Nei pas mus, nei kitose valstybėse nėra jokių intervencinių priemonių – nėra tokių biologinių preparatų, kuriuos purškiant miškuose būtų įmanom išnaikinti šį kenkėją.
Yra vienintelė priemonė, verčianti kovoti jau su pasekmėmis – tai plynieji ir atrankinia sanitariniai kirtimai žievėgraužio židiniuose. Tačiau tai daryti būtina ne tada, kai medžiai jau yra žuvę, bet kai yra puolami šių vabzdžių.
„Miško sanitarinės apsaugos taisykles įpareigoja ir privačių, ir valstybinių miškų valdytojus kirtimų imtis kuo skubiau, bet realybė – kitokia: dažniausiai tai daroma smarkiai vėluojant.
O jeigu tokius kirtimus prireikia atlikti saugomose teritorijose, ten jie apskritai stabdomi, ir miškai dažniausiai paliekami savaiminei žūčiai.
Tai – absurdas. Miško sanitarinės apsaugos taisyklės kertasi su Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių reikalavimais. Saugomose teritorijose kenkėjai gali plisti netrukdomi, nors tai – didelė grėsmė ir brandiems, ir pusamžiams eglynams“, – aiškino privataus miško savininkas.
Jis turi patirties, nes, įsimetus į jo puoselėjamą eglyną tipografui, miškininkas turėjo skubiai išnaikinti jo židinį, iškirsdamas medžius maždaug 7 arų plote.
Pavojaus signalai
„Visais įmanomais būdais bandome pasiųsti pavojaus signalą – blogai. Eglynų kenkėjas žievėgraužis tipografas sparčiai plinta“, – pratarė Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Kęstutis Grigaliūnas.
Miško pažeidimai dar poroje savivaldybių – Panevėžio bei Joniškio miškuose pasiekė stichinės nelaimės lygį.
VMT duomenimis, Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje dėl žievėgraužio tipografo pažeidimų išdžiūvusių ir džiūstančių medynų tūris sudaro beveik 28 tūkst. kubinių metrų ir viršija Miškų įstatyme numatytą kriterijų.
Šis kriterijus viršytas ir Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, kur vėjo ir krušos pažeistų medynų tūris valstybiniuose miškuose sudaro 27 tūkst. kubinių metrų.
Minėtose savivaldybėse yra pradedamos taikyti specialiosios apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemonės.
Stebi plitimą
VMT stebi kenkėjų plitimą – ji nuo 2020-ųjų vykdo monitoringą, kuris liudija, kad šiemet tipografo populiacija per pastaruosius porą dešimtmečių – pati gausiausia. Anot K.Grigaliūno, pažeisti medynų plotai yra dideli. Skaičiuojama, kad juos iškirtus susidarys apie milijoną kubinių metrų medienos.
„Monitoringo duomenys – pesimistiniai. Kenkėjo populiacija, palyginti su 2022 metų vasara, šiemet padvigubėjo, o palyginti su 2021 metais, ji išaugo trigubai.
Šiemet daugiausia pažeidimų buvo pietryčių Lietuvos eglynuose. Tai – nelaimė, privertusi paskelbti ekstremalią padėtį Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono miškuose, Trakų – taip pat. Įtempta situacija ir Šiaurės Lietuvoje, o dabar kyla grėsmė ir Žemaitijai, kur vyrauja brandūs eglynai“ – sakė VMT specialistas.
Tipografas „pasismagindamas“ plinta ir Europoje, ypač Vokietijoje, Čekijoje. Tad jeigu aptinkamas tipografo židinys, ar galima jo pažeistus medžius, viską metus, imti ir kirsti?
„Jeigu kenkėjų pažeistas miško plotas yra didesnis nei 10 arų, plynajam kirtimui reikia leidimo, ir jo suteikimas šiek tiek užtrunka. Bet jeigu plotas yra mažesnis arba yra nudžiuvę pavieniai medžiai, tokiu atveju leidimo nereikia, ypač, jei mediena sunaudojama savo reikmėms.
Europoje elgiamasi kiek kitaip. Miškininkai ten kerta pažeistas, bet dar žaliuojančias egles ir su ta pačia, bet patobulinta kirtimo mašina iš karto nuskuta jų žievę. Taip sunaikinamos kenkėjų lervos bei išsiritę vabalai. Lietuvoje irgi turėtų būti taip daroma“, – paaiškino K.Grigaliūnas.
Kitas miškininkams kylantis sunkumas – ekonominis. Tuomet, kai žievėgraužis tipografas pažeidžia didelį eglynų plotą, užpultos medienos kainas žemyn smarkiai ima spausti jos pirkėjai, nors toji mediena yra panaudojama malkoms arba biokuro gamybai, – sudrožiama į skiedras.
