Numatoma, kad per metus į Lietuvą dirbti galėtų atvykti ne daugiau kaip 43 tūkst. tokių asmenų, tai sudarytų apie 1,5 proc. šalies gyventojų. Ši baigtinė kvota negaliotų aukštos kvalifikacijos specialistams.
Tokie teisės dokumentų projektai pateikti svarstyti Trišalei tarybai ir jau sulaukė smarkios darbdavių kritikos.
Jų nuomone, iš viso jokios kvotos Lietuvai nereikalingos, bet Vyriausybei atrodo kitaip.
Be abejo, šiais ribojimais atsiliepta į nemažos dalies visuomenės nuogąstavimus, kad užsieniečiai išstums lietuvius.
Valdžios atstovai priminė, kad Lietuvoje jau įsikūrę 200 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių, o tokia jų gausa vos 2,8 mln. gyventojų turinčioje šalyje esą kelia rimtas su migracija siejamas rizikas.
Pirmiausia žmonėms nepatinka, kad emigruojančius lietuvius keičia užsieniečiai.
Verslo požiūriu, jei trūksta vietinės darbo jėgos, būtina įsileisti jos iš užsienio. Profesinių sąjungų nuomone, migracija darbdaviams leidžia mažiau mokėti darbuotojams ir stabdo uždarbio augimą, todėl jos siūlo sparčiau kelti atlyginimus ir daugiau investuoti į savo žmones.
Teigiama, kad, darbo rinkos spragas užkamšant imigrantais, galiausiai net nukenčia Lietuvos ekonomika. Mat konkuruojama mažesne produkcijos kaina, kurią garantuoja pigesnė darbo jėga, o aukštų pajamų šalimi Lietuva gali tapti tik remdamasi aukšta gaminių ir paslaugų kokybe.
Tai įmanoma pasiekti investuojant į modernias technologijas, pereinant prie sudėtingesnės gamybos, kuriai reikia kvalifikuotų darbuotojų, o jiems parengti irgi būtinos lėšos.
Surandant pigesnės darbo jėgos užsienyje tokių išlaidų galima išvengti ir uždirbti įprastą garantuotą pelną.
Kitaip tai regi darbdavių organizacijos, prieštaraujančios metinei 43 tūkst. užsienio darbuotojų kvotai.
Pasak verslo atstovų, neteisinga daugumą Lietuvoje dirbančių užsieniečių laikyti nekvalifikuota darbo jėga.
Iš šįmet pagal darbo sutartis dirbančių 130 tūkst. trečiųjų šalių piliečių maždaug 85 proc. priskiriami ne žemos, o vidutinės kvalifikacijos darbuotojams. Tai santechnikai, suvirintojai, vairuotojai, kitų profesijų asmenys.
Aukštos kvalifikacijos darbuotojai sudaro apie 10 proc. užsieniečių, o laikytinų tikrai žemos kvalifikacijos darbininkais tėra 5 procentai.
Nors Lietuvoje darbo neturi mažiausiai 150 tūkst. žmonių, esą kai kurie ekonomikos sektoriai kone pražūtų negalėdami pasikviesti darbuotojų iš užsienio. Mat iš pernai įdarbintų 70 tūkst. užsieniečių 54 proc. dirba transporto ir logistikos sektoriuje, statybose – 18 proc., o visose kitose ūkio šakose – 28 procentai.
Verslas skundžiasi, kad net per daug sudėtinga įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Valdžios institucijos pripažįsta, kad migracijos procedūros vis dar painios, nepaisant pastaraisiais metais įsigaliojusių palengvinimų, ir žada supaprastinti biurokratinį procesą.
Šiaip ar kitaip, Trišalei tarybai pateikti siūlymai, griežtinantys reikalavimus įmonėms, kviečiančioms dirbti užsieniečius. Darbdaviai juos privalės įdarbinti visą darbo laiką. Užsieniečiai neturės teisės darbuotis daugiau kaip trijose vietose, o jei nepateiks mokesčių deklaracijų, jų leidimai laikinai dirbti galės būti naikinami.
Žinoma, bet kokie griežtinimai, kaip ir lazda, turi du galus – saugo nuo grėsmių, tačiau gali ir kliudyti verslui. Antai investuotojas Ilja Laursas skambina pavojaus varpais, kad griežtinant finansinių technologijų reguliavimą bus išvaikytos pas mus įsikūrusios inovatyvios bendrovės, o šalies ketinimai tapti pasauliniu finansų inovacijų centru sprogs kaip muilo burbulas.
Gal taip ir neatsitiks, suinteresuoti asmenys linkę gerokai sutirštinti spalvas.
Kita vertus, apsidraudžiant nuo realaus pavojaus, kurį gali kelti silpnai kontroliuojamas „fintech“ sektorius, finansinės operacijos kriptovaliutomis, nevertėtų nukirsti ir visos Lietuvai neabejotinai naudingos šios verslo šakos.
Suprantama, valdžia neneigia rimtų Lietuvos demografinių problemų, bet svarsto, kad gyventojų mažėjimo šalyje iššūkius būtų galima neutralizuoti ne vien įsivežant iš užsienio darbo jėgą.
Neseniai buvo aptarta, kaip būtų galima siekti demografinės pusiausvyros ir sušvelninti šalies gyventojų mažėjimo pavojus.
Tolydžio mažėjant vaikus gimdyti galinčio amžiaus moterų net ir geriausia šeimos politika nepadarys stebuklų – gimstamumas vis smuks.
Bet ne vien migrantais įmanoma užkamšyti darbo rinkos spragas. Viena kryptis – sudaryti sveikas gyvenimo sąlygas, kurios leistų sėkmingai dirbti ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Be to, šalis gali garantuoti aukštą gyvenimo lygį ir su mažesniu dirbančiųjų skaičiumi, jei jie kurs aukštos pridėtinės vertės produkciją.
Kita kryptis – palanki aplinka šeimoms. Tai skatintų gimstamumą kad ir sumažėjus jaunesnio amžiaus žmonių skaičiui, o ir pastūmėtų sugrįžti bent dalį užsienio šalyse įsikūrusių lietuvių.
Regis, ne vien migrantais turėtų kliautis Lietuva galvodama apie ateitį, nors ir jų visai atsižadėti neįmanoma.
