Biblioteka su fotoateljė
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka yra ypatinga. Joje žmonės susirenka ne tik paskaityti ar pasiskolinti knygų. Jaunimas čia, ES investicijų dėka, atranda ir savo meninius gebėjimus. Didelėje erdvėje, suskirstytoje į kelis kambarius, galima groti, dainuoti, fotografuoti, žaisti, kurti, programuoti ir kitaip naudingai leisti laisvalaikį. Tokia jaunimo ir vaikų edukacijų erdvė buvo įkurta su ES investicijų pagalba. Centro vadovė Raminta Liubelionienė sako, kad didžiausią įspūdį vaikams palieka foto studija. Čia jaunimo paslaugoms ir kūrybinei laisvei į pagalbą ateina profesionali technika – fotoaparatai, foto sienelės, nuotraukų ryškinimo ir redagavimo aparatūra.
„Fotostudija bibliotekose nėra dažnas reiškinys. Juo labiau kai ji nemokama ir su visa technine įranga. Tai yra traukos centras vaikams, mėgstantiems fotografuoti“, – pasakoja Raminta.
Nepasiklysti fotografijos mene ir suprasti, kaip veikia viena ar kita techninė detalė, padeda profesionali fotografė. Centro erdvėse jaunimas ir vaikai taip pat gali surengti ir savo darbų parodas – debiutuoti kaip pilnaverčiai kūrėjai. Tačiau centro vadovė pastebi, kad dažnas jaunuolis ar jaunuolė labiau nori tapti modeliais, nei fotografais. Vis dėlto, rimčiausiai fotografijos meno tendencijas sekančius vaikus centras subūrė į kolektyvą, kuris reguliariai renkasi centre lyg tai būtų jų darbo vieta.
„Jie čia tobulina savo įgūdžius. Paskui socialinėje erdvėje matome jų darbus. Matome kaip jie tobulėja ne tik studijoje, bet ir už jos ribų. Turime ir gerų pavyzdžių, kai pas mus fotostudijoje pradėję fotografuoti jie toliau pasirinko fotografijos studijas. Tai čia buvo toks pirmas žingsnis pabandyti, išmokti, susipažinti ir paragauti, kas tai yra fotografija. Jiems tai yra puiki galimybė“, – džiaugiasi R.Liubelionienė.
Parodų erdvėje savo pirmąsias parodas rengia ne tik fotografai. Pasirodyti platesnei auditorijai čia turi galimybę ir dailininkai. Tad ES investicijos Marijampolės bibliotekoje padeda vaikams ne tik save atrasti mene, pasirodyti, bet kartais ir pradėti profesinį gyvenimo kelią.
Vis dėlto šiame vaikų ir jaunimo edukacijos centre daugiausia jaunuolių dėmesio sulaukia ne naujausia technika ir kompiuterinių žaidimų konsolės. Pačio pirmo centro kambario viduryje stovi mini biliardo stalas. Kolektyvas pasakoja, kad prie jo vaikai ir jaunimas praleidžia valandų valandas – ekranus nustelbia į kišenes mušami kamuoliukai ir žaidimo prieš bičiulį azartas.
Tarpukario interjero spindesys
Jeigu įdomu, kaip atrodė tarpukario inteligentijos namų ūkis, turbūt geriausių pavyzdžių reikėtų dairytis Kaune. Bet ir Marijampolėje yra namas, kuriame gyveno vieni žymiausių tarpukario inteligentų – Bulotai. Užėjus į medinio namo vidų iškart į akis krenta aukštos lubos ir interjero detalių gausa. Muziejininkai, atkurdami maždaug šimto metų senumo interjerą, nepatingėjo surasti netgi stalo įrankių, kuriais naudojosi inteligentai. Pavyzdžiui, pyrago prismeigimo šakutė arba alyvuogių žnyplės. Bulotų namai muziejumi tapo su ES investicijų pagalba.
