Prieš pusantro dešimtmečio Lietuvos valdžia skubinosi panaudoti ES paramą, skirtą vandentvarkos ūkiui tobulinti. Tuomet darbo apsčiai turėjo tiek vandentvarkininkai, tiek jų rangovai. Mat naujiems vamzdynams buvo skirta kone milijonas eurų, didžioji dalis – iš ES fondų.
Investuoti nebuvo pernelyg sunku – dar neatslūgus 2008 metais prasidėjusiai krizei tokie pinigai labai viliojo. Užtat įvykdyti įsipareigojimus – kur kas sudėtingiau.
Europos Komisija buvo iškėlusi tikslą, kad urbanizuotose vietovėse, kuriose gyvena per 2 tūkst. žmonių, net 98 proc. turi būti prisijungę prie nuotekų sistemos.
Tačiau jis daug kur taip ir liko neįgyvendintas, kadangi prievarta įpareigoti prisijungti neįmanoma pagal šalies įstatymus, o sąlygas keliančios savivaldybių valdomos vandentvarkos įmonės toli gražu ne visais atvejais į klientų prašymus žvelgia geranoriškai.
Paliko likimo valiai
Į labai nemalonią situaciją pateko Arvydas Bružas, su šeima neseniai apsigyvenęs Kretingoje, Birutės gatvėje esančiame name, pažymėtame 23 numeriu. „Pajūrio naujienos“ aprašė šio žmogaus istoriją, kuri iliustruoja keistą savivaldos ir jos valdomų įmonių požiūrį į vietos gyventojus.
Šis namas anksčiau priklausė kitiems savininkams, kurie 2019 metais nesutiko prisijungti dalyvauti tuomet šiame kvartale įgyvendintame europiniame projekte ir prisijungti prie nuotekų sistemos. 2021-aisiais namą įsigijęs A. Bružas neturėjo kitos išeities, tik įsirengti vietinį vandens valymo įrenginį.
„Klausdami, ką daryti, su žmona „Kretingos vandenų“ duris varstėm kone dvejus metus, bet reikalai nė kiek nejudėjo. Mums tik išdavė prisijungimo prie nuotekų tinklų technines sąlygas, bet jas išpildyti – per daug sudėtinga“, – sakė A. Bružas „Pajūrio naujienoms“. Juolab, kad, anot, pašnekovo, buvęs „Kretingos vandenų“ direktorius nuteikęs, jog iš artimiausių kaimynų prisijungti negalės, vienintelis būdas – patiems už savo lėšas pasistatyti nuotekų siurblinę.
„Iš kur gauti tiek pinigų – 10 tūkstančių eurų?“ – stebėjosi A. Bružas. Jo žodžiais, bendrovės „Kretingos vandenys“ naujosios direktorės nuomonė priešinga: pažiūrėjusi dokumentus, ši nusprendusi, kad iš kaimynų pasijungti į tinklus vis dėlto galima ir būtų patogiausiai.
„Paprašiau atsiųsti žmogų, kuris bent supranta, kad tiksliai pasakytų – galima ar negalima. Atsakymas buvo, kad tai yra mūsų reikalas, mes patys ir turim rūpintis. Žodžiu, paliko likimo valiai“, – pasakojo kretingiškis.
Reikalavimai prasilenkia su įstatymais
Kaip skelbė „Pajūrio naujienos“, atsitiko bėda: aplinkosaugininkai vieną dieną ieškojo, iš kur į Akmenos upę bėga teršalai ir aptiko Arvydo įrenginį. A. Bružo įsitikinimu, teršalų, jei ir buvo, tai ne iš jo nuotekų valymo įrenginių, o iš kažkieno pakrapštytos pro namą einančioje upės vagoje buvusios bebravietės.
Bendrovės „Kretingos vandenys“ direktorė Eglė Alonderienė patvirtino, kad Birutės gatvėje vykdomas iš dalies ES lėšomis finansuojamas tinklų plėtros projektas, ir tiems gyventojams, kurie pasirašė įsipareigojimus prisijungti prie centralizuotų tinklų, tinklai iki sklypo ribos bus pakloti.
O Birutės g. 23 Kretingos mieste buvęs žemės sklypo savininkas atsisakė pasirašyti įsipareigojimą, todėl į įgyvendinamo projekto apimtį buitinių nuotekų išvadas minėtam sklypui nenumatytas.
Tačiau įmonės vadovė pareiškė, kad mieste jokių vietinių vandenvalos įrenginių būti negali, nes galioja nuostata jungtis prie centralizuotos sistemos.
Tą patį aiškino ir Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. „Negaliu, kad ir kaip norėčiau, nes privalau vadovautis galiojančiais teisės aktais. Taryboje esam priėmę sprendimą mieste gyventojams jungtis prie centralizuotų tinklų“, – teigė jis „Pajūrio naujienoms“.
Tik ar tokia tvarka yra teisėta? Juk viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje individualiai išgauti ir naudoti geriamąjį vandenį ir (arba) individualiai tvarkyti nuotekas, leidžia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas.
