Dvidešimtmetis Dominykas Kazlauskas taip šiame mokymo centre pameistrystės būdu jau įgijo suvirintojo specialybę ir žada mokytis toliau, kad gebėtų skaityti brėžinius. Tai padaręs žada siekti ir aukštojo mokslo.
Išsižadėjo aktorystės
39 metų Donatas Švirėnas neseniai grįžo iš reiso jūroje – šiuo metu jis yra keleivinio laivo stiuardas, o kartu – ir šiųmetis Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centro absolventas.
„Šią mokyklą pasirinkau dėl to, kad nutariau viską pradėti iš naujo, nes dirbdamas pagal ankstesnę profesija neįstengiau pragyventi.
Esu profesionalus aktorius, turiu aktorinio meistriškumo bakalaurą, teatro režisieriaus magistrą. Tai buvo mano profesija, apie kurią svajojau nuo vaikystės.
Bet laikas parodė, kad mūsų valstybė yra neįstengia išlaikyti menininkų“, – štai taip argumentus, nuvedusius link pokyčių, sudėliojo D.Švirėnas, Klaipėdos dramos teatre jis dirbo nuo 2007-ųjų, turėjo aktoriaus etatą, bet atlyginimas, kurį gaudavo, neprilygo įdėtam darbui.
Donatas sakė ilgokai svarstęs, kokią profesiją norėtų įgyti. Pirmiausia galvojo apie laivo virėjo profesiją, tačiau mokymo centre nesusirinko stojančiųjų grupė, tad jis pasirinko stiuardo specialybę.
„Jūrinę profesiją rinkausi dėl didesnio atlyginimo. Neturi giminių, kurie būtų dirbę laivuose, niekas nepatarė pasukti šiuo keliu. Tiesiog pasidomėjau algų dydžiu, darbo valandų kiekiu.
Mane vilioja toks pamaininis darbas, ir dabar keturias savaites be perstojo dirbu, o keturias – turiu laisvas“, –„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kuriantys Lietuvą. Pameistrystė“ kalbėjo Donatas.
Anot jo, stiuarto profesija yra tik kelio vidurys, nes jo tikslas – tapti profesionaliu laivo virėju. Nors jam vis dar liūdna, kad teko atsisveikinti su aktoryste, jis vis labiau žavisi jūra.
„Kitaip įsivaizdavau darbą laive, nei pamačiau atėjęs dirbti. Nors atrodė, kad mokykloje daug išmokau, patekęs į laivą supratau, kad nieko nebeišmanau. Bet viskas įveikiama dirbant. Tiesiog man parodydavo, ir aš išmokdavau.
Vis dėlto noriu savo pomėgį – maisto gaminimą, paversti pagrindiniu darbu. Viliuosi, kad P.Lindenau mokymo centre ateinančiais mokslo metais susirinks virėjų grupė, ir aš galėsiu įgyti šią profesiją“, – štai taip apie gyvenimo pokyčius pasakojo Donatas.
Į uostamiestį – iš Mažeikių
Dvidešimtmetis pameistrys suvirintojas Dominykas Kazlauskas dirba vienoje didžiausių Klaipėdos regiono įmonių – Vakarų Baltijos laivų statykloje. Jis yra Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centro absolventas.
„Dar būdamas dešimtoje klasėje mąsčiau, kur norėčiau toliau mokytis, kad kartu įgyčiau ir vidurinį išsilavinimą, ir profesiją. Turėjau įvairių idėjų, bet galvojau, kodėl gi nepabandžius tapti suvirintoju. Žinojau, kad šių specialistų paklausa yra labai didelė, nes suvirintojų trūksta ir Lietuvos, ir užsienio įmonėms.
Tačiau niekada anksčiau man neteko ko nors virinti, todėl nežinojau, ar tikrai man ši profesija patiks“, – pasakojo D.Kazlauskas.
Vaikinas, ieškodamas, kur galėtų įgyti suvirintojo profesiją, atkreipė dėmesį į Klaipėdos P.Lindenau mokymo centrą. Atsiliepimai apie jį buvo geri, be to, mokykla bendradarbiauja su verslo įmonėmis, tad buvo galimybė darbuotis laivų statykloje.
Tai buvo svarbiausios priežastys, nulėmusios Dominyko pasirinkimą. Ir jis, palikęs gimtuosius Mažeikius, pradėjo mokytis uostamiestyje.
„Nežinojau, kad Klaipėdoje yra statomi tokie dideli laivai. Galvojau, kad joje gaminamos tik kokių dešimties metrų ilgio valtys. Ir tik pasidomėjęs supratau, kokie dideli projektai daromi uostamiestyje“, – kalbėdamas šypsojosi vaikinas.
Jis pasakojo, kad pirmą kartą pabandė virinti tik pradėjęs mokytis profesinėje mokykloje. Anot Dominyko, iš pradžių tai nesisekė, bet suvirinimas tuo ir įdomus, kad net neįmanoma iš karto to padaryti – įgūdžiai atsiranda pamažu, praktikuojantis.
