Beveik niekas nesiginčija, kad Klaipėdos miesto centre pastatytas „Akropolis“ yra labai sėkmingas verslo projektas, kuris, deja, sudavė didelį smūgį smulkiajam Klaipėdos verslui ir senamiesčio gyvybingumui.
Tačiau panašu, kad atėjo laikas, kai Klaipėdos senamiestis gali susigrąžinti prarastas pozicijas. Bet tam reikia labai didelio miesto, uosto, verslo ir pačios miestiečių bendruomenės susitelkimo ir siekio efektyviai išnaudoti pagrindinius senamiesčio pranašumus.
Pagrindinis pranašumas – kad centrinė Klaipėdos dalis yra prie vandens ir to negali pasiūlyti joks „Akropolis“, o vanduo kaip magija visada traukia žmones.
Taip pat pačiame senamiestyje, skirtingai nuo „Akropolio“, galima gyventi ir visą reikalingą infrastruktūrą ir paslaugas pasiekti tiesiog pėsčiomis.
Būtent nuo kokybiškų ir naujų erdvių gyvenimui atsiradimo ir prasideda Klaipėdos senamiesčio atgimimas. Šiuo metu šalia Klaipėdos senamiesčio ar jame projektuojami ir jau statomi nauji gyvenamieji namai, kuriuose galės gyventi tūkstančiai naujakurių.
Pagrindiniai projektai – tai jau baigiama „Parko pakrantės“ statyba, įsibėgėjantys „Memelio miestas“ ir „Bastionų namai“, suplanuoti nauji apartamentai buvusio „Baltijos“ kino teatro vietoje, planuojamas buvusio teismų pastato atgimimas Jūros gatvėje, projektuojami daugiabučiai buvusio „Trinyčių“ fabriko teritorijoje ir kt.
Reikalinga strategija
Dvejus metus Klaipėdoje gyvenęs komunikacijos ir tvarumo konsultantas Kristinas Taukačikas sako, kad Klaipėda turi išskirtines galimybes tiek plėtoti verslą, tiek pritraukti žmones čia gyventi, tiek gauti turiningą laisvalaikį ir poilsį.
„Tai patogus miestas. Nė viename kitame iš trijų Lietuvos didmiesčių per pietų pertrauką tu negali spėti susitvarkyti savo buitinių problemų ar net nuvykti vizito pas gydytoją“, – sako K.Taukačikas.
Jis taip pat akcentuoja, kad Klaipėdoje tikrai gausu miesto ir kultūrinių renginių, išskiria unikalų gatvės teatro festivalį, o Smiltynės pliažus jis vadina pačiais geriausiais Lietuvoje.
„Platūs, švarūs ir neperkrauti žmonių net ilgųjų vasaros savaitgalių metu“, – Smiltynės pranašumus vardina K.Taukačikas.
Tačiau kartu jis pasigenda bendros miesto strategijos, komunikacijos, kur visi šie pranašumai vienoje vietoje būtų išvardinti ir akcentuojami.
„Dažnai girdime, kad Klaipėdoje mažėja gyventojų, kad miestui trūksta gyvybės. Ir labiausiai tai girdime iš pačių klaipėdiečių lūpų“, – pažymi K.Taukačikas.
Jis sako, kad miesto vadovai pirmiausia turėtų pradėti nuo siekio pakeisti pačių miestiečių stereotipus. Pateikti jiems aiškią miesto ateities viziją ir siekti, kad klaipėdiečiai ja patikėtų.
„Reikėtų atlikti klaipėdiečių apklausą, išsiaiškinti jų lūkesčius ir siekti tai įgyvendinti“, – siūlo komunikacijos specialistas.
Būtent tų teigiamų emocijų ir ateities vizijos trūkumas K.Taukačikui neleido rasti argumentų, kad jo paties šeima liktų gyventi Klaipėdoje, ir jis grįžo atgal į sostinę.
Istorinis palikimas
Klaipėdos ateitis rūpi ir iš Gargždų kilusiam „Publicum“ komunikacijos agentūros vykdomajam direktoriui Tadui Valančiui. Jis pažymi, kad uostamiesčiui siekiant gyvo miesto įvaizdžio reikia kovoti ir su sovietiniu palikimu.