Šio teisės akto 23 straipsnis numato sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad asmuo galėtų prisijungti prie tinklo: „vandentiekio įvadas, nuotekų išvadas nutiesti iki turto ribos (vandentiekio šulinys, nuotekų priėmimo šulinys, nuotekų siurblinė (kai yra slėginė nuotekų linija), individualaus namo nuotekų valykla, žemės sklypo riba ar statinio, ar daugiabučio namo įvadas, nuotekų išvadas)“.
Kaip matyti iš kretingiškio istorijos, tokių sąlygų jam niekas nesudarė. Todėl savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės vadovybės spaudimas jungtis prie centralizuotos sistemos vargu ar atrodo tinkamas.
Prisikalbėjo ir apie įrangos gamintojus
Negana to, tiek Kretingos rajono meras, tiek „Kretingos vandenų“ vadovė sugebėjo beaiškindami apie susidariusią padėtį apjuodinti ir žinomą Lietuvos įmonę.
„Šiuo atveju žmogus pirmiau įsirengė „traidenį“, kuris toli gražu – ne ekologinis sprendimas, o dabar tą įrenginį bando legalizuoti“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Kalnius.
„Apie „traidenį“ mieste, kur įrengti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai, negali būti nė kalbos, nes tai potencialus taršos šaltinis“, – antrino ir E. Alonderienė.
Šiuo atveju „traidenis“ minimas kaip vandens valymo įrangos bendrinis pavadinimas. Mat tokius įrenginius gamina ir Lietuvoje bei visoje Europos Sąjungoje jau 27 metus pardavinėja žinoma bendrovė „Traidenis“, kurioje dirba daugiau kaip šimtas žmonių.
Įmonės vadovas Sigitas Leonavičius neslėpė buvęs itin nemaloniai nustebintas dėl tokių įvertinimų iš Kretingos atsakingų asmenų lūpų. Juolab, kad, kaip rodo iliustracijos, į bėdą patekę A. Bružas yra įsirengęs toli gražu ne „Traidenio“ pagamintą įrangą.
„Tai, kad buitinėje kalboje vandens valymo įrenginiai pavadinami „traideniais“, mums gal net šiek tiek ir malonu. Galime net pasidžiaugti užsitarnavę tokį vartotojų pasitikėjimą, kad mūsų prekės ženklu vadinama visa tokių gaminių kategorija.
Tačiau kai tai skamba iš mero ar vandentvarkos įmonės vadovės lūpų, yra mažų mažiausia skaudu. Ypač kai kalbama apie taršą, o minimame sklype stovi iš viso ne mūsų įranga.
Kasdienybėje daugelis žmonių sauskelnes vadina „pampersais“, nors tai tėra tik vienų iš jų prekės ženklas. Tačiau jei kokie valdžios atstovai imtų postringauti, esą „pampersai“ yra blogybė, turėdami galvoje visų gamintojų sauskelnes, greičiausiai netrukus sulauktų pretenzijų“, – svarstė S. Leonavičius.
Kreipiasi daugybė žmonių
Kaip sakė „Traidenio“ vadovas, į šią įmonę dažnai kreipiasi gyventojai, prašantys padėti išspręsti su vandentvarka susijusius reikalus. Mat dažnoje savivaldybėje jie spaudžiami jungtis prie centralizuotos sistemos, mokėti tūkstantines sumas, nors raginti tai daryti žmones galima tik tuomet, kai paslaugų teikėjas yra atvedęs jungtį iki pat sklypo ribos.
„Apskritai keistai atrodo tas įsipareigojimas kone visus urbanizuotų vietovių gyventojus prijungti prie centralizuotos sistemos, kadangi nieko panašaus daugelyje valstybių nėra – nei Vokietijoje, nei Čekijoje, nei Danijoje ar kitur.
Ten veikia lokalūs vandens valymo įrenginiai ir niekas nemato problemų. Tokia nuotekų valymo įranga yra tikrai kokybiška, su visais reikalingais sertifikatais. Beje, nes pats sertifikavimas trunka apie devynis mėnesius, tad įsivaizduokite, kaip viskas tikrinama.
Tačiau pas mus gyventojai kažkodėl verčiami jungtis dar ir padengti prisijungimo sąnaudas. Tą įrodo ir minėta Kretingos gyventojo istorija – žmogus bandė ieškoti išeities, ėmėsi sprendimų, o dabar jam nori išsukinėti rankas.
Tokia situacija tik demonstruoja savivaldos spaudimą prisijungti prie tinklų ir mokėti abonementinį paslaugų mokestį ir savo gyventojus palikti be sprendimų teisės būti nepriklausimais nuo savivaldybės paslaugų tiekėjo, nors maži sertifikuoti nuotekų valymo įrenginiai yra alternatyva centralizuotiems nuotekų tinklams ir gyventojas turi pilną teisę pasirinkti būti nepriklausomu ar priverstu...
Nors jei tu išvalai savo nuotekas ir išleidi jas, o aplinkosaugininkai neranda jokios taršos, tokiu atveju tikrai neprivalai niekam mokėti“, – aiškino „Traidenio“ vadovas S. Leonavičius.
