Į šiuos klausimus „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis klausimas“ atsako Šiaulių banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
– Vis daugiau konfliktų, atrodytų, žiebiasi Viduriniuosiuose Rytuose. Kokią įtaką šiuo metu tai daro pasaulio ekonomikai ir ar jau galima matyti kažkokius rezultatus?
– Iš tiesų, geopolitinis fonas, kaip matome, tampa vis mažiau nuspėjamas ir rizikos židinių daugėja. Kadangi jie nėra ekonominiai, prognozuoti jų tolesnį mastą, raidą ir plėtrą yra labai sudėtinga.
Tai išties didina neapibrėžtumą, bet jeigu atsispirtume nuo to, kas jau yra įvykę, kas vyksta dabar, kol kas makroekonominiam kontekstui dabartiniai įvykiai labai reikšmingos įtakos nedaro. Jeigu situacija nesieskaluos, jeigu situacija neplis į kitas rinkas, kadangi Artimuosiuose Rytuose tai yra labai jautru, kad konfliktas neplistų į naftos rinką, nes energetikos nešėjams turėtų įtakos tiek infliacijos perspektyvoms, tiek bendrai makroekonominei situacijai, tiek palūkanų normų tolesnei dinamikai ir pan.
Bet kol kas, kaip žinia, yra tiesiog transportavimo ir logistikos problema, nes dėl Raudonosios jūros rizikų logistikos agentūros yra priverstos keisti savo logistikos kanalus ir vežti produkciją, žaliavą aplink Aziją – tai ilgina transportavimo kelionės laiką, šiek tiek didina neatidėliotinų sandorių transportavimo sąnaudas, bet kalbant apie bendras tendencijas, įtaka nėra didelė.
Didžioji dalis produkcijos yra transportuojama pagal ilgalaikius kontraktus ir neatidėliotinų sandorių rinkos ypatybes, įtaką, nėra tokio didelio masto.
Jei atsižvelgtume į situaciją, kurią stebėjome 2021 m., kuomet išties transporto kanalai, transporto tinklas buvo stipriai sudarkytas, tarp pasiūlos ir paklausos susidarė disbalansai, kurie buvo gerokai reikšmingesni. Net ir tuomet stipriai padidėjo transporto kaštai, nors infliacijai įtakos turėjo nedaug.
Kaip ir minėjau, transportavimo sąnaudos sudaro nedidelę dalį būtent galutinio vartotojo prekių ir paslaugų kainai.
– Jei tų konsensusų nepavyks kažkaip ieškoti, padėtis bus panaši, kokia yra dabar, ar čia nėra naivu tikėtis, kad naftos rinka nebus itin reikšmingai paveikta?
– Kol kas, kaip matome, naftos kaina jautriai nereaguoja ir dėkinga situacija yra ta, kad pasaulinė paklausos situacija yra prislopinta, aukštų palūkanų normų aplinka yra įsiskverbusi į ekonomiką ir atitinkamai gerokai lėtesnis ekonomikos pulsas mažina paklausas perspektyvas naftai, kas irgi šiek tiek slopina įtampas, bet kol kas, kaip matome, konfliktas neliečia naftą eksportuojančių valstybių tiesiogiai ir atitinkamai tos rizikos kol kas bent jau nepasiteisina.
Matyt, apie naivumą čia daug kalbėti nereikėtų, visada reikia įvertinti tokius galimus scenarijus ir jų niekas neatmeta. Bet, kaip žinia, kol kas tai yra tik scenarijai.
– To neapibrėžtumo jau ir taip buvo daug, Ukraina ir Rusija, Kinija ir Taivanas, Palestina ir Izraelis, bet panašu, kad Vakarų ekonomikai nepavyksta atsilaikyti. Kalbant apie Europą, kokių svertų toliau tvarkytis su tokiais politinio pobūdžio, kaip sakote, ekonominiais iššūkiais, dar turi tvarkytis Europos Centrinis Bankas (ECB)? Ar gali būti taip, kad bus grįžtama prie kažkokių diskusijų apie tas pačia palūkanų normas?
