Remiantis tiek Kylio pasaulinės ekonomikos instituto (IfW), tiek Leibnizo ekonominių tyrimų instituto Halėje (IWH) rudenį skelbtomis prognozėmis, Vokietijos ekonomikos perspektyvos dar labiau apsiblausė. Palyginti su praėjusiais metais, šiais metais bendrasis vidaus produktas (BVP) turėtų sumažėti 0,5 proc.
Kylio institutas dar labiau pablogino savo vasaros prognozę, kai numatė 0,3 proc. nuosmukį. Pagrindinės to priežastys – nusilpusi pramonė, krizė statybų sektoriuje ir mažėjantis vartojimas. Kylio institutas dabar tikisi ir mažesnio BVP augimo 2024 m. – 1,3 proc. (anksčiau +1,8 proc.), o 2025 m. – 1,5 proc. Numatoma, kad infliacija gerokai sumažės ir 2024. 2025 m. sudarys 2,1 proc. Darbo rinka, nepaisant nuosmukio, yra atspari, o valstybės skola išlieka maždaug tokia pati.
Baimės kiša koją
Dar prieš paskelbiant šias naujausias prognozes Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ skyrė savo žurnalo numerio viršelį Vokietijos ekonominio nuosmukio temai. „Šalis, kuriai reikia kapitalinio remonto“, „Visiems pavyksta augti, mums ne“, „Vokietijos ekonomika atsidūrė aklavietėje – kas dabar galėtų padėti?“, „Mes, pralaimėtojai: dar visai neseniai Vokietijos ekonomika buvo augimo variklis, o dabar ji atsidūrė Vakarų pramoninių šalių lygos dugne. Mūsų klestėjimui gresia pavojus, o vyriausybė, atrodo, yra beviltiška“, – tokiais pavadinimais ir paantraštėmis mirga žurnalas.
IfW vadovas Moritzas Schularickas šiame numeryje taip pat duoda išsamų ir kritikos negailintį interviu. Pasak jo, didžiausia Vokietijos problema yra ne priklausomybė nuo Kinijos ar menkstantis eksportas, o vidinės šalies problemos, ypač stagnuojanti ir vis dar į senąsias, o ne naująsias pramonės šakas besiremianti ekonomikos politika ir smaugianti biurokratija.
„Per pastaruosius 10 ar 15 metų labai daug kas liko nepadaryta. Dabar skaudžiai suvokiame, kad esame pakeliui į pasenusią visuomenę, kuri labai vengia rizikuoti ir mieliau diskutuoja apie išsaugojimą, o ne žvelgia į ateitį. Labai ilgai vyravo jausmas, kad jei kur nors ir nesiseka, vis tiek yra sričių, kuriose esame pasaulio lyderiai.
Pavyzdžiui, gal ir nesugebame gaminti kompiuterių, bet turime puikią automobilių pramonę. O dabar? Mes vis dar nesugebame gaminti kompiuterių, o ateities automobilius gamina kinai, – interviu sako jis. – Mes pavirtome permainų bijančiais bailiais kiškiais – tiek dešinėje, tiek ir kairėje. Konservatyvioji stovykla puoselėja skolos stabdžio fetišą ir nedrįsta valstybė skolomis finansuoti protingų ateities investicijų. O kairieji svajoja sugrįžti į septintojo dešimtmečio pramonės amžių, kai visi einame į gamyklą ir verdame plieną. Ir viena, ir kiti nėra ateities modelis.“
Pasak jo, didžiausias dramblys kambaryje, kurio politikai ilgai bandė nematyti, buvo ir yra nesėkminga energetikos žalioji transformacija: „Politikai visiškai nepavyko sukurti produktyvios dinamikos. Labai skiriasi nuo to, ką Joe Bidenui pavyko padaryti JAV. Esame įstrigę smulkiose gynybinėse kovose, abejonėse, rūpesčiuose ir baimėse – nematome galimybių, tik diskutuojame apie išlaidas ir sunkumus. Tai akivaizdi politikos nesėkmė.“
Trūksta darbo jėgos, kapitalo, būsto
Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybai priklausantis profesorius Martinas Werdingas interviu žiniasklaidos grupei „Ippen Media“ akcentavo, kad sumenkusi Vokietijos gamyba visų pirma susijusi su darbo jėgos trūkumu – ištisoms pramonės atšakoms stinga darbuotojų.
