Tai – Dzūkijos nacionaliniame parke atsiradusio ir „Naturalit“ lėšomis finansuoto projekto tęsinys.
Ir dar viena kone poros dešimčių hektarų plynė Dainavos girioje, kurią paversti smėlio kopomis aplinkosaugininkai sumanė ne kur kitur, bet nacionaliniame parke. Tokioje vietoje, kur apskritai plynųjų kirtimų neturėtų būti nė biržės.
Vargu, ar aplinkosaugininkams labiau nei pinigai rūpi gamta, nes po miškininkų pjūklu, bekuriant kopas, atsidūrė ir tam tikros buveinės. Kyla įtarimų, kad jiems tereikėjo sugalvoti, kaip panaudoti europines lėšas, pasiekiančias Lietuvą per „Naturalit“ projektus, o Europos Bendrijai atraportuoti, kad Lietuvoje saugomų buveinių daugėja.
Vieni kerta, kiti – sodins
Paradoksas – valstybė stiprina pietvakarinę mūsų šalies dalį. Įvairioms valstybės sienos gynybos bei priešo judėjimui stabdyti skirtoms – fortifikavimo bei kontrmobilumo – priemonėms 2023–2025 metais yra numatyta 212 mln. eurų.
Kadangi mažiausiai saugi yra Lietuvos pietvakarinė dalis, be daugybės kitų užduočių joje bei pasienio teritorijose ketinama suformuoti medžių alėjas, apsodinti mišku atviras teritorijas, išlaikyti miškingas vietoves. Visa tai jau turi būti daroma dabar.
Iki šių metų pabaigos, kaip nurodoma dokumente, Aplinkos ministerija su Susisiekimo ministerija ir savivaldybėmis turi parengti medžių alėjų pasienio teritorijose, ypač Lietuvos pietvakarių dalyje. Jos turi parengti ir atvirų vietovių miškinimo, ir esamų miškingų vietovių išsaugojimo planą.
Tačiau valstybė, atrodytų, kol kas neturi prioritetų, kas jai svarbiau, ar – karyba, ar – vėjui pustyti ruošiamos žemyninės smėlio kopos.
Liko trečia biržė
Dzūkijos medkirčiai vėl pagalando pjūklus. Nuo kovo 15 dienos iki rugpjūčio 1-osios medkirčiams buvo nevalia darbuotis saugomuose miškuose bei nacionaliniuose parkuose. Dabar gi paukščių perėjimo laikas baigėsi, sparnuočių mažyliai – užauginti, ir miškotvarkos darbai vėl įsisiūbuos.
Pagal gamtotvarkos planą, kurį aplinkos ministras patvirtino 2022-ųjų gruodį, šiemet nuo žemės paviršiaus Dzūkijoje, Dainavos girioje medžiai turi būti nušluoti kone 44 hektaruose.
Sausį ties keliu, jungiančiu Varėną su Marcinkonimis, Dzūkijos nacionaliniame parke plynai buvo iškirsta 13,6 hektaro miško, pavasarį – dar apie 14 hektarų, o dabar liko paskutinė biržė – 17,4 hektaro Musteikos girininkijoje.
Sausį atvėrus pirmąsias „dzūkų kopas“ buvo aiškinama, kad jas matys visi, kas tik trauks keliu iš Varėnos į kaimą ar atgal.
Tačiau kitos dvi biržės, esančios netoli Čepkelių raisto, Dreivų Kampo miške bei Grybaulios miške, nuo pagrindinio kelio yra gerokai nutolę. Vargu, ar tų smėlynų miške skubės ieškoti turistai, bet, kaip teigiama gamtotvarkos plane, viskas daroma vardan buveinių.
Viskas dėl buveinių?
Primintume, kad aplinkos ministras 2022 m. gruodžio 2 d. įsakymu patvirtino Dainavos girios dalies – Marcinkonių, Dreivių kampo ir Užuožerio miškų gamtotvarkos planą. Šis įsakymas įsigaliojo gruodžio 3-iąją.
Kaip teigiama, šio plano tikslas – suformuoti, atkurti ar palaikyti palankią apsaugos būklę Europos Bendrijos svarbos natūralioms buveinėm: žemyninei smiltpievei, Vakarų taigai, Kerpiniams pušynams, atkurti ir palaikyti vėjalandės šilagėlės populiaciją, sudaryti sąlygas smiltyniniam gvazdikui augti ir kitas.
Plane nurodyta, kas ir už kokius darbus yra atsakingas, o visa tai, kas susiję su medžių kirtimu ir miško paklotės šalinimu, gula ant Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pečių.