– Kol kas tiek klausantis ir stebint tiek šiapus, tiek anapus Atlanto centrinių bankų retoriką, analizuojant makroekonominius duomenis, vyrauja lengvojo ekonomikos nusileidimo scenarijus šitoje situacijoje, kurią centriniai bankai pradėjo kaip atsaką į aukštos infliacijos laikotarpį ir centriniai bankai kol kas savo retorika bando raminti finansų rinkų optimizmą dėl palūkanų normų mažinimo, kad tie lūkesčiai nebūtų tokie optimistiniai, kad palūkanų normos bus pradėtos mažinti pavasarį.
Vis tik, matyt, tai priklausys nuo realių duomenų, kuriuos stebėsime pirmą ketvirtį. Jungtinės Valstijos to atsparumo turi daugiau, tai Europoje išties stebime labai nevienareikšmį makroekonomikos paveikslą, yra ir šiek tiek optimizmą keliančių duomenų, ėmiau iš tos pačios Vokietijos pramonės, kuri pernai metų antroje pusėje kėlė labai daug nerimo.
Bet tas optimizmas labai nedrąsus ir kad gamybos sektorius įsibėgėtų reikės gerokai daugiau žinių ir gerokai daugiau pozityvių impulsų. Aišku, galimybės, kad palūkanų normos bus padidintos anksčiau, nei dabar stengiasi iškomunikuoti ECB vykdančiosios tarybos nariai, tikrai negalime ir jeigu vangumas persimes į darbo rinką ir prasidės reikšmingesni sutrikimai ekonominėje raidoje, tai ECB bus priverstas sureaguoti ir nelaukti to metų vidurio.
– Pavyzdžiui, gali būti, kad Lietuvos gyventojai nepajus padarinių?
– Panašu, kad taip. Jeigu, kaip ir minėjau, įtampos ir problemos nepersimes į energetikos rinką, į naftos rinką, kuri tiesiogiai turi labai platų poveikį tik prekių, tiek paslaugų kainodarai, infliacijos prasme neturėtume pajusti stebimų rizikų.
Iš kitos pusės, kalbant apie Lietuvos ekonomiką, logistikos kanalų trikdžiai tarp Europos ir Tolimųjų Rytų šiek tiek mums yra ir palankūs. Prisiminkime pandemijos aplinkybes, kai dėl karantino ir įvairių apribojimų buvo uždaryti uostai ir sutrūkinėjęs tiekimo tinklas, tai atvėrė nemažai galimybių mūsų pramonės gamintojams.
Tas nišas gamintoja išnaudojo ir dabartinei situacijai užsitęsus pakankamai ilgą laiką, gali būti, kad tai mūsų eksportuotojams bus pakankamai palanki aplinkybė.
– Kai kalbame apie kitą pusę, kas labiausiai turėtų būti suinteresuoti, kad nesutarimai kaip įmanoma greičiau baigtųsi. Kurios tos šalys tikrai pajaus tuo padarinius?
– Vienareikšmiškai, matyt, Egiptas turėtų būti suinteresuotas, nes Sueco kanalas šios šalies ekonomikai yra labai reikalingas, viešiesiems finansams labai svarbus. Yra ir Tolimųjų Rytų eksporto kompanijos yra suinteresuotos, kad jų prekės pasiektų Vakarų Europos turtingas rinkas: Šiaurės Europą ir atitinkamai tas įmones, kurios importuoja tarpinio vartojimo produkciją iš Tolimųjų Rytų – jiems komponentai irgi yra reikalingi.
Bet, kaip minėjau, situacija yra švelnesnė, yra sukaupta pakankamai atsargų ir nėra tos tokios paklausos šuolio įtampos, kokią stebėjome per pandemiją, kuomet staigų paklausos atšokimą pardavėjai pasitiko su pustuščiais sandėliais ir tai iššaukė infliacijos šoką.
