Dujų kainos ėmė kilti nuo 2021 m., kai Rusijos pusė pradėjo dozuoti dujų tiekimą. Iki kainų šuolio ji svyruodavo iki 20 eurų už megavatvalandę. Dabar nusistovėjusios du tris kartus didesnės kainos nei buvo iki krizės. „Šuolis buvo milžiniškas – to nesame matę gyvenime: didmeninė kaina šoko apie 15 kartų“, – sakė V.Poderys.
Dujos turi tiesiogines pasekmes elektros energijai – elektros kaina idealiai atkartoja dujų kainos profilį. „Jei būdavo apie 50 eurų už megavatvalandę, tai matėme ir 300 eurų už megavatvalandę“, – konferencijoje minėjo pranešėjas.
Jo teigimu, Lietuvoje, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu, kainos kilo apie 400 proc. Bet, pavyzdžiui, Portugalija ir Ispanija atliko vadinamąjį Pirėnų eksperimentą – elektros ūkiui dirbtinai subsidijavo dujas. Dėl to jų elektros kainos aiškiai skiriasi nuo kainų visoje Europoje. Tik, deja, brangių dujų suvartojimas čia nemažėjo.
V.Poderys minėjo, kad Lenkijoje kainos buvo mažesnės dėl kitos priežasties – šalis nedalyvauja ES rinkos modelyje, per rinkas nėra sujungta su kaimynėmis. Ir mes per rinkas esame sujungti ne su Lenkija, kaip įprasta manyti, o su Vokietija. Tai reiškia, kad mes „Lenkijos kainų neimportuojame, o ir savo kainų jiems neeksportuojame“.
Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje skiriasi dujų kainos buičiai ir pramonei – pastarajai jos didesnės, nors dažnoje šalyje būna atvirkščiai. Tad smūgis Lietuvos pramonei buvo vienas didžiausių Europoje.
„Taip išeina, kad Lietuvoje pramonė už dujas moka žymiai brangiau nei ES vidurkis, o buitiniai vartotojai – žymiai mažiau. Tai labai susiję su politinėmis nuotaikomis“, – vertino V.Poderys.
Nors kainų prasme saugūs negalime būti, tačiau dėl apsirūpinimo dujomis situacija regione pasikeitusi į gera. Buvęs Lietuvos energetikos agentūros direktorius minėjo, kad Vokietija rekordiniu greičiu – per nepilnus metus – pastatė tris suskystintųjų gamtinių dujų terminalus, terminalą pasistatė ir Suomija. „Jiems atidarius terminalą, esame saugūs dujų apsirūpinimo prasme: mūsų regionas yra absoliučiai saugus“, – kalbėjo V.Poderys.
O dėl to, kad ES įvedė bendrą apsirūpinimo dujomis platformą – apie 10 proc. suvartojamų dujų, arba apie 15 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, perkame kaip vieningas pirkėjas – gauname dujas palankesne kaina.
„Vis dėlto tai neapsaugo nuo dujų kainų pikų. Reikia suprasti, kad nustojus dujas gabenti galingais vamzdynais iš Rusijos, infrastruktūra yra ties riba: jei kas nors nutiktų, susidurtume su momentiniu deficitu, dėl ko kainos gali pašokti. Rezervinės infrastruktūros Europoje nėra, galimybė priimti dujas iš jūros egzistuoja – dujų priimama tiek, kiek reikia, tačiau galimybės kone visos išnaudotos“, – vardijo pranešėjas ir pridūrė, kad dujų suvartojimas, 2022-uosius lyginant su skaičiais, buvusiais iki krizės, Lietuvoje sumažėjo 30 proc. Didžiąja dalimi tai lėmė „Achemos“ užsidarymas.
Dujų vartojimas mažėjo ir kitose šalyse, tačiau taip nutiko ne dėl mažesnio taupymo. Tai – deindustrializacijos pasekmė.
Bet, anot V.Poderio, efektyvinimo priemones vis tiek turime diegti. Viena jų – namų šiltinimas, tačiau vietoje planuotų 500 daugiabučių kasmet renovuojame gal 200.
Elektros rinka rodo, kad rugpjūtį elektros kainos Baltijos šalyse buvo didžiausios Europoje.
„Mūsų regionas – deficitinis, už tai ir turime didžiausią kainą. Lietuva čia – nuo seno lyderė“, – minėjo V.Poderys.
Jo turimi duomenys rodo, kad pagal tai, kas planuojama padaryti, ką elektros energijos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ ir Energijos skirstymo operatorius pasirašę kaip ketinimų protokolus, matyti, kad po penkerių metų elektra turėtume apsirūpinti 100 proc.
Tik veikiausiai projektus paveiks kapitalo kaštai. „Pirmoji žinia – ne vienas jūrinio vėjo projektas Jungtinėje Karalystėje žlunga arba laimėtojai iš projekto pasitraukia dėl stipriai pakilusių kainų. Milžiniškos kompanijos patiria milžiniškų nuostolių, akcijos krenta 30 proc.
Bet Lietuvoje kol kas piešiame optimistinį paveikslą ir įgyvendinsime tai, ką turime padaryti – grąžinti milžinišką skolą visuomenei.
Kad neturėsime elektros energetikos, žinojome jau prieš 20 metų, kai prieš stodami į ES pasižadėjome uždaryti abudu Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Labai tikiuosi, kad energetikai tą skolą Lietuvos visuomenei grąžins ir nebebūsime chroniški importuotojai“, – konferencijoje kalbėjo V.Poderys.
Jis atkreipė dėmesį į dar vieną rimtą pokytį, prie kurio taikosi pasaulis: „Vis daugiau energetikų tampa geologais ir metalurgais, o vis daugiau geologų ir metalurgų tampa energetikais, nes angliavandenilius keičia metalai. Mineralai bus tai, kas dabar yra dujos ir nafta.
Skaičiuojama, kad elektriniams automobiliams, lyginant su įprastais, metalo reikia 5–6 kartus daugiau. Dažniausiai jie – kritiniai: radis, nikelis, manganas, litis, kobaltas. Naujosios technologijoms, kurioms vietoje dujų pasitelkiamas vėjas, metalo taip pat reikia 5–6 karto daugiau.
Anot V.Poderio, norint pasiekti tų tikslų, kurie įrašyti Paryžiaus ir kituose susitarimuose, turime trigubinti savo naujas investicijas į saulę, vėją, elektrolizę ir naujas baterijas.
„Kitaip sakant, čia visi mato didžiulį trūkumą. Atsiras šalis arba šalys, tokios kaip OPEC, kurios tą patį darys kritinių mineralų rinkoje. Kinija prieš 20 metų pasakė, kad tai – jų strategija. Ji Afrikoje ir kitur supirkinėjo rūdynus. 70 proc. pasaulio baterijų gaminama Kinijoje, elektromobilių Kinijoje parduodama daugiau nei likusiame pasaulyje.
Miuncheno parodos vinis buvo elektromobiliai iš Kinijos – kaip apsunkinti jų patekimą į Europą.
Lygiai ta pati istorija ir kalbant apie saulės plokštes. Taip išeina, kad mes subsidijuojame savo vartotojus, o jie – savo gamintojus, ir mes savo pinigus varome į Kiniją“, – atkreipė dėmesį buvęs Lietuvos energetikos agentūros direktorius.