„Eglės dažniausiai naudojamos statybai, tačiau kenkėjų pažeista jų mediena nebeatitinka kokybės reikalavimų. Ji ypač smarkiai suprastėja, kai vėluojama laiku atlikti sanitarinius kirtimus, ir kertami jau nudžiuvę medžiai“, – teigė pašnekovas.
Visa bėda, pasak jo, kad tipografas žiemoja miško paklotėje, ir pavasarį jis vėl atkunta.
„Štai todėl būtinai reikėtų kirsti dar žalias, bet jau tipografo užpultas egles. Akivaizdūs kenkėjų invazijos požymiai – graužynės žievėje ir prie medžių kamienų ant miško paklotės „suberti kavos tirščiai“.
Kitas požymis, išryškėjantis antroje vasaros pusėje – žalių spyglių kilimas eglynuose“, – svarbiausius kenkėjų invazijos atpažinimo požymius apibūdino K.Grigaliūnas.
Skandinavai ūkininkauja kitaip
Pasak profesoriaus, Pietų Švedijos miškų tyrimo centro Miškų politikos ir miškotvarkos tyrimų grupės vadovo Vilio Bruko, miškuose kenkėjų daroma žala didėja – pažaidų gausėja, o tendencijos rodo, kad ateityje jų bus tik dar daugiau.
„Viena priežasčių – šylantis klimatas ir jo kaita.
Žievėgraužis tipografas plinta visoje Europoje. Jis labiausiai puola nusilpusius medynus. Pastaruosius 10–20 metų, šylant klimatui, krituliai pasiskirsto netolygiai, dažnėja sausringi laikotarpiai. Jie susilpnina eglynus, ir taip atsiranda palankios sąlygos kenkėjams“, – kalbėjo V.Brukas.
Kitas svarbus veiksnys – miškų būklė. Pasak profesoriaus, tipografas aplenkia jaunuolynus, tad kuo kuo senesni medynai, tuo daugiau juose kenkėjų daromų pažaidų.
O kokią įtaką jiems plisti daro gebėjimas ūkininkauti miškuose? Anot V.Bruko, tam, kad būtų sutramdytas kenkėjų plitimas, reikia skubių sprendimų.
„Nesumažinsime pažaidų pertekliniais kirtimų draudimais, tipografo atveju, priešingai – uždelstas laikas sudaro prielaidas pažaidoms plisti.
Visi miškininkai žino, kad, įsimetus tipografui į eglyną, būtina medžius kuo skubiau kirsti ir išgabenti iš miško.
Švedijoje miško savininkui leidžiama tai daryti, o Lietuvoje nereikalingi biurokratiniai suvaržymai gaišina, procesas – užtrunka. Lietuvos miškininkai guodžiasi, kad valdžia ne padeda kovoti su tipografu, bet trukdo“, – kalbėjo V.Brukas.
Kiti svarbūs veiksniai ir kenkėjų profilaktikai, ir ekonominei naudai – kirtimų amžius.
„Užsiliko dar sovietmečiu nustatytos, nelogiškos miškų kirtimų taisyklės.
Lietuvoje minimalus leidžiamų kirtimų amžius nustatomas tik pagal vyraujančią medžių rūšį, neatsižvelgiant į augavietę ir medyno produktyvumą. Pavyzdžiui, ūkiniuose miškuose esančiuose eglynuose pagrindinio naudojimo kirtimai galimi tik pasiekus 70 metų amžių.
Latvijoje bei Estijoje yra kitaip. Ten yra dar vienas parametras – medžio skersmuo. Ir, jei derlingose augavietėse medžiai užauga greičiau, juos galima kirsti pasiekus nustatytą vidutinį medyno skersmenį, neatsižvelgiant į jo amžių“, – paaiškino profesorius.
Medyno amžius neišvengiamai siejasi su medžių atsparumu ligoms bei kenkėjams. Anot V.Bruko, puvinys dažnai įsiveisia per 70 metų perkopusiuose eglynuose, didėja ir pažaidų rizika, daromų tipografo – taip pat.
„Suprantama, kad gamtinei bioįvairovei solidus medyno amžius yra naudingas, bet tai didina ligų bei kenkėjų daromą riziką ir menkina ekonominę miško naudą.
Manyčiau, kad norint taip tvarkyti miškus, kad būtų naudos gamtai, o kartu – medienos pramonei, reikėtų išgryninti Lietuvoje įstatymais įtvirtintą miškų grupių sistemą.
Rezervatuose gamtiniai procesai paliekami savieigai. Gamta juose tvarkosi pati, ir tokių miškų tikrai reikia. Tačiau reiktų adaptyvesnio miškininkavimo kitų kategorijų miškuose, kur žmogaus įsikišimas dažnai yra būtinas siekiant padidinti tiek gamtinę, tiek apsauginę, tiek rekreacinę miško vertę.
O štai ūkiniuose miškuose savininkams turi būti leista tvarkytis labiau savo nuožiūra, didinant miško ekonominę vertę ir mažinant įvairių pažaidų riziką.
