kelis dešimtmečius. Iki 1990-ųjų – iki Nepriklausomybės atkūrimo žmonės dar suvažiuodavo sveikatinimo paslaugų gavę vadinamuosius profsąjungų kelialapius ir juos tenkino tokia kokybė, kokia buvo.
Vėliau situacija pasikeitė. Pamačius pasaulio, apsilankius Vakarų Europoje mūsų sanatorijos kėlė siaubą. Jų būklė buvo tokia prasta, kad nieku gyvu nebuvo galima jų reklamuoti.
Tapęs meru pradėjau važinėti į Vilnių, į Vyriausybę, pas šviesaus atminimo tuometį premjerą Algirdą Brazauską. Jis buvo žmogus, puikiai išmanęs ūkį. Tardavomės, ką daryti. Reikėjo įveikti ne vieną kliūtį, kad bent jau galėtume perimti tuos objektus, kurie kurortui buvo gyvybiškai svarbūs.
Tuo metu savivaldybės galėjo laisviau perimti apleistą nekilnojamąjį turtą (NT) – įstatymai leido steigti bendras įmones, parduoti dalį akcijų ar net visas. Tik gerokai vėliau savivaldai buvo surištos rankos.
Profsąjungos turėjo apleistus pastatus, niekam nebereikalingus, o verslas ateidavo su kapitalu. Savivaldybės užduotis buvo įvertinti tą NT, kad niekas nieko neapgautų.
Tokiu būdu buvo prikeltos naujam gyvenimui įvairios gydyklos. Panašiai ieškojome investuotojų ir vandens parkui, bet norinčiųjų neatsirado, tad 2006-aisiais patys jį pastatėme. Tai – savivaldybės nuosavybė.
Mūsų veiklos principas – jeigu tam tikro projekto reikia miestui, kalbiname investuoti verslą. Jeigu verslas to nesiima, imamės patys.
Didieji projektai – AQUA centras, gydyklos, didieji SPA centrai, „Snow Arena“, lynų kelias – mums reikalingi ne kaip verslo objektai, bet kaip kurorto traukos centrai.
– Savivaldybė numatė kurorto teritorijos plėtrą į ją įtraukdama aplink Druskininkus esančius miškus. Tai iššūkis, kurio dar nepavyko įveikti. Kokių kilo kliūčių?
– Šiuo atveju kliūtis – pinigų dalybos iš keturiems kurortams skiriamo valstybės biudžeto krepšio. Šios lėšos paskirstomos atsižvelgiant į kurortų teritorijų dydį.
Jokie įstatymai, jokios institucijos – nei Vyriausybė, nei Vidaus reikalų ministerija – dėl teritorijos pokyčių neįpareigoja atsiklausti kitų savivaldybių nuomonės. Bet mums trukdoma.
Pavyzdžiui, Neringos kurortas apima visos savivaldybės teritoriją, Palangos kurortas taip pat aprėpia miškus, laukus, dirbamąją žemę, karjerus.
Tuomet, kai prieš septynerius metus Birštonas keitė savo kurorto ribas, mūsų nuomonės irgi niekas neklausė.
Bet kai Druskininkai parengė dokumentus kurorto teritorijos plėtrai, prijungiant prie jos kurorto priemiesčius – Gailiūnus, Neravus ir šiek tiek miškų, kad galėtume juos išsaugoti rekreacijos tikslais, nes į juos poilsiautojai važiuoja pasivažinėti dviračiais, buvo pradėta ieškoti visokių teisinių priekabių.
Jeigu tam tikras miško plotas atsidurtų mūsų kurorto teritorijoje, jame taptų negalimi plynieji kirtimai. Miškai taptų rekreaciniais, skirtais turizmui. Buvome pasiruošę mokėti kompensacijas savininkams, kad išsaugotume mišką.
Kadangi mūsų kurorto plotas padidėtų, kurortams skirtos lėšos būtų perskirstytos naujai.
