Kur tai nuves? Kas bus, jei antra pasaulio ekonomika panirs į nuosmukį? Kokias tai turės pasekmes?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Merilendo universiteto vyriausioji mokslininkė Eglė Murauskaitė, ekonomistai Aleksandras Izgorodinas ir Marius Dubnikovas bei Lietuvos pramoninkų konfederacijos ekonomistė Eglė Stonkutė.
– Panašu, kad Kinijos ekonomikoje vyksta nelabai geri dalykai, jei prisireikia balansuoti geras ir blogas naujienas. Kas vyksta jūsų akimis?
E.Stonkutė: Kinija susiduria su keturiomis problemomis: paklausos, skolos NT sektoriuje, demografinės problemos, verslo diversfikavimosi, politikams pasakius, kad einama atsisiejimo nuo Kinijos keliu.
Mums Kinija svarbi dėl to, kad 40 proc. pasaulio ekonomikos augimo lemia Kinijos augimas. Tai – reikšminga ir tai negali nepaveikti. Jei viena koja šiandien pasaulyje – JAV, kita – Kinija, stovėti ant vienos kojos ilgai nepavyks.
Kinija susiduria su daugeliu problemų ir viskas vyksta vienu metu. Jei būtų tik NT problema, galėtume manyti, kad Kinija su ja susitvarkys, kaip tą darė daugelį metų. Tačiau atsitraukia Vakarų investicijos, įdomu tai, kad ir patys kinai investuoja į Indiją, Vietnamą, Malaiziją, kad diversifikuotų savo tiekimo grandines, kad galėtų prekiauti su JAV. Tiek JAV, tiek ES patiria didelį prekybos balanso su Kinija trūkumą Kinijos naudai. Atrodytų, mes ekonominiuose santykiuose klimpstame giliau, tik santykiai darosi sudėtingesni, atsiranda tarpininkai.
Reikia suprasti, kad pasaulyje vyksta deglobalizacijos procesai. O tai reiškia, kad vartotojui produktai brangsta.
– Kodėl tai turėtų mums rūpėti? Kas, jūsų vertinimu, vyksta?
E.Murauskaitė: Ilgus metus Kinija kartu su Indija buvo didelis BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika) bloko variklis. Dabar vienas esminių bloke sprendžiamų klausimų – pietinio pusrutulio ekonomikos labai stipriai paveiktos Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. JAV nelabai siūlo ekonominės paramos. Išlaikomos aukštos palūkanų normos, bet besivystančioms šalims labai brangu skolintis.
Esu kalbėjusi ne kartą apie žiaurius bado padarinius dėl grūdų blokados, kalbama ir apie valiutų alternatyvų paieškas. Kinija tuo labai suinteresuota – prekybinis karas su JAV ir su ES jos ekonomikai nepadeda, todėl telkti sąjungininkes labai svarbu.
Šios BRICS šalys ieško, kurioje pusėje žolė žalesnė ir kas padėtų išbristi iš krizės. Kinija šiame kontekste atrodo labai neblogai, priešingai nei Vakarų šalys.
– Kas vyksta su Kinijos ekonomika?
M.Dubnikovas: Reikia neperlenkti lazdos vertinant: jei tai sudaro 40 proc. pasaulio ekonomikos augimo, reikia suprasti, kad kinai neišnyks. Šiuo metu kinams prognozuojamas apie 5 proc. augimas. Tai – didžiulis siaubas, nes visi tikėjosi 5,5 proc.
Reikia suprasti, kad kinai augimą turėjo kokius 50 metų. Tai panašu į sportininką, kuris atlaikė ilgą varžybų maratoną, o dabar varžybos baigėsi. Nuvargęs kūnas turi pailsėti. Jei išsivysčiusios ekonomikos turėjo 6–8 metų ciklus, kinai to dešimtmečiais nepatyrė.
Dabar susikaupusios problemos išlindo visos vienu metu. Gimstamumas – vidinės problemos, mūsų problemomis gali tapti NT klausimai ir kiek tai liečia tarptautinius kreditorius. Problemos didelės – byra didžiausios NT bendrovės, jaunimas neturi darbo – vadinasi, kyla keblumų grąžinant paskolas. Reikia įvertinti, kiek yra vidinės skolos, o kiek kinams yra paskolinę išoriniai bankai.
