Remontas turėjo prasidėti nuo vonios ir tualeto sujungimo į vieną erdvę. Šio darbo kaina svyravo nuo 300 iki 700 eurų už dvi dienas.
Pigiausi Klaipėdoje griovimo „profesionalai“: vienas išgeriantis vaikinukas, kitas, nors pagal išvaizdą ir manieras lyg neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, – darbštus, miklus ir galintis dirbti. Nudaužyti senas plyteles nuo sienų vis parūkydami ir gurkšteldami sidro jie dar sugebėjo, o štai sukrauti jas į maišus, kad būtų galima išvežti, teko padėti pačiai šeimininkei.
Griovikų vadovas užsukdavo tik ryte ir dienos pabaigoje pasiimti šiukšlių ir darbuotojų.
Nors iš pradžių su griovikais buvo suderėta už tą pačią 300 eurų sumą dar keliais centimetrais paplatinti duris, tačiau vėliau sąlygos pasikeitė. Darbas atsiėjo 500 eurų ir, žinoma, jokių dokumentų už atliktus darbus pateikta nebuvo.
Dvi valandos darbo – 240 eurų
Durų platinimas: už dviejų „siūlikių“ nupjovimą vienas profesionalas paprašė 400 eurų, kitas meistras tą patį darbą sutiko padaryti už 240 eurų grynais ir konkursą laimėjo.
„Žinoma, kad jokių dokumentų už atliktus darbus negavau. Vos pasiteiravus apie tai, meistrai arba dingsta, arba sušnypščia, kad tada jau mokesčius valstybei turi padengti užsakovas, o tai reiškia, kad darbai pabrangs 30 procentų.
Kaži ar užsienyje tiek statybininkai uždirba? Kaip jų paslaugas įperka gaunantieji minimalų 640 eurų mėnesinį atlyginimą...“ – svarstė Sintija.
Glostė rankas kaimynei
Elektrikų komandą ponia Sintija surado rajone. „Šaunus ir nagingas vaikinas subūrė 3–4 pagalbininkų būrelį. Pats jiems vadovauja, aiškina, kaip dirbti. Už darbą paprašė trečdaliu mažesnės kainos nei klaipėdiečiai“, – pasakojo moteris.
Taip pat Sintijai pasisekė su santechniku. Jį rekomendavo pažįstami. „Neskriaudė su kaina, dirbo greitai ir profesionaliai“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Tačiau santechnikos darbai sukėlė kitų rūpesčių.
„Keičiant klozetą reikėjo pakeisti ir stovą, o tai reiškia, kad storas kanalizacijos vamzdis iš mano buto turi susijungti su tokiu pačiu kaimynės bute. Buvo būtina pas ją pakliūti ir gauti leidimą tai atlikti.
Garbaus amžiaus kaimynė gyvena sode ir į butą grįžta tik retkarčiais. Maža to, ji ėmė spyriotis. „Nenoriu, kam man to nereikia...“ – sako.
Šiaip taip įkalbėjau. Grįžo, įsileido. Glosčiau jai rankas, kol meistras dirbo, padėjau išnešti sandėliuke sukauptą šlamštą, kad galėtume ten pakliūti“, – pasakojo Sintija.
Bijojo atsiliepti telefonu
Anot pašnekovės, dėl buto remonto teko atlaikyti kaimynų nepasitenkinimo laviną.
„Vos pakabinome skelbimą apie remonto darbus, prasidėjo skambučiai net iš kitų daugiabučio namo laiptinių.
Senjorės piktinosi, kad negali gyventi, auginantieji vaikus – kad vaikai nemiega.
Nors viską darėme įstatymo numatyta tvarka: nuo 9 iki 19 val. darbo dienomis, šeštadienį – nuo 10 iki 16 val. Dažniausiai užtrukdavome trumpiau, tačiau bobutės skambino į duris ir terorizavo vos išėjus į laiptinę. Kliuvo net paaugliams vaikams ar užsukusiems giminaičiams. Anonimas rašė grasinančias žinutes, o paskambinus neatsiliepdavo.
Remonto mėnesius atsimenu kaip košmarą, kai bijodavau atsiliepti telefonu, vakarais verkdavau ir tiesiog nežinojau, ką man daryti“, – pasakojo Sintija.
Grasino prakeiksmu
Kita klaipėdietė – Stasė – pasidalijo savo patirtimi, kaip ją apgavo per skelbimą internete surasta tapetavimo profesionalė.
„Atėjo, apžiūrėjo ir pareiškė, kad tapetai išklijuoti prastai. Apsidžiaugėm, nes moteris kalbėjo užtikrintai, darbą žadėjo atlikti greitai.
