Jis priminė: 2022 m. rugsėjį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje metinė infliacija siekė daugiau nei 20 proc. Tai buvo didžiausias infliacijos šuolis euro zonoje. 2023 m. fiksuota bemaž 5 kartais mažesnė infliacija. 2022 m. rugsėjį euro zonoje ji buvo apie 9 proc., o 2023 m. rugsėjį – 4,3 proc.
Dujų kainos pernai didėjo kartais, o jas, lyginant Lietuvoje ir kitose ES šalyse, matyti kelių kartų skirtumas. Gamtinių dujų kainos Lietuvoje 2022 m. antrąjį pusmetį buvo vienos aukščiausių ES: nebuitiniams vartotojams siekė 1,3 euro už kubinį metrą, kai 2019–2021 m. buvo tik 0,3 euro. ES tuo pat metu – 0,4 euro, o pernai metų antrąjį pusmetį – 0,9 euro.
„Latvijoje gamtinių dujų kainos kilo dar stipriau, nors jie turi gamtinių dujų saugyklą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Lietuva konkuruoja su didžiausiomis ekonomikomis, tokiomis kaip Prancūzija, Vokietija: čia dujos brango triskart mažiau nei pas mus“, – komentavo V.Janulevičius.
Elektros kainos pernai taip pat kilo stebėtinais tempais: be susigrąžintų mokesčių nebuitiniams vartotojams vidutiniškai jos didėjo iki 33 centų už kilovatvalandę, negana to, rugpjūtį buvo diena, kai dvi valandas elektra kainavo 4 eurus už kilovatvalandę.
„2019–2021 m. elektros kilovatvalandė nesiekė 10 centų be pridėtinės vertės mokesčio, bet jau su perdavimo mokesčiais. Tas metais ES elektra kainavo 12 centų, bet 2022 m. antrąjį pusmetį – tik 21 centą.
Tokios žirklės, žiūrint į priekį, mūsų konkurencingumui lemia labai daug – be tinkamos elektros kainos, be mažesnės CO2 emisijos ilguoju laikotarpiu nežinau, ar būsime konkurencingi“, – konferencijoje sakė V.Janulevičius.
Jis pabrėžė savų pajėgumų elektrai gamintis svarbą: be savo vidinių šaltinių tikriausiai ir toliau turėsime nestabilumą.
„Menas konkuruoti su tokia elektros kaina negali tęstis amžinai. Šitą kovą pralaimėsime, jei judėsime vėžlio žingsniu. Investicijos į nepriklausomą energetikos savo ūkį, į atsinaujinančią energetiką, jūrinį, antžeminį vėjus, saulę, kombinuoti sprendimai – tai atsakas, kurį galime pateikti, o ilgainiui tai užtikrina tvarias elektros kainas“, – sakė V.Janulevičius ir pabrėžė, kad pernai importavome 68 proc., šiais metais importuosime 62 proc. suvartojamos elektros.
Apskritai energijos kainos išlieka aukštos, girdime, kad ir naftos kainos kyla, nežinia, kokių staigmenų galime sulaukti iš energetikos kainų iki šių metų pabaigos. Tad ir kalbėti, kad energetikos krizė praėjo, pasak V.Janulevičiaus, dar negalime.
„Kita akivaizdi problema – bazinė infliacija, kurios viena pagrindinių dedamųjų – darbuotojų atlygis. 20 metų iš eilės esame tie, kurie daugiausia didina atlyginimus ES, bet tai turi judėti kartu su našumu“, – minėjo LPK prezidentas.
Tačiau, jo teigimu, darbo užmokesčio augimas Lietuvoje daugiau nulemtas ne produktyvumo, o politinių sprendimų.
LPK vadovas įvardijo dar vieną problemą: pernai tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje buvo triskart mažesnės nei Latvijoje, keturis kartus – nei Estijoje ir penkis kartus – nei Lenkijoje.
„Tai nėra labai gerai. Turime kurti tokį investicinį klimatą, kad jis būtų patraukliausias kaip tik tuo metu, kai mums to labiausiai reikia“, – ragino V.Janulevičius.
Jis atkreipė dėmesį į kainą, kurią Lietuvoje tiek gyventojai, tiek verslas moka už paskolas.
„Šiandien euro zonoje skolinimosi vidurkis – 4,3 proc., Lietuvoje – 6 proc. Atrodo, nedaug, bet padauginkime iki 12 mlrd. eurų paskolų gyventojams ir 10 mlrd. eurų verslui – per metus susidaro gana ženklus skaičius. Darykime išvadas.
Jei sukūrėme puikią infrastruktūrą ir kainos ateityje euro zonoje turėtų pasiekti vienodą lygį, jei susitvarkėme su telekomunikacijų tiekėjais ir visose šalyse turime vienodą tarifą, gal ateitų laikas suvienodinti ir finansų sektorių, kad nesijaustume atitolę nuo Briuselio. Nuo to Lietuvos pramonė būtų tik konkurencingesnė“, – teigė LPK prezidentas.