– Kokiu konkrečiu mechanizmu Kinijos problemos veikia Lietuvos ekonomiką?
E.Stonkutė: 2 mlrd. eurų vertės kiniškų prekių atvažiuoja į Lietuvą. Išeksportuojame tik apie 180 mln. eurų. Skaičius padidėjo būtent pernai, kai labai stipriai gynėme savo vertybinę poziciją. Tačiau tokios tendencijos matyti ir JAV, ir ES.
Gamintojai Lietuvoje yra globalių grandinių žaidėjai – jie gamina kitoms įmonėms tarpinius produktus. Čia dirbame tiek su Skandinavijos, tiek su Vokietijos įmonėmis. Vokietija – viena svarbiausių Europos eksportuotojų į Kiniją. Tad ne tiesiogiai, bet per globalias tiekimo grandines mūsų gamintojai gali nukentėti.
Didžiuliai importo kiekiai į ES gali padėti Europos Centriniam Bankui padėti suvaldyti infliacinius procesus. Tačiau toms įmonėms, jei importuojami labai pigūs kiniški produktai, kurių Europos gamintojai konkuruoja Europos rinkoje dėl vartotojų, mūsų gamintojams su brangesne kaštų struktūra darytųsi gana sudėtinga.
– Kodėl priklausomybė nuo Kinijos importo taip auga?
E.Stonkutė: Reikia pripažinti, kad jų produktai vis dar konkurencingi.
Labai reikšmingas faktas – pasaulio priklausomybė nuo Kinijos kalbant apie kritinius natūralius išteklius, kurie reikšmingi kuriant atsinaujinančios energetikos ekonomiką, vystant elektromobilių pramonę. Tą pakeisti greitu metu sudėtinga, nes tai – didelės investicijos, tai gana tarši tiekimo grandinės dalis.
Šiandien Europa iš Kinijos importuoja apie 80 proc. ličio, galio, germanio – 75 proc.
– Kaip gali vystytis Vakarų konfrontacija su Kinija? Aktyvėja ir kalbos apie JAV dolerio pakeitimą juaniu kaip BIRCS šalių pagrindinės valiutos. Ar gali taip įvykti?
E.Murauskaitė: Tai – viena informacinio karo kampanijų. Kinijos ekonominė politika labai glaudžiai susijusi su gynybos, užsienio politika. Vargu ar galime vertinti Kinijos ekonominę padėtį negalvodami apie geopolitines ir saugumo implikacijas.
– Silpnėjanti Kinijos ekonomika silpnins ir geopolitines pozicijas?
E.Murauskaitė: Efektas nebus toks greitas. Kaip gana autoritarinė valstybė, jie gali leisti sau šiek tiek daugiau. Žinoma, jei vidaus ekonomikoje susiduriama su ryškiomis problemomis, visuomenės nepasitenkinimas didėja. Bet yra ir nemažai priespaudos priemonių.
Kinijos užsimojimas vystyti savo kaip pasaulio galios pozicijas niekur nedings. Jis tik agresyvėja. Pietinėje regiono dalyje įtampa didėja – aktyvėja JAV remiamas AUKUS susitarimas.
Reikia suvokti: net jei matome skilimą, nei Vakarų blokas, nei prokiniškas, prorusiškas blokas neturi vienybės. Susitarimas dalintis žinybine informacija, kalbos apie JAV bombonešių dislokavimą – provakarietiškos šalys, tokios kaip Japonija ar Pietų Korėja tikrai neskuba remti. Net ir konfrontacijos su Kinija akivaizdoje, net ir matant bendrą grėsmę susitarimai tarpusavyje neįvyksta automatiškai.
Kalbant apie BRICS nemanau, kad valiuta greitai pasikeistų, bet Kinijos įtakos darymas per „Belt and road“ iniciatyvą investuojant į strateginius infrastruktūros objektus jiems leidžia dabar vykdyti politiką su savo pasauline saugumo inciatyva. Nuo 2023 m. vasario imta kalbėti, kad kas tai bebūtų – Ukraina, Iranas, Sirija ar Šiaurės Korėja – Kinijos taikos balandis pasiruošęs prasklęsti.