„Taip pat trūksta ir kapitalo, o tai atitinkamai veikia techninę pažangą. Ši dinamika Vokietijoje yra labai lėta. Mums skubiai reikia siekti geresnių rezultatų“, – sakė jis.
Krizė įsigraužė ir į dar vieną sektorių, kurio problemos sukuria ir naujas. Smarkiai išaugusios statybų kainos, labai padidėjusios statybų palūkanų normos – statybų ir nekilnojamojo turto pramonės krizė pasiekė piką. Daug įmonių bankrutuoja, o būsto trūkumas didėja.
„Tokios infliacijos mes nebuvome matę per pastaruosius 50 metų“, – interviu visuomeninio transliuotojo naujienų portalui „tagesschau24“ sakė Zygeno universiteto Statybos technologijų ir statybos fizikos profesorė Lamia Messari-Becker. Pasak jos, dėl vis daugiau reglamentų, pavyzdžiui, dėl garso izoliacijos ir energiškai efektyvios statybos, pramonėje trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Taip pat yra ir dirbtinai sukurtų problemų – statybų pramonė negali greitai tapti produktyvesnė ir dėl „miegančios skaitmenizacijos“.
Giria žodžius, laukia veiksmų
Kritiką pastaraisiais mėnesiai dažnai atmesdavęs kancleris socialdemokratas O.Scholzas, vadovaujantis „šviesoforo koalicijai“ iš liberalų, žaliųjų ir socdemų, prieš kelias savaites šiek tiek pakeitė toną ir paragino politines jėgas tiek pozicijoje, tiek ir opozicijoje kartu siekti bendro tikslo – įgyvendinti vadinamąjį „Vokietijos paktą“.
Pagrindiniais punktais politikas įvardijo įvairių leidimų išdavimų procedūrų spartinimą, administracijos skaitmenizavimą, paramą verslui, kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio imigracijos skatinimą.
Darbdaviai palankiai įvertino kanclerio siekį nacionaliniu mastu modernizuoti šalį, tačiau kartu pareikalavo imtis konkrečių veiksmų jam įgyvendinti. „Paskelbusi „Vokietijos paktą“, federalinė vyriausybė pagaliau atsibudo“, – laikraščiui „Rheinische Post“ sakė darbdavių prezidentas Raineris Dulgeris. Jis tikisi, kad per ilgai dėl skaitmenizavimo snaudusi ir biurokratinių kliūčių nenaikinusi „šviesoforo“ koalicijos vyriausybė šįkart pavers žodžius kūnu.
„Vokietijos paktą“ pozityviai įvertino ir kelių federalinių žemių vadovai, tačiau opozicinei krikščionys demokratai CDU/CSU nusiteikę skeptiškai, teigia, kad modernizavimo planas beveik nieko naujo nepasiūlo.
Vokietijos Bundesbanko (centrinio banko) prezidentas Joachimas Nagelis kritikus iš įvairių frontų paragino neperlenkti lazdos.
„Vokietija nėra Europos ligonis. Manau, kad tai klaidinga diagnozė, kurią pernelyg lengvai pagauna daugelis žmonių. Mes turėtume labiau pasitikėti savimi“, – laikraščiui „Handelsblatt“ sakė jis. „Nereikia leistis menkinti Pagaminta Vokietijoje svarbos. Vokietijos ekonomikos modelis nėra pasibaigusio galiojimo. Tačiau jam reikia atnaujinimo.“ Kaip raktinius žodžius J.Nagelis paminėjo energetikos pertvarką, skaitmenizavimą ir būtinybę didinti tarptautinių prekybos santykių atsparumą.
