Perdegimas ir nemiga
Kinijos įdarbinimo bendrovė „51job“ atliko tyrimą. Jo duomenimis, daugiau nei 80 proc. šalies baltųjų apykaklių kenčia nuo miego problemų. Pagrindinės priežastys, dėl ko nemiegama po 23 valandos: darbo pokalbių žinutės (57,7 proc.), nerimas dėl galimų viršininkų žinučių (40 proc.) ir tik po to – susirašinėjimas vardan savo malonumo (25 proc.) bei nerimas dėl skolų (23,3 proc.).
„Darbe nuolat patirdavau stresą, – neseniai Kinijos socialiniame tinkle „Xiaohongshu“ rašė buvęs vienos didelės žiniasklaidos bendrovės darbuotojas. – Dabar miegu geriau, o dar svarbiau, kad miegu pakankamai. Tarsi iš naujo gimiau“.
Šis žmogus metė darbą biure ir įsidarbino padavėju. Jis teigia, kad nors dabar darbo dieną praleidžia ant kojų, gailisi tik to, kad darbo nepakeitė anksčiau. Be to, jis džiaugiasi lanksčiomis darbo valandomis.
Dar 2021 m. Kinijos Liaudies Respublikos Aukščiausiasis liaudies teismas nusprendė, kad viršvalandžiai yra neteisėti. Tačiau „9–9-6“ režimas, pagal kurį šešias dienas per savaitę dirbama nuo 9 iki 21 val., ir toliau gajus daugelyje įmonių.
Daug kur, ypač informacinių technologijų (IT) sektoriuje, persidirbimas dar gerokai prieš pandemiją tapo įprastas. „9–9-6“ kultūra atsirado 2016 m. pabaigoje, ir nors kai kuriose šalyse eksperimentuojama su keturių dienų darbo savaite, Kinijoje dirbti šešias dienas per savaitę išlieka norma.
Šių metų kovą įsisuko ginčas internete dėl valstybinės įmonės „Chery Automobile“ vykdomojo viceprezidento Gao Xinhua komentarų. Įmonės elektroniniame laiške, kuris pateko į vietos žiniasklaidą, Gao Xinhua rašo, kad šeštadieniai turėtų būti standartinė darbo diena.
2022 m. įdarbinimo agentūra „51job“ atliko apklausą ir nustatė, kad daugiau nei 90 proc. respondentų prisipažino nuolat dirbantys viršvalandžius. Iš jų 60 proc. teigė kasdien dirbantys bent valanda ilgiau nei priklauso. Pagal šalies darbo kodeksą viršvalandžiai gali trukti ne ilgiau kaip vieną valandą per dieną arba tris valandas kritiniais atvejais. Tačiau verslas į Darbo kodeksą nelabai kreipia dėmesį.
Mirė perdegusi darbe
Metų metus trunkantis įmonių piktnaudžiavimas paveikė darbuotojų psichinę ir fizinę sveikatą.
Viena garsiausiai nuskambėjusių istorijų – internetinės parduotuvės „Pinduoduo“ darbuotojos mirtis. 22-ejų Zhang kartu su kitais pervargusiais darbuotojais pusę dviejų nakties grįžo iš biuro, staiga pasiskundė aštriu skausmu ir nugriuvo. Kolegos skubiai nuvežė ją į ligoninę, tačiau po kelių valandų Zhang mirė nuo širdies smūgio.
Tai – ne vienintelis dramatiškas atvejis, susijęs su „Pinduoduo“. Čia dirbęs Wangas nufotografavo kolegą, kurį išvežė greitoji pagalba. Wangas nuotraukas paskelbė „Maimai“, vietinėje „LinkedIn“ versijoje. Netrukus vyras buvo atleistas iš darbo. „Pinduoduo“ aiškino, kad Wangas darbo neteko ne dėl nuotraukos, o dėl ankstesnių „ekstremalių įrašų“, kurie „prieštaravo bendrovės korporacinei politikai“.
Wangas netylėjo – pasakojo, kad bendrovė darbuotojams kėlė pernelyg didelius reikalavimus, pavyzdžiui, reikalavo, kad jie dirbtų mažiausiai 300 valandų per mėnesį.
Vis dėlto panašios istorijos randa atgarsį visuomenėje – ypač jaunesniosios kartos darbuotojai verčiau renkasi uždirbti mažiau, nei aukoti savo sveikatą ar net gyvybę. Dar viena tendencija – padidėjęs susidomėjimas darbu valstybinėse institucijose. Tai susiję su didesniu viešojo sektoriaus stabilumu, užtikrintumu dėl pensijų ir apsauga bendrai, pavyzdžiui, per pandemijas.
Judėjimas prieš darbą
Internetiniam žurnalui „Sixth Tone“ jaunos žiniasklaidos bendrovės darbuotojas – pavadinkime jį Chengu – pasakojo po dvejų metų metęs darbą, grįžęs į gimtąjį miestą ir nuo to laiko nedirbantis.
Ši nauja tendencija, kuri populiarėja tarp jaunimo, prieštarauja „9–9-6“ kultūrai ir ideologiškai atitinka neseniai Vakaruose išplitusį judėjimą prieš darbą (angl. – antiwork). Šio judėjimo siekis – būti laimingam be pernelyg didelio vartojimo, pervargimo ir nuolatinio darbo, pagrindinius poreikius tenkinant vienkartiniais darbais ar projektais.