Gamtotvarkos plane nurodyta, kad Marcinkonių ir Musteikos girininkijose iškertamas plotas turi sudaryti 43,4 hektaro, dar apie 9 hektarus turi būti išdeginta kitąmet. Numatyta, kad bendras nukirstos medienos tūris sudarys apie 10310 tūkst. kub. metrų.
Didžiąją dalį darbų urėdija jau padarė – už žiemą pirmojoje biržėje iškirstą medieną gavo 182 tūkst. eurų. Maždaug tiek jų, tikėtina, sugulė į urėdijos sąskaitą ir už parduotą antrosios biržės – kovą iškirstų „kopų“ medieną.
Pasak VMU generalinio direktoriaus pavaduotojo miškininkystei Mindaugo Petkevičiaus, urėdijos Varėnos regioninis padalinys, įgyvendindamas gamtotvarkos plane numatytas priemones, Musteikos girininkijoje šiemet žemynines kopas Dzūkijoje turi atverti dar 17,4 ha plote.
„Kirtimai vyks 65 ir 66 kvartaluose, kuriuose numatoma paruošti apie 4,4 tūkst. kietmetrių medienos. Pajamos už iškirstą medieną preliminariai galėtų sudaryti apie 290 tūkst. eurų“, – teigė M.Petkevičius.
VMU, atsakydama į lrytas.lt paklausimą, kas finansavo miškotvarkos projektą, ir anksčiau yra sakiusi, kad tam naudojami LIFE integruoto projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“(LIFE IP PAF-NATURALIT) pinigai.
Už užverstų dokumentų
Miškininkai moka skaityti dokumentus. Tie, kurie turi solidžios patirties, sakė, kad trečiojoje biržėje – nacionalinaime parke plynai iškirtus daugiau nei 17 ha miško plotą, medienos bus gerokai daugiau, nei nurodoma miškotvarkos plane.
Skaičiai to plano lentelėse liudija, kad kirtime pušies susidarys 3710 kub. merų, beržo – 214, tad iš viso – 3924 kub. metrų medienos.
Toje vietoje, anot miškininkų, mažiausiai yra 4500 kub. metrų medienos, bet kažkodėl jos planuose rodoma mažiau. O ir be jos dar susidarys apie 600 kub. metrų biokuro, kurio dabartinė vertė būtų apie 15 tūkst. eurų.
„Iškirsti numatytame plote auga elitinis pušynas, – toks, kokių Dzūkijoje yra labai mažai. Anaiptol jis neprimena šabakštyno. Dar svarbiau, kad tame plote yra ne tik 2 hektarų dydžio kerpinių pušynų buveinė.
Maždaug 3 hektarų plote auga ne žmogaus sodintos, o senos savaiminės kilmės pušys“, – patikino vardo prašęs neminėti pašnekovas.
Kerpinis pušynas – tai gamtos sukurta natūrali buveinė. Žemos, kreivakamienės pušys auga ypač sausose ir nederlingose augavietėse. Samanų ir kerpių danga kuria mozaiką, į kurią įsiterpia plikos paklotės ar atviri smėlio lopiniai.
Tokių pušynų buveinėse geriausia apsauga – užkarda bet kokiai ūkinei veiklai. Tad ką darys urėdijos miškininkai?
„Į 66 sklypą patenkančios Europinės buveinės – kerpinių pušynų– kirtimas 2 ha plote nėra numatytas gamtotvarkos plano sprendiniuose. Jis nebus kertamas“, – patikino M.Petkevičius.
Ignoruoja taisykles
„Specialiai apžiūrėjau trečiųjų kopų vietą, tai – puikiausias pusamžis pušynas. Buvau ir prie antrosios biržės – 14 hektarų „atvertų kopų“, kurios prie Marcinkonių atsirado kovo mėnesį. Tai kalvota, nuošaliau esanti vieta. Ir nuskusta ji lygiai taip pat, kaip ir pirmoji biržė.
Trečioji biržė yra didžiausia, leidimą medžiams pjauti Valstybinė miškų tarnyba jau yra išdavusi. Fiziškai ta teritorija man lankantis dar nė nebuvo pažymėta – biržė kirtimui neparuošta. O juk to nepadarius leidimas miškui kirsti apskritai negali būti išduotas.
Taip buvo ir su antrąja birže – iškirsta, bet nepažymėta. Taigi viskas daroma ignoruojant nustatytas taisykles, kurios numato, kad leidimų negalima išduoti, kol biržė yra nepažymėta, kol nesuskaičiuota, kiek bus medienos ir kokių medžių rūšių.
