Jau prieš eilę metų, ieškodama paramos kelių rajoninei spaudai, supratau, kad, mes, rašantys provincijoje, mažai kam rūpime, nuolatinėje dialogų tematikoje esminiu klausimu liko įvardintas – pelnas, pelnas… Tarsi regionuose vykdoma laikraščių leidyba neturėtų kitokios misijos ir nieko nebūtų šventa kultūrinėje, istorinėje, rajono gyvenimo tematikoje, dvasinio ugdymo srityje, o provincijos gyventojas liktų nevertas viešinamos informacijos.
Ten, „aukštybėse“, valdininkų dėmesio visada sulaukia „rykliai“, regionų spauda tik rymojo kaip našlaitė iš gerai žinomos pasakos. Nereiklūs ir kantrūs vietinių laikraščių darbuotojai dažniausia nereikalavo ypatingo valdžios dėmesio, mintis ar vertinimus visada laikė savyje ir rašė apie vertus kitus. Ne laikas, o naujos verslo sukurtos taisyklės dėlioja šiandieną leidinių ir kalbos paskirtį, „užsako norimą muziką“ ir visada lieka teisiomis. J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos spaudos regėjimų tikrovė neturi nieko bendra su mūsų dabartimi.
Jau ateinančiais metais Lietuva švęs spaudos atgavimo 120-ąsias metines. Bet nei vienas žurnalistas net nesapnavo, kad Nepriklausomoje ir Laisvoje valstybėje vėl teks kovoti už regioninės spaudos išlikimą, žodžio ir minties laisvė taps tokia pažeidžiama.
AB Lietuvos pašto ketinimai didinti ateinančių metų prenumeratos pristatymo įkainius – tapo smūgiu „žemiau juostos“ daugeliui regiono laikraščių ir žurnalų leidėjų.
AB Lietuvos paštas įmonė – pavaldi Susisiekimo ministerijai, žiniasklaidą kuruoja Kultūros ministerija, bet dabartinė susiklosčiusi situacija rodo, kad dvi ministerijos žiūri pro pirštus ir nemato ar nesupranta regionų žmonių, laikraščių gyvenimo ir problemų.
Jau paskelbę 2024 m. prenumeratą, leidėjai vėl gavo Lietuvos pašto signalą apie numatomus kelti įkainius, pavyzdžiui, kaimo teritorijose net du kartus. Negana to, spaudos leidėjams buvo siūlyta laikraščius ir žurnalus pristatyti į Vilniuje esantį Lietuvos pašto logistikos centrą iki 20 val. vakaro. Galite įsivaizduoti, kada reikėtų pradėti spausdinti laikraščius, kurie yra leidžiami Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kad jie tokiu laiku pasiektų Vilnių? Beveik prieš parą. Ar tikrai gyvename XXI a. po šio pasiūlymo?
Nacionalinė miestų ir rajoninių laikraščių leidėjų asociacija (NRMLLA) šaukia SOS ir rengia žygius į visas įmanomas valstybines institucijas, mėgindama atkreipti Prezidento ir Vyriausybės dėmesį į nepavydėtiną situaciją, ypač regiono spaudai. O leidėjus nuolat lydi įtampa bei nežinia dėl planuojamų pašto reformų, nuolatinio įkainių kėlimo.
Visgi, norisi tikėti, kad NRMLLA dabartiniai dialogai su Vyriausybės atstovais duos rezultatą, kurie ras laiko objektyviai įvertinti kritinę situaciją ir išgirs visuomeninę nuomonę. Turi būti realiai įvertintas laikraščių pristatymo kaštų dydis ir jų pokytis, taip pat nustatytas socialiai teisingas įkainis už laikraščių prenumeratą ir jų pristatymą skaitytojams. Šiuo metu vietinių ir regioninių laikraščių, leidžiamų Lietuvoje, bendros prenumeratos kiekis sudaro per 170 tūkst. vieno numerio egzempliorių. Juk sakoma, kad Viltis miršta paskutinė. Regioninės spaudos darbuotojai apdovanoti ištverme, be ne amžini.
O AB Lietuvos paštas vyksta nuolatinis etatų mažinimas, naikinami skyriai, mažinami laiškininkų etatai, didinamos leidinių pristatymo kainos, tuo metu Lietuvos pašto vadovybė patenka į didžiausią algą gaunančių vadovų dešimtuką. Bendrovės pajamos skaičiuojamos šimtais milijonų, ji įsikūrė naujame, prabangiame biure. Šimtai darbuotojų atleidžiami esą dėl prastos įmonės finansinės padėties. Susisiekimo ministerijos valdininkai pateisina tokius veiksmus sakydami esą leidinių pristatymas ir prenumerata – prabangos dalykas. Bet juk laikraščius prenumeruoja senjorai, rajonų gyventojai…
Pasak numatomų permainų iniciatorių, laikraščio prenumerata ir pristatymas į namus tapo prabanga, popierinis leidinys beveik beverte šiukšle arba nueinančia lėto laiko mada. Niekas iš jų neklausia, kaip jausis Lietuvoje vidutinė ir vyresnioji piliečių karta, kurioms popieriniai laikraščiai, žurnalai ir knygos – būtinybė, kilnesnė buvimo prasmė, dvasinė atrama. Didmiesčių gyvenimo technologiniai privalumai tarsi skelbiami absoliučiai nesvarstytinais, vieninteliais ir teisingais pasirinkime.