Pasirodo, turi nebaigtų darbų... Laukėm vieną savaitę, antrą... Ėmėm skambinti ir piktintis. Galiausiai meistrė grįžo.
Tada paaiškėjo, kad tapetuoti ji moka mažiau nei mes patys. Bendrom jėgom, bet su didžiuliais guzais, kambarys buvo ištapetuotas. Rezultatas buvo dar prastesnis nei prieš remontą, tačiau „meistrė“ pareikalavo suderėto užmokesčio.
Kitaip ji nesutiko palikti buto, grasino reketininkais ir net prakeiksmu visai šeimai. Susimokėjom... Žinoma, be jokių dokumentų“, – pasakojo Stasė.
Pralaimintys „laimėtojai“
Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (VDI) skiria daug dėmesio nelegalaus darbo atvejams tirti.
2023 m. pirmąjį ketvirtį ji atliko 643 patikrinimus, iš jų 62,49 proc. – statybos sektoriuje.
Klaipėdos ir Tauragės apskrityse iš viso buvo atliktas 101 patikrinimas. Jų metu nustatyti 28 nelegaliai dirbę asmenys.
Siekdama užtikrinti efektyvią nelegalaus darbo statybų sektoriuje prevenciją, VDI tikrina, ar statybvietėje statybos darbus atliekantys asmenys turi skaidriai dirbančiojo ID.
Šis ID suformuojamas „Sodros“ informacinėje sistemoje. Tai – specialus QR kodas, kuriame užfiksuojamas statybvietėje dirbančio asmens statusas: asmuo dirba pagal darbo sutartį, savarankiškai, pagal civilinę sutartį dirbantis mažosios bendrijos vadovas arba į Lietuvos Respubliką komandiruotas asmuo.
Kaip nurodė ekonomistė Greta Ilekytė, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, neapskaitytos ekonomikos, dar vadinamos šešėline, dalis Lietuvoje 2021 metais sudarė 12,5 proc. O pridėtinės vertės mokesčio atotrūkio dalis, kuri reiškia skirtumą tarp įplaukų, kurias valstybė galėtų surinkti, jei nebūtų šešėlio ir įstatymų pažeidimų, siekė kiek daugiau nei 14 proc.
„Taigi, tai indikuoja, kad šešėlis Lietuvoje vis dar išlieka problema. Šešėlis yra didesnis paslaugų, ypač – statybų ir grožio sektoriuose, nes ten dalis pajamų yra surenkama grynaisiais pinigais.
Tai būtent ir yra pagrindinis aspektas, dėl kurio neoficialias pajamas gaunančius asmenis tiek valstybės institucijoms, tiek bankams atpažinti gana sudėtinga. Reikia, kad pirmiausia pasikeistų pačių klientų požiūris. Jie turėtų reikalauti iš paslaugų teikėjo sąskaitos ar čekio“, – komentavo ekonomistė.
Teisininkas Jurijus Martinaitis į „ve.lt“ aprašytas situacijas reagavo taip: „Tipinė situacija. Žmonės, dirbantys pagal verslo liudijimus, pasiūlo klientui sutaupyti valstybės sąskaita, o klientas džiaugiasi tokį pasiūlymą gavęs. Tačiau įvykus nelaimei draudimo kompanijos, negavusios išlaidas patvirtinančių dokumentų, žalos neatlygina.
Tada klientas praranda viską. Šį atvejį gerai apibūdina patarlė „godus moka du kartus“. Minėtų paslaugų teikėjų veiklą ir veiką kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba.
LR baudžiamajame kodekse yra keli straipsniai, draudžiantys tokią veiką (pvz., LR BK 220 str. numato laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmę už žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą pateikimą). LR BK 222 straipsnis numato atsakomybę už apgaulingos finansinės atskaitomybės tvarkymą.
LR BK 223 straipsnis numato atsakomybę už aplaidžios finansinės atskaitomybės tvarkymą. Tačiau tokius nusikaltimus sunku atskleisti ir įrodyti, tad, kol nusikalstama veika nesiekia didelio masto, tarnybos nekreipia dėmesio.
Pakeisti situaciją gali tik klientai. Jiems tereikia pranešti prokuratūrai ar FNTT apie pažeidimo faktą, t. y. jog sumokėję už paslaugas jie negavo mokėjimą patvirtinančių dokumentų. Niekas nepasikeis, kol žmonės nesuvoks, kad mokėdami be kvito, jie padeda kitiems asmenims vogti iš valstybės ir tokiu būdu faktiškai tampa nusikaltimo bendrininkais“.