Nusipirkta įtaka, ilgamečiai politiniai ryšiai, labai giliai į vidurio rytų, įvairių pietų šalių ekonomikas suleisti čiuptuvai leidžia daryti tą įtaką.
Matyti, kad dabar labai sistemingai siekiama įsiterpti į konfliktą su Rusija ir Ukraina.
– Aleksandrai, ne kartą sakėte, kad metų gale iš Kinijos Lietuvos ekonomika gali sulaukti staigmenų.
A.Izgorodinas: Matau dvi grėsmes. Visų pirma – pagreitis, kaip stipriai lėtėja Kinijos ekonomika, ypač NT ir vidaus paklausoje. Kitas momentas – Kinijos valdžia nesiima didesnių ekonomikos skatinimo priemonių. Tiesiai pasakysiu – nežinau kodėl.
Iš Kinijos masiškai išplaukia užsienio kapitalas ir užsienio investicijos. Manau, tai tiesiogiai susiję su Kinijos valdžios politika: vis griežtesnė vidaus ekonomikos kontrolė ir tai, kad Kinija stiprina savo draugystę su Rusija. Tai – rizika vakarų verslui, kuris dėl šių priežasčių išeina iš Kinijos.
Akcentuočiau ir vartotojų Kinijoje optimizmo lygį. Žmonės mažiau perka, nes Kinija nepakankamai skatina savo ekonomiką, o gyventojai nėra užtikrinti dėl ekonomikos perspektyvų.
Jei dabar Kinijos ekonomikos sulėtėjimą labiau lemia realūs makrorodikliai ir faktinės NT sektoriaus problemos, gali būti, kad rudenį prie to prisidės fiktyvios problemos – vartotojų lūkesčių naratyvas. Tai gali paskatinti dalį vartotojų Kinijoje dar labiau sumažinti vartojimą. Tokiu atveju su Kinijos ekonomika galime turėti rimtų reikalų.
M.Dubnikovas: Manau, kad tai, kas šiandien vyksta, yra natūralus procesas – ilgai augusios ekonominės galios susitraukimas, kuris galbūt pažabos geopolitines ir karines intencijas, nes kinams labiau reikės koncentruotis į vidų. Ilgą laiką jie turėjo prabangą to nedaryti.
– Kaip toliau klostysis situacija?
E.Stonkutė: Aš irgi nesuprantu, kodėl Kinijos valdžia mindžiukuoja ir neapsisprendžia skatinti ekonomikos.
Tai nėra vienų metų smuktelėjimas – prognozuojama, kad Kinijos augimas bus lėtesnis ateinantį dešimtmetį. Kalbama, kad jis gali lėtėti ir iki 2 proc.
Paprastiems gyventojams tai reiškia štai ką: jei ankstesniais laikotarpiais Kinija galėdavo kas dešimt metų dvigubinti ekonomiką, tas žmogus, kuris badavo, po kurio laiko galėjo leisti sau išvykti į užsienį.
Šiandien kiniškoji svajonė mažėja. Visuomenė darosi nebelabai patenkinta. Žinoma, didės represijos ir prieš vakarų, ir prieš jų pačių verslininkus. O tai duoda neigiamą signalą jaunimui kurti ateitį Kinijoje, tikėtis, kad jie galės pakilti socialiniais laiptais aukštyn.
Socialinės problemos, vykstančios kartu su ekonominėmis, tikrai yra reikšmingos. Bus įdomu pasižiūrėti, kokia Kinija bus ateinančiais metais.
– Ar Kinija atsilaikys? Ar reikia tikėtis režiminių pokyčių?
E.Murauskaitė: Abejočiau. Kalbant apie saugumą ir užsienio politiką Kinijos veiksmai pasiteisina. Įvairios mažos šalys į Kiniją dabar žiūri kaip į labai svarų alternatyvų vertybinį vedlį.
Labai svarbus procesų pažinumo ir suvokimo aspektas. Yra labai didelis sekimas, labai didelė priespauda. Visuomenėje kaip atsakas išsivysto bendri subtilūs žodžiai. Tokių apsikeitimų negyvenant Kinijoje negalima pagauti. Dėl to nesiimsiu prognozuoti socialinių bruzdesių tikimybės.
