Dar geresnių žinių pažėrė „Luminor“ banko atstovas, teigiantis, kad šalies ekonomika šiemet augs net 2 procentais. Prognozuojama, kad ekonomikos augimas 2025 metais sieks kone 3 procentus.
Ar tikrai viskas taip, ar jau visos ekonominės bėdos išspręstos ir tik reikia sulaukti Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų mažinimo pradžios (kurios gali tekti palaukti ir iki rudens, kas irgi visiškai nedžiugina)? Aš manau, kad net šios optimistinės prognozės gerokai prasilenkia su realybe. Ir matau du scenarijus, vieną blogą, o kitą, sakykime taip, pakenčiamą. Įsivertinkime situaciją realiai.
Pirma, šių metų ekonomikos atsigavimas ne itin džiugins Lietuvos pramonės atstovus. Tam yra kelios priežastys.
Pradėkime nuo to, kad tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos apimtys 2023 metais, palyginti su 2022 metais, sumažėjo. Visoje Europos Sąjungoje jos mažėjo 1,4 proc., o Lietuvoje jos sumažėjo 4,6 procento. Vokietijos apdirbamosios gamybos, kuri yra svarbi mūsų apdirbamosios gamybos užsakovė, produkcijos apimtys krito 0,6 procento. Tai jau ketvirtas metinis apdirbamosios gamybos susitraukimas per pastaruosius penkerius metus.
Po pandemijos turėjusias atsigauti pasaulio tiekimo grandines ir tarptautinę prekybą šiandien darko geopolitiniai konfliktai. Prekių pristatymai trunka ilgiau, įmonės formuoja didesnes atsargas, nes nori sumažinti rizikas likti be atsargų. Strateginių produktų tiekimo grandinės „nacionalizuojamos“ arba „regionalizuojamos“. Tai gali lemti didėjančias produkcijos kainas ir mažėjantį išteklių panaudojimo efektyvumą.
Pasaulio tarptautinės prekybos žemėlapis „regionalizuojasi“ taip pat. Prognozuojama, kad artimiausiais metais tarptautinė prekyba augs gerokai lėčiau nei praeityje. Jei 2015–2019 metais tarptautinė prekyba augdavo daugiau kaip 3 proc. kasmet, tai 2020–2024 metais jos augimas jau vos peržengia 2 procentus. Geresnių žinių nesitikima ir po 2024 metų.
Lietuvos prekių eksportas 2023 metais buvo 11 proc. mažesnis nei 2022 metais, lietuviškos kilmės prekių eksportas sumažėjo kiek mažiau, bet ir apčiuopiamai –10,6 procento. Didžioji dalis Lietuvoje pagamintų prekių yra eksportuojamos į Europos Sąjungos šalis. Ten iškeliauja apie 60 proc. visų eksportuojamų prekių, iš kurių beveik 70 proc. yra lietuviškos kilmės prekės. Būtent šios mūsų eksporto rinkos patiria sunkumų.
Praėjusiais metais daugiau nei 25 proc. sumažėjo eksportas į Latviją, į Estiją – daugiau nei 15 proc., į Švediją – daugiau nei 13 proc., į Vokietiją – daugiau nei 12 procentų. Šiose mūsų bene pagrindinėse tarptautinės prekybos partnerėse ekonomikų augimas šiais metais irgi nedžiugins. Prognozuojama, kad visos Europos Sąjungos ekonomika šiais metais augs tik 0,9 procento.
Šalia visų išorinių šalies veiksnių, nepakankamos paklausos eksporto rinkose, apdirbamoji pramonė ir verslas Lietuvoje susiduria ir su vidiniais iššūkiais. Nors energijos kainos yra sumažėjusios, jos išlieka palyginti aukštos. Per aukštos. O praktinių sprendinių, kurie iš esmės keistų energijos kainas, dar nėra.
Nepakankamos paklausos (ypač eksporto rinkose), aukštų kapitalo kaštų laikais stringanti žalioji transformacija, stringanti debiurokratizacija ir Europos verslo konkurencingumas (kurį reikia tiesiog iš naujo išrasti, nes, manau, esame užstrigę Europos konkurencingumo 2.0 versijoje, kai JAV ir Kinija sparčiai žengia link 5.0 konkurencingumo etapų) turėtų būti ta „emergency“ žinutė (kurias pamėgo siuntinėti tarnybos kiekvienam piliečiui į mobiliuosius telefonus, kai tik stipresnis vėjas pakyla) kiekvienam iš mūsų ir ypač politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms. Taip, kažkas kažkur juda, bet per lėtai, o politikų geri norai ir ambicijos vis atsitrenkia ir į mūsų pačių biurokratijos džiungles. Kol beviltiškai ginčijamės, ar vis dar reikia remti atsinaujinančią energetiką, mūsų konkurencingumo laikrodis tiksi.
Na, ir sukus apsukus grįžtame prie aukštų palūkanų, kurioms nukrapštyti politinės valios ECB gali ilgai nerasti. O kuo ilgiau neras – tuo labiau neturėsime ko investuoti į našesnes technologijas, tvarumą ir tą pačią atsinaujinančią energetiką. Kas dar nepadaryta, kad RRF pinigai vis dar niekaip negali mūsų pasiekti? Ilga pauzė...
Todėl ir manau, kad šitas užburtas stagnuojančios Europos – užsiblokavusio ECB – vis labiau stringančių investicijų Lietuvoje ratas neleis mums pasiekti tokių rezultatų, kokius prognozuoja optimistai bankų analitikai. Mano prognozė kur kas niūresnė: manau, jei RRF lėšos nepasieks verslo laiku, turėsime vos 0,8 proc. augimą. Kitu atveju – jei užstrigęs ratas pajudėtų – manau, maksimumas, kurios galime tikėtis, yra 1,5 procento augimas.
Taigi net Lietuvos banko scenarijus įmanomas tik su viena sąlyga – gerėjančios prieigos prie kapitalo. Bet kol šiuo klausimu šviesos tunelio gale nematyti, pramonės sektoriaus atstovus šį pavasarį greičiausiai džiugins tik žydinčios sakuros.