„Sovietmečio urbanistai, siekę nykumos, puikiai žinojo, kaip padaryti miestų gatves negyvas – tuščias, be žmonių. Pakėlus pastatų pirmųjų aukštų langus aukščiau akių lygio – virš 175 cm, praeiviai lenkia tik pilkas sienas, kuriose nėra vitrinų ir langų, o juose – gyvybės“, – sako T.Valančius.
Anot jo, dabartinė Klaipėda užstatyta pramonės, infrastruktūros objektų, gausu gyvybės neturinčių teritorijų. O tos negausios vietos, kur galima prieiti prie vandens – ties Senąja perkėla ar Kruizinių laivų terminalu, vėlgi yra praktiškai tušti, be gyvybės.
„Palanga, Šventoji, Nida, Juodkrantė ir kiti vandens skalaujami miestai neleidžia suabejoti, kad patekai į pajūrį. Klaipėda turi tokį pat statusą, bet ne emociją, kuri reikalinga žmonėms ir jiems įkandin sekančiam verslui (ypač paslaugų sektoriui)“, – būtent emocijos uostamiestyje pasigenda T.Valančius.
Anot jo, Klaipėda tiek laiko ir išteklų investuoja į popierinį įvaizdį – šūkius, vizualinį identitetą, reprezentaciją, kai svarbiau būtų pradėti nuo erdvių ir teritorijų atvirumo.
„Net ir uosto geležį galima paversti patrauklia žmonėms infrastruktūra. Girdžiu, kad vis planuojamas ir iš mirties taško neišjuda jachtų uostelis netoliese Senosios perkėlos. Dabar vienas nuostabiausių vaizdų Smiltynėje – tai jachtklube su bokalu žiūrėti į linguojančias jachtas. Jei jos persikeltų į miesto pusę, ten atsirastų gyvybė“, – viziją mato T.Valančius.
Anot jo, jei šalia dar įsikurtų gyvas žvejų turgus, šviežius žuvų patiekalus čia pat siūlantis restoranas, terasa su vaizdu į marias ar jūrą – ten neabejotinai būtų viena patraukliausių miesto vietų.
O štai K.Taukačikas įsitikinęs, kad Klaipėdai reikėtų siekti, jog Smiltynė būtų kuo daugiau integruota į patį miestą, o ne būtų „kažkur ten, pusiasalyje“.
„Uostas yra barjeras tarp miesto ir vandens, ten, kur tai galima daryti, riekia barjerus naikinti“, – sako K.Taukačikas.
Miestas mieste
„Memelio miestą“ statančios „Stemma Group“ vienas iš vadovų Nerijus Tilindis sako, kad projektas ir kuriamas kaip miesto mieste modelis, kur vienoje vietoje gyventojai ir svečiai galėtų gauti visas reikiamas paslaugas.
Tačiau jis kartu pažymi, kad centrinė Klaipėdos dalis tikrai netaps apsipirkimo meka ir prekybos vietomis nenukonkuruos „Akropolio“, todėl būtina kurti kitus traukos centrus.
Miesto bendrasis planas aplink senamiestį esančiose teritorijose parduotuvių plotą riboja iki 500 kv. m.
„Čia turėtų kurtis prestižiniai prekės ženklai, grožio salonai, nedidelės krautuvėlės, kavinės, restoranai“, – svarsto N.Tilindis.
Anot jo, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija šalia „Memelio miesto“ planuoja įrengti naują kruizinių laivų terminalą, taip pat naują jachtų uostelį.
„Mūsų tikslas būtų, kad iš kruizinių laivų išlipantys turistai nesėstų į autobusus ir išvažiuotų į Neringą ar Palangą, o pasiliktų čia. Todėl „Memelio mieste„ matome mokslo-technikos muziejų, galbūt čia galėtų būti Jūrų muziejaus filialas. Todėl ieškome tokiam objektui operatoriaus“, – teigia N.Tilindis.
Jis sako, kad „Memelio miesto“ projekto vizija dar nėra iki galo baigta, tačiau tiki, kad pavyks įgyvendinti tokius projektus, kurie trauks tiek turistus, tiek vietinius gyventojus.
