„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie tai diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Nerijus Maliukevičius ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
„Įsivaizduokime, Baltarusijos pilietis, kuris turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kad ir darbo pagrindu, jis reguliariai grįžta atgal į Baltarusiją pas savo šeimą, pas savo artimuosius. Jis, iš principo, yra pažeidžiamas – jis gali gauti užduočių, gali manipuliuoti jo šeimos saugumu, gali jį verbuoti ir į Lietuvą leisti grįžti su tam tikra užduotimi“, – davė pavyzdį radijo laidos dalyvis L.Kasčiūnas.
Be to, gauti žvalgybiniai duomenys rodo, kad grėsmių Lietuvai atsirado daugiau.
Anot jo, vadinamosios užduotys gali būti nukreiptos ne tik prieš Lietuvos valstybę, bet ir prieš demokratinę opoziciją.
Įregistruotu projektu siekiama, kad būtų apsaugotas Baltarusijos diasporos politinis centras ir Lietuvos nacionalinis saugumas.
Jei sausio 1 dieną laikiną ir nuolatinį leidimą gyventi turėjo 49 tūkst. Baltarusijos piliečių, spalio 1 d. duomenimis, skaičius siekia 62 tūkst.
Kai buvo įvesti ribojimai Rusijos piliečiams, kaip buvo 17 tūkst. leidimų, taip tiek ir liko.
L.Kasčiūno manymu, nepadėtų ir tai, jei Valstybės saugumo departamentui būtų skirta daugiau pinigų apsaugai – šalies pajėgumai ne tokie dideli.
N.Maliukevičiaus nuomone, dėl autoritarų Rusijoje ir Baltarusijoje, gyventojų antplūdis yra padidėjęs ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas šalis. Vieni, galbūt, bėga nuo režimo, o kiti dėl kitokių priežasčių. Kadangi kertamos sienos, kurias lengviausia įveikti, matomas poreikis griežtinti tvarką.
„Yra logikos ir tuose pasakymuose, kad tokioje politinėje situacijoje finansavimas ir resursai mūsų žvalgybos institucijoms irgi turi būti adekvatūs“, – kalbėjo ekspertas. Tačiau turi būti sudaryta galimybė ir pabėgti Rusijos, Baltarusijos opozicijos atstovams, bėgantiems nuo režimo.
Pašnekovas pastebi, kad tiek Aliaksandras Lukašenka, tiek Vladimiras Putinas elgiasi taip pat, kaip ir buvo daroma sovietmečiu. „Jie, iš principo, dikredituoja opozicijos ar pasitraukusios migracijos bangą, infiltruodami savo šnipus į bendruomenę ir taip yra pasiekiamas dvejopas tikslas: atliekama žvalgybinė veikla, bet tuo pačiu metu diskredituojama ir bendruomenė“, – minėjo N.Maliukevičius.
Galbūt visų atvejų kontroliuoti nepavyks, tačiau Lietuvos institucijos turi gauti atitinkamą finansavimą ir tobulinti duomenų analizę.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, jis teigė, kad humanitarinis koridorius opozicionieriams yra svarbus, o „ekonominiai keliautojai“ tikriausiai turėtų apriboti savo keliones į Lietuvą. Jei to nepavyksta patiems, riboti turėtų pati Lietuva.
Tačiau yra svarbus ir ekonominis kampas. Reikia apsispręsti, kaip sprendžiami darbo jėgos iššūkiai Lietuvoje.
L.Kasčiūnas pritaria, kad šį klausimą reikia turėti bendrame migracijos politikos paveiksle.
„Valstybė turi apsispręsti, kokia šalis, kokia kultūra yra artimesnė ir lengviau integruojasi. Mums juk reikia ne milijonų ar šimtų tūkstančių – kasmet pasiskaičiuoji, kiek darbo jėgos reikia ir ieškai iš šalių, ar tai būtų Moldova, ar ta pati Ukraina, ar krikščionišką, katalikišką kriterijų ir situaciją būtų galima taip modeliuoti“, – teigė jis.
Tačiau pašnekovas ragino suprasti, kad imigracija „nėra pasaulio gelbėtoja“. Dėmesys neturi būti nukreiptas vien į verslo poreikius ar šalies ekonomiką.
Jis pabrėžė ir tai, kad po penkerių metų Lietuvoje baltarusiai jau gali tapti šalies piliečiais ir balsuoti rinkimuose.