„Iš ES lėšų įsirengėme ekspozicijas, lankytojų aptarnavimo erdves, įsirengėm konferencijų ir edukacijų erdvę. Tad tuščią namą pavertėm pilnu gyvybės“, – pasakoja muziejininkė Jurgita Jasevičienė.
Teisininkas Andrius Bulota buvo vienas iš nedaugelio vietinių marijampoliečių, kuris turėjo automobilį. Jį reikėjo laikyti ūkiniame pastate, kuriam taip pat reikia priežiūros. Jurgita atvirauja, kad jeigu ES investicijomis galėtų pasinaudoti dar kartą, tai pinigų ūkiniam pastatui ir garažui nepagailėtų, nes gyvenamasis namas atrodo lyg iš paveikslėlio, o šalia stūksantis medinis, senas pastatėlis iškrenta iš konteksto.
Bulotų namai yra pritaikyti neįgaliesiems – lauke įrengtu keltuvu galima patekti į antrą aukštą. „Taip žmonės gali patekti į konferencijų ir edukacijų erdvę. Ten, kur vyksta įvairūs renginiai, o ekspozicijos yra pritaikytos ne tik žmonėms su judėjimo negalia, bet turime ir taktilinių objektų, užrašų brailio raštu, sukūrėme ir audio gidą po visas muziejaus ekspozicijas. Tai – trimis kalbomis pritaikytas tekstas akliesiems, kurtiesiems – gidas gestų kalba“, – apie įvairių lankytojų poreikius tenkinančias muziejaus naujoves pasakoja muziejininkė.
Marijampolė žydi
Muziejininkas Arūnas Kapsevičius kasdien bendrauja su Marijonų vienuolyno broliais. Jis pasakoja, kad vietiniai vienuoliai – labai atviri. Jie neatsiriboja nuo visuomenės ir negyvena užsidarę. Priešingai – laukia, kada Arūnas aplankys juos puodeliui kavos arba mieste rasis naujos iniciatyvos, kur reikės jų pagalbos.
Vienuolyno komplekse įsikūręs ir palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus, kuriame ir dirba Arūnas. Tarp įvairių asmeninių kunigo daiktų – ir neįprastas batas, kurį teko dėvėti nuo paauglystės. J. Matulaitis dar paauglystėje išgirdo baisią diagnozę – kaulų džiova. Dėl to kunigas nuolat jautė skausmus, o kaulams nesivystant pėdos liko mažesnės nei sveikų vyrų.
„Praktiškai visą gyvenimą jam skaudėjo. Labiau ar mažiau. Būdavo laikotarpių, kai galėdavo jaustis geriau, bet turėjo nešioti įtvarus. Jo šūkis – „blogį nugalėkim gerumu“. Jis visąlaik jo laikėsi, nors puikiai suprantam, kad kai tau skauda, būni piktas. Dėl to jis ir palaimintasis. Ir tikimės, kad bus šventasis. Sugebėjo įveikti tą žmogišką pyktį ir sugebėjo įveikti tą žmogišką ligą, kad nuveiktų daug gero žmonėms ir bažnyčiai“, – apie palaimintąjį J.Matulaitį pasakoja Arūnas.
Šis muziejus, kaip ir daugiau vietų vienuolyno komplekse, buvo atnaujintas pasitelkiant ES investicijas. A.Kapsevičius džiaugiasi, kad ne tik jo darbo vieta, bet ir mylimas miestas pasikeitė. Jis tapo draugiškesnis vietiniams, svečiams ar tiesiog prašalaičiams.
„Dėka Europos pinigų ir buvusio mero miestas tapo patrauklus visiems. Ir atvažiavę žmonės tikrai stebisi. Buvo žmonių, kurie atvažiavo po 40 metų ar 30. Tai sutikime – visa Lietuva prieš tiek metų prastokai atrodė“, – prisiminimais dalinasi Arūnas.
Keliai, dviračių takai, turistinės erdvės, muziejai, edukacinės vietos ir verslo plėtra. Tai tik keli dalykai iš ilgo sąrašo, kuriuos Marijampolėje atnaujino ES investicijos.
