„Liūto dalis, apie 90 procentų, išvažiuoja iš Lietuvos. Čia lieka apie 10 procentų produkcijos“, – pasakoja siuvimo fabriko „Lelija“ vadovė Genė Zaveckienė.
„Per dieną bent 1000 prekių pagaminame, tad pasiūla nemaža, tik Lietuvoje realizuoti neįmanoma. Tad realizuojame Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje.“
Lietuvoje „Lelijos“ vardas asocijuojasi su klasikine apranga: kostiumais, kostiumėliais, marškiniais ir uniformomis. Tačiau šis fabrikas siuva ir garsiems mados namams, tokiems kaip „Karl Lagerfeld“ ir „Hugo Boss“. Lietuviai džiaugiasi, kad dar yra drabužių gamintojų, kurie užsako siuvimo paslaugas Europoje, o ne Kinijoje ar Bangladeše, kur didelė dalis aprangos kūrėjų perkėlė savo užsakymus dėl mažesnės kainos.
Augant energetikos kainoms, didinant šalyje minimalų atlyginimą, „Lelijai“ vis sunkiau išlaikyti užsakovus tenkinančią kainą ir gebėti konkuruoti rinkoje, kur skurdesnės šalys visada pasiruošusios pasiūlyti mažesnę kainą. Nors didieji prekiniai ženklai buvo ne kartą kritikuoti dėl to, kad siuva drabužius ten, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, darbuotojai dirba itin sunkiomis sąlygomis ir įdarbinami vaikai, ne visi ir šiandien į tai atsižvelgia.
„Kad užsakovas ignoruotų produkciją, nes ten pažeidžiamos žmogaus teisės, negirdėjau. Prekybininkai yra finansistai, ekonomistai ir visada skaičiuoja. Buvo daug viešai kalbama, kad Kinijoje ir Turkijoje prastai gaminama produkcija. Gamina ten žmonės gerai ir procesai sutvarkyti gerai. Mes, kaip žmonės šitoje žemėje, esame vienodi, tiek lietuviai, tiek kiniečiai. Manau, kad jie net labiau turi būti suinteresuoti gaminti gerai, nes jiems sunku pragyventi, jei neturi darbo“, – stereotipus apie gamybą Trečiojo pasaulio šalyse neigia „Lelijos“ generalinė direktorė.
„Prieš kokius penkerius metus lankiausi siuvimo fabrikuose Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, buvau ir Turkijos senuosiuose siuvimo fabrikuose. Specialistai paruošti, įranga sumontuota gera, pasaulinio lygio. Be to, jų mokymo įstaigos, profesinės mokyklos ruošia specialistus, atsiunčia į praktiką, kad galėtų išmokti vieną ar kitą darbą įsisavinti ir tobulinti šias įmones.
Turkijoje, laisvoje ekonominėje zonoje, kur pastatyti nauji vokiečių fabrikai klasikiniams vyriškiems kostiumams bei kitoms prekėms gaminti, jie iš profesinių mokyklų gauna kasmet praktikai specialistus, kurie privalo mokytis įmonėje dirbti, siūti, ruošti gaminius ar dokumentaciją.
Tą pusmetį valstybė jiems moka atlyginimus ir įmonei jie „nesėda ant pečių“ su darbo išlaidomis. Tokiu būdu padedama ruošti specialistus įmonėms. Lietuvoje truputį sunkiau paruošti specialistus, nes mokymo įstaigos neturi įrangos, mokytojų, o į įmones atsiųsti vėlgi sunku – ir apgyvendinti reikia. Tad specialistus ruošiame patys, atsiunčiami žmonės iš nedarbo įstaigų ar tiesiog ateina pas mus ir mes juos paruošiame patys.“
„Lelijai“ ne tik užsiaugina specialistus savo įmonei patys, bet ir mielai priima praktikantus ar norinčius tobulėti specialistus ir iš kitų šalių. „Lelija“ yra žinoma tarp Europos gamybos, audinių rengimo įmonių. Tad kai Paryžiaus ar Ispanijos ar Švedijos universitetuose specialistams reikia atlikti praktiką, jie gauna „Lelijos“ adresą ir pas mus atvyksta“, – apie praktikantus iš garsių universitetų pasakoja juos priimanti G.Zaveckienė.
„Lelija“ sulaukia studentų ir specialistų net ir iš tokių prestižinių aukštųjų mokyklų kaip garsusis Paryžiaus Sorbonos universitetas.
Legendinio siuvimo fabriko vadovei nerimą kelia ne tik išlikimo sunkiomis konkurencinėmis sąlygomis klausimas, bet ir tai, kad šalies mokymosi įstaigos neberuošia specialistų, kurie gebėtų dirbti su naujausia įranga ir siūti aukščiausios kokybės kostiumus. Pasak G.Zaveckienės, „Lelijos“ darbuotojų kvalifikacija yra aukščiausio lygio, tačiau jaunų žmonių ateina dirbti vis mažiau ir kyla grėsmė, kad nebus kam perduoti vertingos patirties ir žinių šioje srityje.
„Šiuo metu turime tikrai labai gerus specialistus, gerą, automatizuotą įrangą, jos prižiūrėtojus, tad tęsiame gamybą ir manome, kad šitą patirtį, kurią tikrai turime gerą, tiek techninę, tiek organizacinę, norime dar išlaikyti Lietuvoje. Stengiamės, kad mūsų šalies specialistai ir jaunimas, kuris užsiims ar norės užsiimti tekstilinių gaminių gamyba, išliktų šioje srityje, nors išlaikyti juos sunku, nes auga ir atlyginimai, ir energetikos kaina. Bet labai norisi išlikti ir dėl veiklos tęstinumo, kad mūsų sukauptos žinios būtų perduotos ateinančioms kartoms“, – pasakoja „Lelijos“ vadovė.
„Vis tik manau, kad reikia bandyti išlaikyti. Juk ką galime žinoti, gal po metų, penkių ar dešimties visa tai sugrįš ir, jei išlaikysime nors ir nedidelę bazę įrangos ir specialistų ir sugebėjimo gaminti, galbūt turėsime galimybę plėstis.“
Kalbant apie tvarumą ir Europos Sąjungos inicijuojamus pokyčius, naujas direktyvas ir standartus, kurie palies visas ES veikiančias įmones, „Lelijos“ vadovė tikina, kad mūsų valdžia turėtų labiau padėti verslui įgyvendinti naujoves, pereiti prie jų greičiau, nes tai dažnai reikia papildomą eilutę įmonės išlaidų lentelėje.
„Kad būtų įmonė tvaresnė, visų pirma valstybė turi ekonomiką, finansus ir mokesčius formuoti tokius, kad įmonės galėtų Lietuvoje dirbti ir nereikėtų joms visko iš Lietuvos atiduoti kitiems. Visų pirma – Vyriausybė. O tiesą sakant, aš net nežinau, pas kokį ministrą mes galime nueiti. Kažkaip uždaras šitas ratas“, – apie menką valdžios dėmesį savo įmonėms kalba legendinio siuvimo fabriko vadovė.
„Lelijoje“ dirba beveik 400 darbuotojų. Pagal naujausią Europos Sąjungos įmonių tvarumo ataskaitų teikimo direktyvą legendinis siuvimo fabrikas patenka į ES įmonių sąrašą, kurioms jau už poros metų reikės pateikti tvarumo duomenis pagal nustatytus standartus.
Kokioms įmonėms jau vertėtų pradėti rinkti tvarumo duomenis ir ruoštis jų pateikimui – žiūrėkite laidoje „Tvarumo kodas“.