Jeigu tai būtų privatus miškas, kiltų baisus skandalas, nes tai laikoma nelegaliu kirtimu. Bet kai tai daro valstybė, nė šuo nesuloja“, – aiškino Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas dr. Aidas Pivoriūnas.
Anot jo, nesusipratimas yra ir kerpinių pušynų buveinės. Trečiųjų „kopų“ teritorijoje atsidūrusi Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės – kerpinių pušynų – buveinė yra pažymėta plane, bet nuvykus į vietą realiai jos – neregėti.
„Ir, atvirkščiai, pirmosiose dvejose biržėse tikrai buvo saugomos kerpinių pušynų buveinės, bet ten viskas buvo plynai išpjauta.
Negerą nuojautą kelia ir tai, kad, sutikrinus miškotvarkos 2019–2021 metų medžiagą, paaiškėjo, kad „paslaptinguoju būdu“ ji buvo pakeista vien tam, kad antroji biržė neatrodytų tokia galinga – parodyta ne tiek daug medienos, kiek buvo iš tikrųjų.
Skaičiai rodė, kad tai – menkavertis medynas, nors realiai tai buvo ypač geros kokybės pušynas, kokių reta Dzūkijoje.
Tas pat yra ir su trečiąja birže, kuri dar neiškirsta. Miškininkai jos pavydi – mielai norėtų turėti savo nuosavybėje tokį puikų pušyną, nes tokių vietų Dzūkijoje yra nedaug.
Apmaudu ir dėl to, kad antroje biržėje buvo apie 3–4 hektarus senųjų, natūraliai augusių pušų maždaug 140 metų senumo. Jos buvo neišpuvusios, aukštos. Tai tarsi laiba kolona su „dainuojančiomis“ – besiraitančiomis galingomis šakomis. Kam jos trukdė?“ – apmaudo neslėpė A.Pivoriūnas.
Rūpi pinigai, o ne gamta
Viktoras Pranckietis,
Seimo narys
„Manau, kad tai, kas vyksta Dzūkijos nacionaliniame parke, kur žemyninės kopos kuriamos norint pasisemti projektinių – europinių pinigų, gerumo gamtai neprisidės.
Aplinkosaugininkai, skelbdami projektų ataskaitas, nurodo pinigų bendrą sumą, o kam, už ką ir kiek atiteko, nerodoma. Tai – blogas tęsinys tos veiklos, kuri lyg ir vadinama buveinių ar aplinkos puoselėjimu bei saugojimu, bet juk Dzūkijos nacionaliniame parke jau plynai iškirsta kelios dešimtys hektarų miško.
Priminsiu: kai maždaug prieš 150 metų Prūsijos kancleris Oto fon Bismarkas kariavo su prancūzais , paskui iš jų pareikalavo reparacijos 5 mln. aukso frankų, ir tuos pinigus panaudojo dviem dalykams, iki šiol naudingiems Lietuvai: užsodino Kuršių nerijoje kopas pušelėmis bei nusausino kaimus.
Dzūkija visa tam ir buvo apsodinta pušynais, kad vėjas nepustytų smėlio, kažkada atviros kopos pušimis buvo apsodintos ir Kauno rajone. Ir ten buvo sumanyta jas atrasti ir iškirsti, bet, laimei, taip nenutiko.
Tie, kas turi rūpintis gamtos apsauga, vos tik pakvimpa pinigais, sugalvoja, kaip juos pasiimti. Kam reikia atkurti smėlio žemynines kopas, kurių nėra kone šimtą metų? O kas su jomis bus toliau? Prasidės erozija. Gal priminti, kas nutiko, kai medžiai buvo nukirsti ant Gedimino kalno?
Reikia galop sustabdyti aplinkosauginių pinigų ganymą. Tai nėra rūpinimasis aplinkosauga ar ekologija: smėlis bus pustomas, nėra medžių – nebus kaupiamas ir CO2, tas miško dirvožemis, kuris susikūrė per 70–80 metų, bus nupustytas.
Tad kokią naudą sukurs tie atverti smėlynai?
Plėtra miškų buvo padaryta po karo, ir dabar tie medžiai pasiekė brandą.
Miškininkams irgi gerai – jie už medieną irgi gauna pinigų. Jie gavo užduotį – jie ir kerta. Juk ne miškininkai pastaruoju metu vadovauja miškams, jų nuomonė niekam nerūpi. Atsiranda už juos esančių didesnių specialistų – visokių ekspertų.“