Jeigu eglės gerose augavietėse subręsta anksčiau, savininkas, iškirtęs tokį medyną, jo vietoje dažniausiai užaugina mišrų, atsparesnį kenkėjams mišką
Bet dabartinė teisinė sistema nesudaro sąlygų greitiems sprendimams ir problemų prevencijai“, – teigė profesorius.
Būtina likviduoti židinius
„Vabzdžiai ir ligos nepuola sveikų augalų, neįveikia jų stiprių. Tačiau tai plona riba, nes vos tik augimo sąlygos pasikeičia, gyvybiniai medžių mechanizmai nusilpsta.
Šiemet žievėgraužiui tipografui plisti ypač palankūs metai. O raginimai neliesti saugomose teritorijose tipografo židinių gali baigtis dideliais nuostoliais ir miškininkystei, ir pačiai gamtai, nes kenkėjai gali pražudyti didžiulius miško plotus.
Jeigu tik jų židiniai laiku nelikviduojami, ekologinė sistema išsibalansuoja“, – sakė Lietuvos miško rūmų prezidentas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas plėtrai ir inovacijoms dr. Remigijus Bakys.
Pasak jo, ekonominiai ir bioįvairovės veiksniai – du svarbūs dalykai, kuriuos tenka dėti ant sprendimo svarstyklių.
„Kenkėjai yra gamtos dalis, jų plitimas – natūralus procesas, susijęs su bioįvairove. Tačiau tam, kad situacija būtų valdoma, tenka apsispręsti, kur dėti kablelį uždavus klausimą „kirsti negalima palikti?“
Atsakant į jį niekada tarp visuomenės grupių nebus sutarimo. Nes žmonės, kurie gina miške bioįvairovę, paprastai neturi miško, o miško savininkai mąsto kitaip“, – kalbėjo R.Bakys.
Pasak jo, nesutvarkytos išvartos turi didelė neigiamą įtaką – jos sudaro sąlygas žievėgraužiams plisti.
„Jiems būtina įsigraužti po žieve ir daugintis. Gyvas medis užlieja išgraužas sakais ir pats apsigina, o štai vėjovartos ar sniegolaužos yra labai palanki terpė kenkėjams daugintis, nes mediena pusgyvė išbūna dar kelis mėnesius.
Vėjovartas būtina likviduoti, tai įpareigoja ir teisės aktai. Jos nulemia vabzdžių populiacijos sprogimus, juo labiau kad palankios klimatinės sąlygos šilumą mėgstantiems vabzdžiams jau susiklostė“, – sakė R.Bakys.
Jo teigimu, žievėgraužis tipografas nėra kokia nors Raudonosios knygos saugoma rūšis, tad ir gamtininkams neturėtų kilti baimės, kad ji – išnyks.
„Sanitarinės miško apsaugos taisyklės įpareigoja kenkėjų židinius ūkiniuose miškuose likviduoti, bet miškų plotai – didžiuliai, tikrai lieka ir nesutvarkytų židinių, nes fiziškai jų aptikti neįmanoma. Taip gamtoje natūraliai nusistovi balansas, ir bioįvairpvė išlieka.
Užtat tvarkant išvartas ir yra kontroliuojamas kenkėjų populiacijos plitimas“, – aiškino R.Bakys.
Anot jo, natūralieji procesai miške nedaug turi bendro su jo savininkų troškimais. Joks eglynas natūraliai ilgai negyvena, užtat sanitariniai kirtimai jų amžių gerokai prailgina. Jei jau norima, kad eglynas gyventų iki 80 ar 100 metų, būtina jį tvarkyti. Nes eglės yra jautrios gamtos veiksniams, jų šaknų sistema yra dirvožemio paviršiuje, užtat per sausras jos praranda gebėjimą užlieti įsibrovėlių daromas žaizdas sakais.
„Ūkiniame miške privalu šalinti židinius. Kaip tai daryti valstybiniuose miškuose, tvarką nustato aukščiau esančios institucijos, o privačiame miškuose tai daryti įpareigoja teisės aktai.
Užtat didžiausios diskusijos ir verda dėl saugomų teritorijų. Kirsti ar palikti jose kenkėjų židinius, argumentų yra visokiausių.
Vis dėlto retas, gražus, didelių medžių miškas yra ne kieno nors kito, bet geros miškininkystės produktas. Jis ir poilsiautojams yra patrauklus, ir ekonomiškai – naudingas.
Tokiame medyne sukaupiama dvigubai ar triskart daugiau medienos masės, nei natūralioje ekosistemoje. Be to, jame daug bioįvairovės, nors jo ekosistema ir yra kitokia, nei rezervatuose.
Taigi nėra jokių alternatyvų sanitariniams kirtimams, kai juos atlikti verčia pati gamta“, – sakė R.Bakys.
