Vien pastarosiomis savaitėmis iš anksto nulemtais vadinti gydymo įstaigų Zarasuose ir Raseiniuose direktorių rinkimai, o laimėjęs Raseiniuose asmuo, kaip vėliau paaiškėjo, buvo teistas ir kaip karšta bulvė įkrito į jį remiančio mero užantį.
Teisme atsidūrė ir Vilniaus senojo teatro vadovo konkurso likimas pralaimėjusiai buvusiai direktorei įtarus, kad irgi buvo organizuotas neskaidriai.
Galima manyti, kad tai chroniška Lietuvos liga, – pralaimėję konkursus į vadovų vietas asmenys ar nesėkmę viešuosiuose pirkimuose patyrusios įmonės būtinai šauks, kad tokius rezultatus lėmė protekcionizmas, ir skųsis teismams.
Tačiau kaip paaiškinti, kad, pavyzdžiui, Vilniaus miesto vyriausiojo inžinieriaus pareigas eina asmuo, neturintis privalomo inžinerinio aukštojo išsilavinimo, šį akivaizdų teisinį neatitikimą grindžiant jo įsipareigojimu ateityje įgyti reikalaujamą kvalifikaciją?
Net ir daug mažiau į viešumą išlendančių žemesnių, bet gerą uždarbį garantuojančių pareigybių dalybos apipintos gandais, kad konkurencija į tokias vietas – tik fikcija. Esą laimėtojai iš anksto būna žinomi ir tai konkursus rengiančių institucijų vadovams artimi asmenys ar jų atstovaujamų partijų žmonės.
Būtų galima manyti, kad įtarumą ir gandus lemia nemokėjimas pralaimėti, apmaudas ir pavydas, kad kažkam pasisekė.
Vis dėlto susidūrus su konkrečiais sveiko proto logika sunkiai paaiškinamais atvejais telieka manyti, kad protekcionizmas, kurį galima vadinti vienu korupcijos veidų, – Lietuvos kasdienybė.
Šiomis dienomis buvo išbrokuotas – atmestas pareiškimas net nepakvietus į tiesioginį pokalbį – vienas didžiulę patirtį turintis teisininkas, dirbęs ir Vyriausybės Teisės departamente, ir Seime, ir net vadovavęs valstybės įstaigoms, bet dabar visiškai pasitraukęs iš politinio gyvenimo ir neturintis jokios partinės paramos.
Šis asmuo pretendavo į labai gerai mokamas pareigas, kurių tarnybinis atlygis viršija 7 tūkst. eurų ir dar žadami priedai. Aišku, tokia darbo vieta geidžiama daugelio teisininkų.
Atsakyta neturinčiam užnugario specialistui buvo visiškai formaliai, net nepateikiant argumentų, kodėl jo kandidatūra atmesta. Taip pasielgta vos ne su trijų dešimtmečių teisinę praktiką turinčiu valstybės tarnautoju, nors sunku patikėti, kad kas nors iš kitų pretendentų galėtų pasigirti solidesniu veiklos aprašymu.
Galima tik spėlioti, jog toks kandidatas pašalintas iš konkurso todėl, kad pakvietus jį pokalbio tektų vertinti jo teiginius, įrašinėti, kaip jis ir kiti pretendentai atsakė į komisijos klausimus, o jam apskundus nepalankų sprendimą teismas gali nagrinėti dokumentais užfiksuotą realią situaciją.
Žinoma, tokiais atvejais įmanoma ir surežisuoti konkursą, su pasirinktu kandidatu iš anksto susitarti, ko jo bus klausiama, ir sudaryti jam išskirtines sąlygas gerai pasirengti. Vis dėlto toks kelias šiek tiek rizikingas, jei ne visi komisijos nariai absoliučiai kontroliuojami ir jei su proteguojamu asmeniu varžosi labai kompetentingas konkurentas.
Fiktyvūs konkursai – tarsi visuomeninio sektoriaus vėžys, pakertantis jo gyvybingumą. Jokie įstaigų jungimai, sistemos pertvarka iš esmės nepakeis padėties, jei į pareigas bus skiriamas ne kvalifikuočiausias kandidatas, o asmuo, kuris palaiko artimus ryšius su institucijų vadovais ar yra savas paskyrimus lemiančiai politinei jėgai.
Žinoma, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur visi susisaistę giminystės, artimų pažinčių ryšiais, sudėtinga išvengti protekcionizmo. Ne paslaptis, kad ypač nedidelėse savivaldybėse žmonės partijoms priklauso neretai ne dėl politinių įsitikinimų, o siekdami asmeninės naudos.
Nėra vieno recepto, kaip išnaikinti ar bent sumažinti protekcionizmą. Gyvenimas rodo, kad geriausias vaistas – viešumas.
Turbūt vertėtų visas valstybės, savivaldybių įstaigų laisvas darbo vietas registruoti Užimtumo tarnyboje ir skelbti priėmimo į jas sąlygas, o ne apsiriboti sunkiai pastebimais skelbimais žinybinėje spaudoje.
