Direktorius sako, kad žmonių savivokoje pasigendama romantizmo, susijusio su jūra, laivais, šiais laikais viršų ima pragmatizmas, o informacijos apie pragmatiškąją laivybos ir laivų statybos pusę dar nėra pakankamai.
„Ir valstybės požiūryje dominuoja paplūdimiai, o ne jūra. Bandoma į ją atsisukti veidu, bet tik tol, kol vėjas nepapučia nuo jūros. Vienas senas Seimo narys klaipėdietis man sakė, kad, jeigu jie Vilniuje pamato einantį į priekį palinkusį žmogų, žino – jis savas, yra iš pajūrio. Patys mes nepastebime, kad vaikštome pasvirę į priekį“, – kalbėjo E. Skarbalius.
Bijo žodžio „laivas“
E. Skarbalius sako, kad atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog, nuo Klaipėdos nutolus 30–40 km atstumu, žmones pavadinimuose baugina žodžiai „laivas“, „jūra“. Jiems tai mistika ir jie vengia tokių pavadinimų.
„Iš dalies juos galima suprasti. Uosto teritorija, įmonės yra uždaro tipo, bet kas susigalvojęs neįeis. Tai režiminiai objektai, kuriuose yra atitinkama apsauga, kontrolė, ribojamas žmonių patekimas. O ten, kur tvora, visada yra ir paslaptis. Apie tai, ką už tvoros esančios įmonės daro, kokios ten darbo sąlygos, sklinda gandai. Pats uostas kai kuriems žmonėms yra mistika.
Gal iš dalies dėl to jaunuoliai nenori rinktis jūrinių specialybių, nors visame pasaulyje, pasak mokymo centro direktoriaus, darbas laivuose ir jų statyboje yra vienas geriausiai apmokamų. Anot jo, tik tie, kurie neišsigąsta mistikos, renkasi tokias specialybes.
Neliko sudvejintų specialybių
Šiais mokslo metais nesurinkta motoristų grupė, nors, E. Skarbaliaus teigimu, tai labai reikalinga specialybė. Jis viliasi, kad kitais metais tokia grupė bus surinkta.
E. Skarbaliaus manymu, ko gero, tam įtakos turėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos idėja – išgryninti specialybes, kad nebūtų sudvejintų. Pasak jo, gal ta idėja ir gera, bet dėl jos labiausiai nukentėjo laivininkų specialybės. Anksčiau būdavo rengiami jūreiviai motoristai, jūreiviai suvirintojai, jūreiviai elektrikai ir kt., o dabar yra tik jūreivis, tik laivo motoristas, tik laivo suvirintojas, tik laivo virėjas.
Pagal jūrines taisykles, jūreivis gali atlikti darbus denyje, motoristas – mašinų skyriuje. Motoristas, neturintis jūreivio kvalifikacijos, denio darbų daryti negali. Turintis sudvejintą specialybę žmogus gali dirbti ir denyje, ir kitur pagal antrą specialybę.
Laive visko nutinka, kartais reikia atlikti, pvz., ir suvirinimo ar elektriko darbus. Priimti žmogų dirbti laive puse ar ketvirčiu etato neįmanoma, jame kitoks gyvenimo ritmas nei krante.
Dabar išgrynintos laivininkų specialybės pasidarė mažiau populiarios, nes dvigubo kontrakto laivininkas nebegali turėti arba turi papildomai mokytis.
„Tas reikalavimas neturėti sudvejintų specialybių buvo adresuotas visoms mokykloms, kurios rengia specialistus, dirbančius krante. O mūsų moksleiviai viena koja jūroje, kita – krante, todėl mums ir netiko. Suprantu, kad išimties padaryti vien tik mūsų įstaigai negalėta.
Ir su Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla pasielgta taip pat. Nereikėjo iš jos reikalauti, kad pagal kolegijų statusą ji turėtų ne mažiau kaip 800 studentų, nes tiek tokių specialybių specialistų nereikia. Visame pasaulyje jūrų akademijos turi kitokį statusą. Manau, reikėjo tą mokyklą padaryti prie Susisiekimo ministerijos, taip, kaip Karo akademija yra prie Krašto apsaugos ministerijos“, – savo nuomonę išsakė E. Skarbalius ir pridūrė, kad negalima pamiršti, jog darbas jūroje turi savo specifiką.