Nežinia, kiek regiono leidinių priims ir išgyvens naujų įkainių ir reikalavimų bangą. Skelbia, kad nuo sausio užsidarys nemaža dalis kūrybinės erdvės. Kokie 14 laikraščių, o gal ir daugiau leidinių pasakys „sudiev“ skaitytojams.
Visuomeninė nuomonė įvairi
Prieš kelias dienas atlikta ignaliniečių, ir sostinėje gyvenančių kraštiečių, apklausa leidžia suvokti apie vis dar esančią popierinio laikraščio svarbą didelėje visuomenės dalyje. Kartų pasaulėžiūros žirklės jaučiamos, bet ne taip paprasta išstumti tradicinį laikraščio skaitymą iš mūsų gyvenimų. Klausėme – ar rajone dar reikalingas popierinis laikraštis?
Bibliotekininkė Rima. Dar reikalingi, ne visi naudojasi internetu. Vyresni, kurie įpratę prie laikraščio, tie jų ir neapleidžia. Domisi vietinėmis naujienomis, aptaria susirinkę prie arbatos puodelio.
Mokytoja Nijolė. Tikrai reikalingi. Vidutinio amžiaus ir vyresniems žmonėms popierinių laikraščių, kaip ir popierinių knygų, joks internetas nepakeis.
Mokytoja Valentina. Man užtektų ir interneto, bet vyresniems, mano mamai, patinka popierinis variantas.
Dar viena mokytoja Nijolė. Aišku reikalingi! Daug maloniau paimti į rankas popierinį laikraštį, atsiversti knygą. Visi bendradarbiai, esantys šalia, vieningai teigia, kad popierinis laikraštis daug smagiau!
Gydytoja Danutė. Rajono laikraštis aktualus. Negali internetas pakeisti spaudos leidinių, negali būti panacėjos. Dalis žmonių nesinaudoja IT dėl vienų ar kitų svarių priežasčių, internete daug melagienų ir kitokio informacinio šlamšto, pagaliau kitoks žurnalisto santykis su skaitytojais.
Dvasininkas Valdas. Dar reikia. Laikraštis gyvas. Suprantama, galima gamtą pakeisti dronų vaizdais, muziką – YouTube, bendrystę – facebooku. Nebūti čia, vis anapus. Ir kas tuomet?
Vairuotojas Algis. O kaip sužinosime, kuo alsuoja ir kaip gyvena rajono visuomenė?.. Vietinis laikraštis būtinas, nes internetas, yra nemažai vietovių, kur veikia labai prastai, ne visada turi laiko žaisti su kompiuteriu, o išmanusis telefonas irgi reikalauja daugiau dėmesio… Laikraštį paprasčiau atsiversti, bent man. Kitoks jausmas, prie kurio esame jau pripratę.
Žurnalistas Paulius. Klausimą formuluočiau kitaip – ar popierinis laikraštis dar atlieka savo funkciją ir lenkia kitas alternatyvas? Jei kalbėsim apie informacijos gavimą, tai pilna greitesnių ir patogesnių medijų. Jei apie pasakojimus, tai pilna smagesnių, įdomesnių video/audio. Laikraštis gali išlikti tik kaip struktūruotos ir lėtai, bet patikimai pasaulį aptariančios medijos galimybė. Ar tokios reikia – atviras klausimas. Man reikia, bet visuomenei, kuri vadovaujasi aukščiau išvardintais kriterijais – tikriausiai nebe. Gal dar bus tų, kurie sugrįš prie lėtesnio skaitymo, lėtesnio informacijos rato.
Finansininkė Vilė. Seniai neskaitau beveik jokių popierinių laikraščių. Visą informaciją randu internete. Patogu, greita, gana patikima. Popierinis laikraštis lieka svarbiu tik mūsų tėvų kartai.
Mokytoja Dalė. Popieriniai laikraščiai tebėra reikalingi. Juk neišmirė tūkstančiai senjorų, kurie niekados nebeturės kompiuterio, interneto, išmaniųjų telefonų. Ne tik dėl mažėjančių sugebėjimų, bet ir dėl to, kad IT paslaugos brangiai kainuoja. Mano aplinkoje didelė dalis pensininkų nesinaudoja IT. Jie šviesaus proto, tikintys, ir labai biedni. Mano draugė, kolegė mokytoja, negali rašyti išmaniajame telefone, nes pirštai sugrubę, nevaldo klaviatūros. Priežasčių yra įvairiausių… Trumpai tariant, ši mūsų, nueinanti karta, ne S. Džobso karta. Ir dar. Vilnius nėra visa Lietuva.
Aldona, Marytė, Zigmas ir Tatjana teigė, kad popierinis laikraštis lieka svarbus, įprastas ir savas.