Žmonės renkasi tokį gyvenimo būdą ir kaip politinį pareiškimą, ir kaip socialinių normų permąstymą, rašo „forbes.ru“.
Chengas prisimena: kai dirbo žiniasklaidos bendrovėje, kai kas jam pavydėjo, o studentams jis buvo sektinas pavyzdys. Buvęs darbdavys dažnai reikalaudavo, kad darbuotojai dirbtų viršvalandžius. Pasak Chengo, jis save laikė laimingu, jei pavykdavo spėti į paskutinį traukinį prieš metro uždarymą apie 23 val.
„Kokia prasmė be galo žiūrėti į bylas, kurios neturi nieko bendra su tavo paties gyvenimu, monitoriuje, – šiandien svarsto Čengas. – Galbūt esu pamiršęs svarbius asmeninio gyvenimo įvykius, bet niekada nepamiršau produkto pristatymo datos. Kad užpildyčiau tuštumą, nuolat valgiau ir galiausiai susirgau bulimija“.
Dabar Čengas išgyvena sveikimo laikotarpį ir artimiausiu metu planuoja susirasti kurjerio darbą, kad galėtų patenkinti būtiniausius poreikius.
Laikraščio „The New York Times“ žurnalistams pavyko rasti keletą į Chengo panašių istorijų: IT darbuotojas tapo kasininku maisto prekių parduotuvėje, buhalteris pardavinėjo gatvės maistą, turinio vadybininkas tapo kurjeriu.
Ne visiems pasiseka
Toks pasirinkimas nebūna lengvas ir reikalauja pasiaukojimo, laikraščiui „The New York Times“ sakė Loretta Liu, kuri dizainerės darbą prestižinėje technologijų įmonėje iškeitė į darbą gyvūnų grožio salone. Dabar moters atlyginimas penkis kartus mažesnis, tačiau ji turi 15 tūkst. JAV dolerių santaupų, taip pat drastiškai sumažino vartojimą. Vis dėlto Liu pažymi, kad yra patenkinta savo pasirinkimu ir mieliau uždirbtų mažiau, nei nuolat lenktyniautų, išsekintų save darbe ir aukotų sveikatą dėl neaiškių tikslų, rašo „forbes.ru“.
Tačiau ne visiems taip pasisekė kaip Liu. Dėl lėtėjančios ekonomikos, didelės konkurencijos ir spaudimo darbuotojams dirbti viršvalandžius daugelis ilgai negali rasti darbo. Kad galėtų pragyventi, kol ieško pageidaujamo darbo, žmonės įsidarbina, kur tik gali.
24 m. Jiang savo noru išėjo iš darbo architektūros projektavimo biure Šendžene, kur teko dirbti 30 dienų be pertraukos. Po trijų mėnesių nesėkmingų darbo paieškų, kai jos santaupos išseko, nori nenori teko įsidarbinti apsaugininke universitete, rašo „The New York Times“.
Iš pradžių Jiang gėdijosi apie savo naująjį darbą papasakoti artimiesiems. Tačiau, laikui bėgant, ji pamatė privalumų: merginai suteikė būstą, o 12 val. pamainos, nors ir fiziškai sunkios, buvo ramios. Iš darbo Jiang visada išeina laiku, o jos dabartinis maždaug 870 JAV dolerių atlyginimas yra net 20 proc. didesnis nei ankstesniame darbe.
Kaip pažymi laikraštis, pastarasis faktas rodo, kad dėl to, jog Kinijoje smarkiai išaugo universitetų absolventų skaičius, šios grupės darbuotojų atlyginimai ėmė mažėti. Vis dėlto Jiang tikisi galiausiai grįžti prie darbo biure. O kol kas ji randa laiko anglų kalbos mokymuisi. Mergina tikisi, kad tai padės jai ateityje įsidarbinti tarptautinėje įmonėje. Dabartinį darbą ji vertina kaip permainų, atsipalaidavimo ir mokymosi laikotarpį.
Kaimo renesansas
Kinijos didžiuosiuose miestuose jaunimui vis sunkiau susirasti darbą: 19,6 proc. 16–24 metų amžiaus žmonių nuolatinio darbo neturi. O šiemet diplomus gaus rekordinis skaičius absolventų – 11,6 mln. Dauguma jaunų žmonių imasi bet kokio darbo.
Balandžio pabaigoje Kinijos Valstybės taryba paskelbė 15 žingsnių planą, kaip spręsti jaunimo nedarbo problemą. Tarp priemonių – sudaryti atskirą sąrašą įmonių, ketinančių įdarbinti naujų žmonių, skirti subsidijas į šį sąrašą įtrauktoms įmonėms remti ir didinti darbo vietų skaičių kaimo, atokiuose ir pasienio regionuose.
Valstybės taryba taip pat nusprendė pratęsti stažuočių programą, kuri buvo pradėta įgyvendinti dar 2019 m. Pagal šią programą bus teikiamos subsidijos valstybinėms įmonėms ir viešosioms organizacijoms, kad jos priimtų stažuotis milijoną absolventų.