„Specialybių sudvigubinimas duodavo tam tikrą pliusą. Jeigu žmogus mokymo metu nuspręsdavo, kad jūra jam netinka, jis turėdavo kitą kvalifikaciją ir galėdavo eiti dirbti krante. Tada patrauklumas buvo didesnis. Būnant 18 metų labai sunku apsispręsti. Patrauklumas gal kiek ir sumažėjo, bet pagrindinė priežastis yra ta, kad darbas yra sunkus, atlyginimas nedidelis ir konkuruoti su pigia darbo jėga yra be galo sunku“, – mano Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius Gintautas Kutka.
Su ministerija jau diskutuojama
P. Lindenau mokymo centro direktoriaus teigimu, tai, kad laivininkų specialybių populiarumas sumažėjo, prisidėjo ir kiti dalykai. Norint dirbti pagal sudvejintas specialybes, reikia mokytis papildomai ir reikalaujama atlikti dvigubą praktiką. O Lietuvos valstybė savo laivyno nebeturi. Pasak E. Skarbaliaus, su kompanijomis susitarti, kad priimtų jaunuolius į laivą atlikti praktiką, darosi vis sunkiau.
Mokymo centro vadovas informavo, kad su ministerija jau diskutuojama šiuo klausimu. Jam suprantama, kad sisteminiai procesų keitimai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi.
Dar vienas dalykas, nepasitarnavęs laivininkų specialybių populiarumui, buvo tai, kad, sujungus Klaipėdos laivininkų ir Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklas, darinys buvo pavadintas Jūrinio sektoriaus darbuotojų rengimo centru ir tik vėliau pavadintas Klaipėdos P. Lindenau mokymo centru. Kai iš pavadinimo dingo žodis Klaipėda, bendroje sistemoje ši mokykla atsidūrė tarp Joniškio ir Jurbarko. Žinia, naujos įstaigos žinomumui sukurti reikia laiko, o šiuo atveju informacija buvo prastai pasiekiama.
Faktas nestebina
„Kuo labiau Lietuvoje gyvenimas gerėja, tuo mažiau motyvacijos jaunimui rinktis jūrinę profesiją. Tą mes matome ir jau seniai pastebėjome, kad mūsų žmogui eiti į darbo rinką ir įsidarbinti paprastu jūreiviu beveik neįmanoma, nes jam reikia konkuruoti su pigiau savo darbo jėgą parduodančiais kitų valstybių piliečiais. Mūsų žmogus tampa brangus ir jo niekas nesamdo.
Kitas dalykas, dabar, palyginti su tuo, kiek žmonės uždirba krante, jūrininkų atlyginimai nebėra dideli. Gal ir atrodo, kad jų uždarbis didelis, bet jį reikia dalinti iš dviejų, nes paprastai jūrininkai vieną mėnesį arba pusę metų dirba, o kitą – ne.
Filipinuose maži pačios valstybės atlyginimai, tad jūroje filipiniečiams atrodo, kad jų atlyginimai dideli. Jie iš vieno atlyginimo išlaiko ir savo šeimas, ir gimines.
Ko gero, jeigu pas mus žmonės pasiryžta eiti į jūrą, jie renkasi tam tikrą perspektyvą – nori tapti vadovaujančios sudėties jūrininkais, o ne kvalifikuotais jūreiviais. Tas faktas, kad nesurinko motoristų, manęs nenustebino„, – „Vakarų ekspresui“ sakė G. Kutka.
Pasak jo, ir Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje studentų skaičius nedžiugina, o surinkti paprastų jūreivių grupę – dar sudėtingiau.
Jau kalbama apie moteris
G. Kutkos teigimu, visoje Europoje suinteresuoti jaunus žmones mokytis jūrinių profesijų yra labai sunku. Pastaruoju metu jau diskutuojama, kaip į laivyną pritraukti moteris, nors laivyba labai konservatyvus verslas, jis sunkiai keičiasi. Pas mus vis dar negatyvus požiūris į moteris kapitones.
