Šiuo metu galiojantys įkainiai yra mažų mažiausiai juokingi: už teisę žvejoti neišnuomotuose vandens telkiniuose metams tereikia sumokėti 14 eurų, mėnesiui – 5 eurus, dviem paroms – 1,4 euro.
Per metus valstybė iš šios rinkliavos sukrapšto vos 1,5 mln. eurų, o tiek pinigų vandens telkiniams įžuvinti, jų tyrimams ar kitokiai priežiūrai niekaip negali pakakti.
Taigi visiškai normalu, kad šiuos tarifus rengiamasi didinti. Žvejybos leidimas dviem paroms turėtų atsieiti 3 eurus, mėnesiui – 15 eurų, o metams – 50 eurų. Kainos galėtų būti netgi didesnės, jei pinigai iš tiesų būtų skiriami žuvų ištekliams atkurti.
Bet stebina vienas pataisų rengėjų argumentas – neva žvejybos leidimo mokesčio dydis nesikeitė daugiau nei dešimtmetį, todėl dabar jį reikia koreguoti.
Jei taip ir toliau, maždaug 2035-aisiais įstatymų leidėjai vėl susizgribs, kad kaina juokinga, ir kilstelės ją kokius tris kartus. Nors daugumai žvejų tokios išlaidos tikrai pakeliamos, staigus tarifų didinimas žmones tiesiog erzina.
Kas trukdo tokius mokesčius susieti su kintamais dydžiais?
Tarkime, leidimas metams gali kainuoti 0,025 vidutinio atlyginimo ankstesniais metais (tai maždaug ir būtų tie patys 50 eurų). Arba maždaug 6 procentus minimalios mėnesio algos (MMA).
Pasikeitus MMA ar vidutiniam atlyginimui leidimų kainos atitinkamai padidėtų nuo kitų metų, pinigų valstybė surinktų daugiau, o svarbiausia – nebūtų tokių drastiškų pokyčių.
Tas pat galioja, pavyzdžiui, rinkliavai už asmens dokumentų išdavimą.
Vyriausybė jau pritarė, kad už asmens tapatybės kortelės išdavimą bendra tvarka ji augs nuo 8,6 iki 10 eurų, paso – nuo 43 iki 50 eurų. Palyginti nedaug.
Tačiau norintiems gauti asmens tapatybės kortelę per penkias darbo dienas teks mokėti nebe 19,6, bet visus 60 eurų, o per vieną dieną – ne 31,6 euro, bet lygiai 100.
Paso išdavimas tokiomis sąlygomis atitinkamai pabrangs nuo 57 iki 100 ir nuo 190 iki 200 eurų.
Vidaus reikalų ministerijos teigimu, tai būtina dėl išaugusių sąnaudų ir vis tiek rinkliava nepadengs paslaugos teikimo išlaidų, nes vien asmens tapatybės kortelės blanko kaina siekia 24,2 euro.
Ministerija dar paaiškino, kad kai kurie rinkliavų dydžiai nesikeitė nuo 2011 metų.
Tačiau kas trukdė tuos dydžius keisti atsižvelgiant į augančias sąnaudas, infliaciją ir didėjančius atlyginimus kiekvienais metais, o ne vienu ypu pabranginti kai kurias paslaugas kelis kartus?
Regis, niekas, tačiau tam reikia politinės valios rinkliavą susieti su vienu iš ekonominių rodiklių.
Panašiai nutiko praėjusiais metais Vyriausybei padidinus santuokos registravimo kainą nuo 20 iki 30 eurų.
Suprantama, tai nėra tokia suma, kuri kam nors sudarytų didesnių problemų, bet vien žinia, kad paslauga brangsta 50 procentų, jau skamba įspūdingai.
Argumentą, kad kainoraštis nebuvo keičiamas nuo 2009 metų, pernai pasitelkė ir „Regitra“, kilstelėjusi transporto priemonių vairavimo egzamino kainas, tegul ir nedrastiškai.
Galima pasimokyti iš energetikos sektoriaus: jame didžioji dalis kainų yra reguliuojamos, tačiau jos persvarstomos bent kartą per metus.
Pavyzdžiui, šildymo įkainius labiausiai lemia kuro kaina, tačiau skaičiuojant tarifus įtraukiamos ir kitos dedamosios – nuo įmonės investicijų iki didėjančių atlyginimų.
Tiesa, išvengti nemalonių kainos padidėjimų tai padeda toli gražu ne visada, tačiau šuoliai arba nebūna drastiški, arba juos lemia nuo rinkos dalyvių dažniausiai nepriklausantys veiksniai.
Savo ruožtu valstybės valdomų įmonių taikomų tarifų pokyčiai kai kuriais atvejais kelia nuostabą.
Antai nuo šių metų rugsėjo buitiniams vartotojams, sunaudojantiems daugiau nei 300 kubinių metrų dujų per metus vandeniui ir patalpoms šildyti, taikomas prijungimo įkainis padidėjo solidžiai – nuo 250,74 iki 463,98 euro.
O įkainis už nutiestą dujotiekio metrą pakilo nuo 16,3 iki 37,42 euro. „Išaugo dujų kainos, taip pat pakilo ir paslaugų įkainiai“, – toks buvo įmonės ESO paaiškinimas.
Vis dėlto tai menkniekis, palyginti su 2020-aisiais visus apstulbinusiais naujais Registrų centro tarifais, kuriuos buvo nuspręsta taikyti paveldimam nedidelės vertės (5,3 tūkst. eurų) turtui.
Registrų centras tuomet įkainį už tokio turto registravimą buvo padidinęs nuo 46 iki 258 eurų, nors tuomet šiai įmonei vadovavęs S.Urbonavičius pats pripažino, kad kai kuriais atvejais turto vertė mažesnė nei jo įregistravimo kaina.
Kilo sumaištis net Seime, todėl Vyriausybei teko skubiai įsikišti ir jau po poros mėnesių pakoreguoti įkainius.
Tai tik dar vienas įrodymas, kad rinkliavos gali ir netgi turi didėti atsižvelgiant į infliaciją ir augančias gyventojų pajamas, tačiau ne šimtais procentų iš karto.