Taip pat primena, kad anksčiau buvo brandinta ir konferencijų centro statybos Klaipėdoje idėja, tačiau COVID-19 pandemija parodė, kad tokio poreikio jau nebėra.
Traukos centras
K.Taukačikas sako, kad Klaipėdos centrinės dalies gyvybingumui būtinai reikalinga vieta, kuri trauktų žmones, skatintų atvykti ir leisti laiką su šeimomis.
„Miestas gali tam daryti įtaką ruošiant miesto planavimo dokumentus, taip pat teikdamas paskatas verslui tai daryti“, – sako K.Taukačikas.
Anot jo, sektinu pavyzdžiu Klaipėdai galėtų būti Kristijanija Kopenhagoje ar Užupis Viliuje. Tačiau norint, kad projektai būtų gyvybingi, labai svarbu į juos įtraukti vietos bendruomenę, menininkus, socialiai aktyvius žmones.
T.Valančius teigia, kad labai svarbu ne tik kurti naujus traukos centrus, bet ir sėkmingai išnaudoti esamą potencialą. „Vilniuje vienas populiariausių renginių – „Open House„, kartą per metus atveriantis įdomiausių pastatų – teatrų, saugyklų, paveldo statusą turinčių institucijų ar modernių statinių – erdves visiems norintiems. Vaikštant po Klaipėdą tokių pastatų netrūksta. Gal čia pirmas žingsnis organizuoti atviros Klaipėdos dienas?“ – siūlo T.Valančius.
Anot jo, tikrai būtų įdomu aplankyti ir išgirsti istorijas apie senas Klaipėdos slėptuves, dokus, uždaras pramonės įmones, paveldo pastatus.
„Viskas, ko reikia Klaipėdai įvaizdžio atžvilgiu, – tai daugiau atvirumo“, – sako T.Valančius.
Patikėti miestu
K.Taukačiko teigimu, labai svarbu, jog klaipėdiečiai patikėtų miesto ateitimi ir būtų aiški strategija, kad miestas ateityje sparčiai vystysis.
Tai galėtų paskatinti jaunus žmones rinktis Klaipėdą gyvenimui, o verslą – investuoti į ateities projektus.
Akivaizdu, kad vien tik sukurti ateities viziją nepakanka. Klaipėdos savivaldybė jau pradėjo įgyvendinti senamiesčio pastatų fasadų renovacijos paramos programą. Paskutinius keletą metų į paramą gali pretenduoti ir istorinius pastatus tvarkantys verslininkai.
Iš mirties taško juda ir požeminės automobilių statymo aikštelės bei visos Atgimimo aikštės sutvarkymo projektas.
Anot N.Tilindžio, „Memelio mieste“ taip pat bus diegiama išmani parkavimo vietų sistema, kuri leis ne tik gyventojams ir biurų darbuotojams, bet ir svečiams parkuoti savo automobilius.
Tiesa, verslas pasigenda aiškesnės ir spartesnės Klaipėdos savivaldybės strategijos dėl „Klaipėdos energijos“ teritorijos prie Dangės konversijos, sprendimų dėl Bastionų tilto statybos, piliavietės tolesnio atstatymo ir įveiklinimo.
Iš kitos pusės ir pats verslas turėtų būti socialiai atsakingas. Vienas iš pavyzdžių – Žiemos uostas. Ilgą laiką dėl šios teritorijos atvėrimo miestui net į kalbas nėjusi, taip pat su „Memelio miesto“ projektu teismuose kovojusi Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (Klasco) pastaruoju metu pakeitė savo poziciją.
Nors konkrečių sprendimų dėl krovos iškėlimo dar nėra, tačiau atsiveria perspektyva, kad Žiemos uoste ateityje galėtų švartuotis jachtos, o Klaipėda dar labiau priartėtų prie vandens.
Ar Klaipėdos senamiestis gali tapti atsvara „Akropoliui“? Tikrai gali ir turi. Tačiau svarbu, kad tuo visi patikėtų, o Savivaldybė nuo popierinių strategijų sparčiau pereitų prie konkrečių projektų vykdymo.
Nauju senamiesčio atgimimo pradžios simboliu galėtų tapti jau balandžio 20 d. duris atversiantis rekonstruotas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas.