Kol kas dokumentai vis dar įstrigę Vyriausybėje, statomos įvairios kliūtys. Pavyzdžiui, per visus kurortus eina tranzitiniai keliai: per Palangą – link Liepojos Latvijoje, per Neringą – link Kaliningrado, per Birštoną – link Prienų.
O štai kelias, kuris pro Druskininkus eina nuo Gardino link Merkinės, jau regimas kaip problema. Vos tik įrodėme, kad tai ne kliūtis plėtrai, pernai gruodį buvo priimtas įstatymas, numatantis, kad miesto teritorijoje negali būti privačių miškų.
Štai taip mums buvo uždrausta įtraukti į teritoriją miškus. Tai politiniai sprendimai, kurių net nėra kaip teisiškai apskųsti.
– Sumanymų savivaldybės komandai netrūksta, bet jiems įgyvendinti reikia lėšų. Kas lemia įmonių apsisprendimą investuoti Druskininkuose?
– Pirmiausia – pasitikėjimas. Mūsų savivaldybės komanda yra stipri, kūrybinga.
Pavyzdžiui, neturime jūros, bet darome tai, kad būtų nesunku ją pasiekti.
Šią vasarą bus pradėtas valyti Nemunas, nes jis vasarą nusenka ir dideli akmenys ima trukdyti laivybai. Pagal sutartį, pasirašytą su Vidaus vandenų kelių direkcija, pusę lėšų darbams skirsime mes, kitą pusę – direkcija.
Upė bus valoma nuo Baltarusijos sienos iki Varėnos savivaldybės teritorijos. Šiuo metu, minėtai direkcijai pasirūpinus, jau išvalytas Nemuno žemupys, taip pat upė ties Prienais ir pačiame Alytaus mieste.
Vėliau kalbinsime Varėnos, Lazdijų ir kitas savivaldybes, kad kartu prisidėtume pinigais ir būtų išvalyta Nemuno atkarpa nuo Varėnos iki Alytaus.
Tai padarius Kauno marios taps pasiekiamos laivais, o iš jų, jei tik bus įrengtas šliuzas, bus galima pasiekti Baltijos jūrą.
– Ką tokio turi Druskininkai, kuo negali pasigirti joks kitas pasaulio kurortas? Kaip toliau bus didinamas 230 metų istoriją turinčio kurorto patrauklumas?
– Žinau, kad apie mane sklinda kalbos, esą sergu gigantomanija. Taip gali kalbėti nebent tie žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie tai, kas yra turistų traukos objektai.
2001-aisiais tuomečiam ūkio ministrui Petrui Čėsnai įrodinėjau, kad turizmui skiriamos lėšos – rodos, 50 mln. litų (apie 14 mln. eurų) – neturėtų būti išdalintos kiekvienai savivaldybei po kąsnį.
Ką jos galėtų pastatyti? Pastatyti gerą didelę pirtį su svetaine? Bet ar tai būtų miesto traukos objektas, į kurį važiuotų žmonės iš kitų valstybių?
Įtikinau ministrą, kad rimtiems objektams reikia ir rimto finansavimo.
O investicijos tęsiasi. Šiuo metu įgyvendiname kultūros ir kongresų rūmų projektą, ir vėl – tokį, kokio reikia norint plėtoti kultūrinį turizmą.
Nevalia, orientuojantis į kultūrinį turizmą, statyti salės su 300 vietų žiūrovams.
Kad joje vyktų tarptautiniai kultūriniai renginiai, salė turi būti ne mažesnė nei 1200 vietų, nes garsūs atlikėjai sukviečia ir žmonių minias.
– Pavydite latviams, kurie Ventspilyje turi naują modernią koncertų salę „Latvija“, o Rėzeknėje – tarptautinio lygio „Gors“ kultūros, konferencijų bei kino centrą?
