Vidutinės darbo pajamos Lietuvoje per metus išaugo 12,3 proc. ir antrąjį šių metų ketvirtį siekė 1980 eurų (iki mokesčių). Sparčiausiai jos augo statybose, skelbia „Sodra“. Pajamos per metus paaugo septyniems iš dešimties dirbančiųjų, likusiųjų nesikeitė arba mažėjo. „Sodra“ vertino samdomo darbo pajamų augimą ir birželį jau fiksavo, kad darbo pajamos augo šiek tiek sparčiau nei metinė infliacija.
Vilniaus universiteto docentas Algirdas Bartkus „Lietuvos ryto“ laidoje „Nauja diena“ aptarė ekonominę situaciją Lietuvoje ir paaiškino, kodėl akcentuojamą pajamų augimą pajuto ne visi gyventojai.
– Kaip vertinate ministerijos prognozę?
A.Bartkus: Pas mus buvo labai sutirštintos spalvos ir ruoštasi ekonominei žiemai, kai ženklų, kad bus gili ekonominė žiema, nebuvo. Finansų ministerija realizavo savo prognozes ir, atsižvelgdama į antrąjį ketvirtį, šiek tiek pakoregavo jas į geresniąją pusę.
Ekonominę padėtį reikėtų pradėti vertinti nuo to, kiek turime darbo vietų. Jei jų sukuriama daugiau, nereikėtų projektuoti prastos padėties. Jei jų mažėja, vadinasi, įmonės neturi pakankamo kiekio užsakymų ir pradeda atleidinėti darbuotojus.
Šių metų antrąjį ketvirtį lyginant su pirmuoju matyti, kad Lietuvoje sukurta 7627 vietomis daugiau. Per metus darbo vietų daugiau 16 tūkst. Atrodo, skaičiai – labai geri. Bet pažiūrėkime į jų struktūrą. Čia pamatysime ne visur gerą vaizdą.
Skaudžiausias Lietuvai sektorius – apdirbamoji pramonė. Čia antrąjį ketvirtį, lyginant su pirmuoju – kai pas mus jau buvo fiksuotas ekonomikos augimas – darbo vietų ne išaugo, o sumažėjo 2680. Per metus čia darbo vietų sumažėję apie 7 tūkst.
Tačiau prastoką padėtį apdirbamojoje pramonėje atsveria transporto sektorius. Čia per metus darbuotojų padaugėjo 11 tūkst., o, lyginant du vienas po kito einančius ketvirčius, matome, kad darbo vietų sukurta 3 tūkst.
Statybose, kur atrodė, kad dėl aukštų palūkanų normų ateis bent jau sąstingis, antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, sukurta 1150 papildomų darbo vietų.
Vertinant situaciją iš darbo rinkos perspektyvos, nematome ypač blogų ženklų, kad ekonomika judėtų žemėjimo linkme. Bet ir ypač džiūgauti nereikėtų: saikinga augimo korekcija teigiama linkme – geras žingsnis, kurį padarė Finansų ministerija.
Vis dėlto turėtume žiūrėti į tai, kaip juda nedarbas. Nedarbas – ne visai tas pats, kas darbo vietos. Jei lyginsime registruotą nedarbą tam tikrai mėnesiais su atitinkamais kitų metų mėnesiais, visais jais bedarbių buvo mažiau.
Bloga žinia ta, kad, kalbant apie registruotą nedarbą, jei metų pradžioje, lyginant su atitinkamais praėjusių metų mėnesiais, turėjome 16–10 tūkst. mažiau bedarbių, tai šių metų rugpjūtį, lyginant su pernai metų rugpjūčiu, matome tik 889 bedarbiais mažiau. Negana to, lyginant du greta esančius mėnesius, liepą nedarbas, lyginant su birželiu, registruotų bedarbių skaičius ūgtelėjęs 9268 žmonėmis. Tai nėra geras skaičius.
Iš darbo rinkos skaičių peršasi išvada, kad ekonomika savitai stovi vietoje. Tai nėra blogai, nes turime rekordiškai aukštą užimtumą, lyginant greta esančius ketvirčius esame jau trečiame, kai realusis darbo užmokestis auga, o, lyginant atitinkamus metų ketvirčius, pagaliau turime šių metų antrąjį ketvirtį, kai, lyginant su antruoju pernai metų ketvirčiu, realus darbo užmokestis yra užaugęs.
Tai rodo, kad pajamų augimas pradeda aplenkti kainų augimą, dėl ko gyventojų perkamoji galia ima atsistatyti. Žmonės bus linkę daugiau išleisti prekėms, paslaugoms, neleisdami trauktis paklausai.
– Kalbate apie tai, kad daug lemia darbo rinkos situacija. Ar tai vienintelė priežastis, dėl kurios BVP galėtų augti mažiau nei planuota?