Pasak laivų savininkų asociacijos vykdomojo direktoriaus, moterys galėtų puikiausiai dirbti AB „Smiltynės perkėla“ keltuose. Žinoma, tokie pasvarstymai ne iš gero gyvenimo, o matant, kad vis mažiau jaunų vyrų renkasi jūrininko profesiją. Tokia tendencija stebima metų metus.
„Nežinau, kaip pasisuks reikalai, kai bus privalomas didesnis stojamasis balas į aukštąsias mokyklas, tiek į valstybės finansuojamas vietas, tiek pačiam mokant už mokslą. Dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla priima daug tokių, kurie didesnio balo nesurenka. Kažin, ar tada tie, kurie nori dirbti jūroje, bet neįstos į Jūreivystės mokyklą, eis į Pauliaus Lindenau mokymo centrą, ar apskritai atsidurs, tarkime, konditerijos pramonėje. Ta situacija gali gerokai perskirstyti jaunuolių rinką. Manau, ši problema didesnė nei mokymo įstaigų sujungimai“, – svarstė G. Kutka.
Lietuvos laivų savininkų asociacija diskutuoja ir su Lietuvos jūrininkų sąjunga, ir europiniu lygiu – norima, kad tarp jūrininkų būtų daugiau europiečių.
„Laivuose europiečių neatsiranda daugiau. Tiems europiečiams, kurie nori dirbti, tikrai darbo vietų yra, jos neužpildomos, todėl reikia dairytis užsieniečių. Identiška situacija su autotransporto darbuotojais. Lietuvių, norinčių dirbti vairuotojais, vis mažėja, todėl jų ieškoti tenka Ukrainoje, Baltarusijoje, Turkmėnijoje, Indijoje ir kt. Vis mažiau žmonių renkasi darbininkiškas profesijas“, – kalbėjo Laivų savininkų asociacijos atstovas.
Vilioja didieji miestai Žinia, jūrines profesijas Jūreivystės mokykloje dažniausiai renkasi klaipėdiečiai. G. Kutka sako, kad nemažai jūrininkais tapo atvykusių iš rajonų – Utenos, Šakių ir kt. – žmonių ir mano, kad jie buvo romantikai.
„Sakyčiau, dabar vyksta konkurencija tarp megapolių – Vlniaus, Kauno, Klaipėdos. Jūreivystės mokyklos studentai yra iš aplinkinių miestų – Šilutės, Skuodo, Plungės, Telšių, tik vienas kitas iš kažkur toliau. Jaunus žmones daugiausia traukia didieji miestai. Dabar jie labiau vertina patį miestą, ką jis jiems galėtų duoti, ne tik tai, ko jis jame galėtų mokytis. Labai aiškiai apsisprendęs būna tik vienas kitas.
Gerąją propagandą, žinoma, reikia skleisti, bet lemia, manyčiau, miesto svoris. Nors Ryga yra Latvijos sostinė, bet ir ten gana sudėtinga pritraukti jaunus žmones rinktis jūrinę profesiją. Pas mus Vilnius sutraukia didžiąją Lietuvos abiturientų dalį, – savo nuomonę išdėstė Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius.
Veš jūrą į Lietuvą „Atsakyti į klausimą, kodėl mažėja jūrines specialybes besirenkančių jaunuolių, negaliu. Visur taip yra. Kad jų nemažėtų, mes darome tai, ką galime. Žinoma, po vieną studentą nerankiojame, bet šiais metais žadame važiuoti į rajonus, į miestelių šventes. Kartu su Jūrų kapitonų, įgulų formavimo asociacijomis, Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla, gal dar kas nors iš darbdavių prie mūsų prisidės, – vešime jūrą į Lietuvą.
Priežastys paprastos, baigusieji mokyklas ieško paprastesnių specialybių, važiuoja į užsienį rinkti braškių ar kt.“ – sako Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaupas.
Jo teigimu, apie tai, kad būtina viešinti informaciją apie jūrines profesijas, kalbama ir Tarptautinėje transporto darbuotojų federacijoje, ir Europos transporto darbuotojų federacijoje.
Visi suprantame, kad pakeisti situaciją greitu metu nepavyks, turi būti daromos ilgalaikės investicijos. Jūrininkų įdarbinimo asociacija jau yra parengusi Klaipėdos mokykloms jūrines programas.
