„Stebint be atokvėpio keliamas palūkanas, peršasi viena išvada – kuo ilgiau jos laikomos dirbtinėse žemumose, tuo didesnio šoko reikia siekiant jas grąžinti į normalų lygį. Optimizmo suteikia tai, kad pinigų politikos formuotojai pačių veiksmais pademonstravo, jog būtent pinigų kiekio mažinimas yra būdas suvaldyti infliaciją. Tai leidžia tikėtis, kad ateityje tokio masto pinigų spausdinimo nebematysime“, – komentuoja Leonardas Marcinkevičius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas.
Jis atkreipė dėmesį, kad per visą euro zonos gyvavimo istoriją palūkanos niekada nebuvo pakeltos tiek daug ir per tokį trumpą laiką. Dar praėjusių metų liepą jos siekė -0,5–0,25 proc. intervalą ir per metus buvo pakeltos 4,25 proc. punktais.
„Didžiausią frustraciją ir nerimą paskolų turėtojams, visai ekonomikai sukėlė net ne palūkanų dydis, o jų augimo intervalas ir skuba. Pasiekti ekonomikos atšalimą pinigų politikos formuotojai turėjo per rekordiškai trumpą laiką: vos dvylika mėnesių.
Natūralu, kuo ilgiau žmonės pratinami prie pigių paskolų, tuo skaudžiau reaguoja į bet kokius skolinimosi kainos pokyčius. Ties nuliu laikytos palūkanos buvo ne norma, o anomalija. Jeigu pasiskolinti praktiškai nieko nekainuoja, žmonės neturi absoliučiai jokių paskatų atidėti savo vartojimo, taupyti. Tai kenkia pinigų sveikatai, nes jie praranda vertę“, – pabrėžė L.Marcinkevičius.
Mažinamas apyvartoje esantis pinigų kiekis
Pinigų kiekį centriniai bankai paveikia ne tik palūkanų normų reguliavimu, skolinimosi kainos mažinimas skatina kredito aktyvumą, bankai išduoda daugiau paskolų. Būtent tai lemia pinigų kiekio didėjimą.
„Antra vertus, ECB taip pat vykdė kiekybinį skatinimą ir pinigus į ekonomiką liejo ne tik nulinių palūkanų dėka, bet ir supirkinėdamas vertybinius popierius, valstybių obligacijas. Pandemijos metu centrinio banko portfelis išsiplėtė dvigubai – iki 5 trln. eurų.
Būtent pastaruoju – kiekybinio skatinimo kanalu – pinigų politikos formuotojai pinigų kiekį euro zonoje per pandemiją galėjo padidinti ketvirtadaliu, o Lietuvoje daugiau nei per pusę. Tai reiškia, kad mūsų ekonomikai praktiškai neaugant už tą patį gėrybių kiekį atsiskaityti buvo naudojamas žymiai didesnis eurų kiekis. Dėl to patyrėme visuotinę infliaciją.
Todėl tai, kad jau tvarkomasi ne tik palūkanų, bet ir kiekybinio skatinimo „darže“, leidžia tikėtis kainų normalizacijos“, – teigiamus žingsnius įžvelgė L.Marcinkevičius.
Anot jo, siekdamas prislopinti rekordinį kainų augimą ECB apvertė aukštyn kojom pinigų politikos įrankius ir pradėjo „išiminėti“ per pandemiją prispausdintus pinigus.
2022 m. kovą buvo nutraukti vertybinių popierių pirkimai pagal Specialią pandeminę pirkimo programą, kuriai skirta 1,85 trln. eurų. Pernai birželį paskelbta apie Turto pirkimo programos nutraukimą, taip pat apie planus kelti palūkanas, tačiau tuo pat metu buvo rengiamas naujas įrankis – Transmisijos apsaugos instrumentas, kuriuo pažadėta, esant poreikiui, supirkti labiausiai prasiskolinusių euro zonos šalių obligacijas.
2023 m. vasarį paskelbta apie Turto pirkimo programos portfelio mažinimą po 15 mlrd. per mėnesį, o gegužę – apie reinvestavimo iš šios programos visišką nutraukimą.
„Pinigų politikos formuotojų sprendimai jau lėmė unikalų reiškinį – apyvartoje esančio pinigų kiekio mažėjimą. Šiemet pirmą kartą per visą euro zonos gyvavimo istoriją siauriausio pinigų kiekio rodiklio (M1) augimas tapo neigimas. O metų viduryje apyvartoje esančių pinigų sumažėjo net 6 proc. Tai reiškia, kad apyvartoje yra mažiau pinigų, negu buvo pernai.
Nors ir mažais žingsniais pradėtas, toks pinigų politikos normalizavimas išeis į mūsų visų pinigų sveikatą – po truputį jie galės tinkamai atlikti mainų, vertės kaupimo ir apskaitos vieneto funkcijas“, – teigė LLRI ekspertas.
Pinigų spausdinimas visada lemia jų nuvertėjimą
„Nors centrinio banko atstovai kol kas to aiškiai neįvardijo, jų veiksmai aiškiai demonstruoja, kad infliacijos valdymas yra susijęs su pinigų kiekio mažinimu. Tačiau dėmesys iki šiol nukreipiamas į kitas priežastis, kurios galėtų paaiškinti tik tam tikrų prekių segmentų, o ne visuotinį kainų augimą.