A.Bartkus: Kai matuojame augimą lygindami du greta esančius ketvirčius, šių metų antrojo ketvirčio augimą esame nustatę lygindami su nuosmukiu, kuris buvo patirtas metų pradžioje. Todėl, žiūrint per ilgesnį laiko tarpą, pamatysime, kad esame sugrįžę į tas gamybos apimtis, kurios buvo praėjusių metų pradžioje – stoviniuojame vietoje.
Palyginus šių metų antrojo ketvirčio realųjį darbo užmokestį su pernai metų antruoju ketvirčiu, jis yra išaugęs 0,44 proc. Tai nėra kaži kiek daug, bet tai reiškia, kad esame bent jau atstatę tai, ką buvome praradę per visus praėjusius metus.
Jei kainas išlaikysime tokiame pačiame lygyje, kokios jos yra dabar, paklausa palaipsniui atsistatys. O tai bus geras ženklas ir mūsų apdirbamajai pramonei.
Kainų statistika rodo, kad yra ketvirtas mėnuo iš eilės, kai, lyginant du greta esančius mėnesius, kainos smunka. Tai nėra labai žymu. Kainų pikas buvo pasiektas balandį, ir, lyginant su rugpjūčiu, smukimas – tik 0,7 proc. Bent tiek, kad neturime kilimo aukštyn.
Energetika, kuri pernai buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi infliacinius procesus, neturėtų kelti didelio susirūpinimo.
– Degalinių švieslentėse kainos pastarąjį mėnesį keitėsi į didžiąją pusę. Jei ji laikysis aukštesnė, ar tai nebus paskata tolesniam infliacijos augimui?
A.Bartkus: Gali būti. Esu atsargus, kai kalbame apie žiūrėjimą į ateitį. Naftos kainos labai sunkiai nuspėjamos.
Dabartinis naftos kainų augimas buvo nulemtas kelių OPEC (tarptautinė organizacija, jungianti naftą eksportuojančias valstybes – red. past.) šalių, tarp jų – ir Saudo Arabijos – gan stipriai apriboti naftos pasiūlą. Supraskime ir naftos išgavėją – jis turi interesą užsidirbti pajamas. Jei jis matė, kad kaina darosi per žema, o veikla – nerentabili, žinoma, kad ėmėsi tam tikrų rinką stabilizuojančių veiksmų. Tai – teisinga: nepamirškime to, kad iš sandorio su nauda turi išeiti abi pusės.
Dabar atrodo, kad pasiektas kainų lygis juos tenkina, antraip jie ir toliau gavybą mažintų. Nafta niekada nebus tokia pigi, kokia buvo iki karo, bet nebus ir tokia brangi, kai švieslentėse matėme dviejų eurų kainą už dyzeliną. Bent jau su dabartine mokestine sistema iki to neturėtume nueiti.
– Kai kurios mažesnės baldų įmonės skelbia bankrotus. Kokios be apdirbamosios pramonės įmonių sunkiau versis ateinantį pusmetį?
A.Bartkus: Gyvename politine prasme įtemptais laikais, kai didžiosios pasaulio valstybės varžosi, kuri svarbesnė.
Lietuvoje gaminame komplektuojančius gaminius, gaminame pagal užsakymus – mūsų prekės reikalingos tol, kol jos pigios. Kai jos pasidaro per brangios, mūsų pirkėjai iš Vokietijos, Švedijos, bus linkę pakeisti mus pigesniais tiekėjais iš Rumunijos, Serbijos arba Bulgarijos.
Mūsų sektoriai visi atrodo gan gerai, išskyrus apdirbamąją pramonę, tačiau tam tikras nerimas turėtų kilti kalbant apie statybos sektorių. Kol kas jo rezultatai, kalbant apie užimtumą, dar gan geri, tačiau greičiausiai taip yra dėl to, kad jie yra linkę dar įgyvendinti ir baigti anksčiau suplanuotus projektus, dėl kurių sandoriai jau įgyvendinti.
Tačiau, kadangi palūkanos aukštos, greičiausiai ateityje naujų projektų nebus tiek daug, kiek jų yra dabar. Kadangi mūsų valstybė kitais metais planuodama biudžetą greičiausiai turės daug batalijų, veikiausiai su infrastruktūra susijusių darbų, kur galėtų prisidėti statybos sektorius, nebus daugiau nei kad buvo dabar, o gal netgi bus ir mažiau. Aukštos palūkanos veikia ne tik komercinį, bet ir valstybinį sektorių.
Štai dėl to statybų sektoriui tikriausiai reikėtų projektuoti nuosaikesnę raidą – ne nuosmukį, be raidą be didelės plėtros, o geriausiu atveju išlaikant tą lygį, kuris yra šiais metais.