– Taip, pavydime. Bet po pusantrų metų ir jie mums pavydės, kai duris atvers nauji modernūs Druskininkų kultūros ir kongresų rūmai.
Pagal mūsų projektą bus įrengtos trys salės, kurių didžiausioje – 1175 vietos, mažojoje – 153, kino teatro – 151.
O kol kas projekto baigtumas siekia apie 75 proc.
Neseniai pasirašėme sutartį galutiniams darbams atlikti, bet kol kas rangovai, likę antroje vietoje, nenurimsta, viską skundžia teismams.
– AQUA centras garsina Druskininkus, Europoje jis vertinamas gana gerai. Slidinėjimo trasa pagal techninius parametrus patenka į pasaulio trasų penketuką. Kokie dar projektai yra pakeliui?
– Prie „Snow Arena“ esame numatę pastatyti viešbutį ir įrengti unikalų vandens ir pramogų centrą.
Jame būtų baseinai, poilsio oazės, padelio aikštelės, vieta akrobatiniam slidinėjimui, alpinizmo sienos, paplūdimys, jūra, kitos pramogos.
Jame bus vienintelis Europoje ištisus metus veikiantis 180 metrų baseinas po stogu, skirtas vis labiau populiarėjančio banglenčių sporto mėgėjams ir profesionalams. Jame bus reguliuojamas bangų aukštis, formos bei dažnis.
Panašus, tačiau atviras, netrukus bus atidarytas Vokietijoje, Miunchene. Mes norime saviškį uždengti stogu, tad kito tokio pasaulyje nebus.
Šiuo metu visa tai dar projektuojama. Viliamės, kad tai įgyvendinti pavyks per porą metų.
– Lynų kelią, jungiantį vandens parką su sniego arena, nutiesti sugalvojo verslininkai ar savivaldybė?
– Diskutuodami apie tai, kuo Druskininkai skiriasi nuo kalnų kurortų, supratome: iš mūsų miesto centro slidininkams nėra galimybės pasikelti į kalną. Taigi nutarėme, kad reikia lynų keltuvo.
Tai – ekologiškas transportas, projektas finansuotas per Klimato kaitos programą.
Bet lynų kelias dabar – jau smulkmena. Po pusantrų metų Druskininkuose kybos helio balionas. Tai išties bus vienintelis toks projektas pasaulyje.
Milžiniškas balionas kels apžvalgos krepšį iš renovuotos autobusų stoties, kuri pavirs daugiafunkciu centru su kavinėmis, parduotuvėmis, amfiteatru. Oro balione tilps apie 30 žmonių, jie iš 200 metrų aukščio galės žvalgytis po apylinkes.
Balionas, kurio vertė apie 1,5 mln. eurų, jau yra užsakytas Prancūzijoje.
Tarėmės su investuotojais ir balioną pasirinkome vietoj apžvalgos rato statybų. Tai – įspūdingiau.
Bendrovė „Kautra“ investuoja į autobusų stoties renovaciją, projektą sukūrė tie patys architektai, vadovaujami Gintaro Balčyčio, kurie projektavo Kauno autobusų stotį.
Kalbiname ir „Rimi“ prekybos centrą joje investuoti, nes kol kas mieste yra tik mažytė šio tinklo parduotuvė.
– Mieste, kuris kitąmet taps Lietuvos kultūros sostine, gal bus ir kuklesnių pokyčių?
– Šiemet planuojame atnaujinti bažnyčios skverą, kitąmet – pėstiesiems skirtą Vilniaus alėją. Jau koks pusšimtis metų, kai ji netvarkyta.
Alėjoje esančias J. ir B.Arčikauskų keramines skulptūras ketinama atnaujinti ir perstatyti į kitą vietą, o vietoj jų planuojama pastatyti Zodiako ženklus, sukurtus pagal Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Druskininkuose gausu pokyčių ir darbai niekada nestoja – kurortas kasmet keičiasi, kad jame būtų gera ir gyventi, ir atvykti pailsėti.