Vis dėlto vienintelė visuotinio kainų šuolio priežastis yra mūsų pinigų vertės praradimas, nulemtas beprecedenčio masto pinigų spausdinimo.
Už pigius pinigus anksčiau ar vėliau vis tiek reikia susimokėti. Pinigų spausdinimas nesukuria ekonominės gerovės, o tik jos iliuziją. Jeigu šių pamokų neišmoksime, gali būti, kad grįšime į panašią situaciją, kai susidūrus su ekonomikos sunkumais centrinis bankas vėl imsis vykdyti pigių pinigų politiką“, – pabrėžė L.Marcinkevičius.
Jo teigimu, realias to pasekmes pastaruoju metu jaučia ne tik paskolų turėtojai, bet ir plėtrą sustabdžiusios įmonės, maisto prekes parduotuvėje besirenkantys gyventojai. Pasak eksperto, kol nebus aiškiai įvardijama, kad centrinio banko sprendimai turėjo reikšmingą įtaką įgalinant rekordinę infliaciją euro zonoje, kyla rizika, kad ir toliau bus susiduriama su reikšmingu valiutos nuvertėjimu.
Verslams bus sunku
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Vidmanto Janulevičiaus teigimu, jau pasiektas palūkanų normų didinimo pikas. Ketvirtadienį ECB palūkanas padidinęs 25 baziniais punktais, jo manymu, tai darė paskutinį arba priešpaskutinį kartą. Visgi mažėjimo dar teks palaukti, o tai kartu ir prastos žinios verslams.
„Po piko logiška būtų tikėtis palūkanų mažėjimo. Jis galimas praėjus ne mažiau nei šešiems mėnesiams po paskutinio palūkanų didinimo – vadinasi, kitų metų pavasarį, jei per tą patį laikotarpį neįvyks kokių didelių naujų (ekonominių, politinių, geopolitinių) sukrėtimų.
Deja, bet labiausiai tikėtina, kad net pradėjus mažinti palūkanų normas, jos iki kitų metų pabaigos nenukris žemiau 3 proc. ribos. Tad ropštis iš recesijos gniaužtų tiek Lietuvos verslui, ties ir šalies gyventojams (visi mes esame vienoje valtyje ir labai neadekvatus būna vis nuskambantis verslo ir dirbančiųjų priešinimas) kol kas bus labai, labai nelengva. Nežinia ir kokių siurprizų pateiks kol kas besileidžianti infliacijos kreivė“, – teigė V.Janulevičius.
Tad kokiomis sąlygomis turėsime gyventi ateinančius 12 mėnesių? Kol kas nėra skelbiami ES ekonomikos augimo antrojo ketvirčio duomenys, tačiau preliminarūs skaičiavimai rodo, kad Europos Sąjungos (ES) ekonomikos privatus sektorius susitraukė, o, anot V.Janulevičiaus, blogiausia tai, kad traukėsi būtent pramonės dalis (Vokietijos pramonės pasitikėjimo indeksai pasiekė žemiausią per paskutinius 38 mėn. lygį).
„Mažėja optimizmo ir paslaugų sektoriuje. Gerų ekonomikos žinių nėra ir daugelyje kitų ES ir euro zonos šalių“, – paminėjo LPK prezidentas.
Jo teigimu, šios tendencijos gana skaudžiai gali bausti į eksportą orientuotą Lietuvos ekonomiką, eksportuojančią šalies pramonę. „Būtent lietuviškos kilmės prekių eksportuotojai šiandien kenčia labiausiai“, – papildė jis.
„Be abejonės, pramonės ir kiti šalies sektoriai ir toliau ieškos naujų rinkų, naujų prekybos partnerių, pagal galimybes investuos. Tačiau šiuo laikotarpiu, kartu su aukštais skolinimosi kaštais, sunkiai atsigaunančia paklausa užsienio rinkose, iššūkių jau yra daug, kad jie imtų ir išsispręstų savarankiškai.
Todėl dabar kaip niekada reikalingi koordinuoti, efektyvūs valdžios žingsniai – įvairios priemonės (finansinės ir ne finansinės), kad mūsų verslas neliktų paralyžiuotas konkurencingumo lenktynėse.
Augančios palūkanos nėra vien paskolas turinčių gyventojų problema – Lietuvos verslas labai kenčia dėl riboto kapitalo pasiekiamumo. Mums visiems kaip niekada svarbu ir stabili mokestinė aplinka, ir teigiami poslinkiai įstatyminėje bazėje (turto amortizacijos mokestis, o dar geriau – grįžęs į politinę darbotvarkę nulinis pelno reinvestavimo mokestis). Ir labai svarbu, kad Lietuva galų gale su reikiamu entuziazmu imtųsi kovoti dėl paskolinės Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) dalies“, – pabrėžė V.Janulevičius.
Primename, kad pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir palūkanų normos naudojantis ribinio skolinimosi ir indėlių galimybėmis bus padidintos atitinkamai iki 4,25 proc., 4,50 proc. ir 3,75 proc. ir bus taikomos nuo 2023 m. rugpjūčio 2 d.