„Tuomet, kai mokiausi antrame kurse, į mokymo centrą atvažiavo įmonių atstovai. Jie paaiškino, kokie darbai jose laukia, kaip viskas vyksta, ir mane tai sudomino“, – užsiminė jis.
Specialistų poreikis – didelis
Bendrovės „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės personalo direktorė Ala Minkevičienė sakė, kad šiuo metu 20-yje šiuo metu grupę sudarančių įmonių dirba apie 1800 žmonių. Penkios iš grupės įmonių yra strateginės, viena iš jų yra ir „Vakarų Baltijos laivų statykla“ (VBLS), kurioje pameistriu mokslo metais įsidarbino D.Kazlauskas.
„Pas mus dirba išskirtinių profesijų atstovai, pavyzdžiui, laivų korpusų surinkėjai, laivų sistemų ir įrengimų montuotojai, laivų inžinieriai ir kiti. Šios profesijos įgyjamos P.Lindenau mokymo centre.
Mūsų įmonėms trūksta tam tikrų profesijų bei specialybių darbuotojų, pavyzdžiui, galėtume priimti jau dabar į darbą apie 80 laivų korpusų surinkėjų bei kokių 50 suvirintojų“, – kalbėjo A.Minkevičienė.
Pasak jos, kiekvieną rudenį įmonės priima būrį jaunų būsimųjų specialistų, kurie mokosi pameistrystės būdu, ir jų suvokimas apie darbą, kurį atlieka, stiprėja.
„Teorijos žinias, kurias vaikinai gauna mokymo centre, jie gali įtvirtinti dirbdami įmonėse.
Taip pat jaunuoliai pamato, ar pasirinkta jų profesija jiems patinka. Ir jeigu pasirinkimas yra tinkamas, tai juos motyvuoja dirbti.
Mūsų įmonėms pameistrystė irgi yra naudinga, nes ji suteikia galimybę užsiauginti būsimų darbuotojų, kurie ugdomi ne kelias praktikos savaites, o visus metus“, – abipusę naudą įžvelgė A.Minkevičienė
Greta – kvalifikuoti meistrai
Dominykas iš centre apsilankiusių įmonių išsirinko būtent VBLS, ir, pasirinkęs mokymąsi pameistrystės būdu, joje galėjo ir dirbti, ir skirti laiko teorinėms žinioms įgyti.
„Iš pradžių buvo nedrąsu, juk tai – nauja darbo vieta, ir dar tokio milžiniško dydžio, – pasakojo jis. – Bet po truputį, padedant meistrams ir bendradarbiams, įsivažiavau. Tie žmonės – kompetentingi, jie skyrė laiko ir mokė mane“.
Pasak Tado Takino, VBLS vyriausiojo gamybos darbų vadovo, pameistriams yra paskiriami aukštos kategorijos meistrai, turintys į solidžios patirties, kurie mokinius stebi dirbančius, pataria, ir pamoko virinimo niuansų, nes pagrindinis jiems tenkantis iššūkis – išmokti gerai virinti.
„Juk nenorime, kad laivas, kurį statėme, imtų ir nuskęstų dėl darbo broko“, – pajuokavo T.Takinas.
Anot jo, tokiame darbe yra svarbios ir asmeninės pameistrių savybės. Svarbu, kas jauni žmonės norėtų tobulėti, nebijotų klausti, kai kuo nors suabejoja. Tad tie jaunuoliai, kurie noriai mokosi, išmoksta dirbti.
Ketina toliau mokytis
Pasak Dominyko, jam imponuoja žinojimas, kad ir jis prisideda statant didžiulius laivus. Ir jis neketina sustoti – planuoja toliau tęsti mokslus.
„Iki šio, dirbdamas pameistriu, virindavau mikropaneles, kurios sudarydavo blokus, o blokai būna jungiami tarpusavyje.
Taigi nuo dešimtos klasės iki šiol nuėjau netrumpą atstumą. Jeigu anksčiau nenumaniau, ar man suvirintojo profesija patiks, dabar tuo neabejoju – ji man patinka.
Toliau liksiu dirbti laivų statykloje, bent jau per vasarą tai tikrai. Rudenį toje pačioje profesinėje mokykloje ketinu mokytis dar ir surinkėjo profesijos – noriu išmokti skaityti brėžinius. Dabartiniame darbe to dar nereikėjo.
O po to norėčiau studijuoti ir aukštojoje mokykloje“, – planais pasidalino Dominykas.
Jo profesijos mokytojas Egidijus Bražinskas užsiminė, kad, norint tapti gerus suvirintoju, reikia ir tam tikrų asmeninių savybių.
„Reikia drąsos, nes suvirinimas – tai ir uždara patalpa, ir ugnis, ir darbas aukštyje. Anaiptol ne kiekvienas tai gali padaryti“, – patikino jis.
Netrūksta ir iššūkių
Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centre dėstoma įvairių jūrinių specialybių, o tai susiję ir su tam tikrais pameistrystei tenkančiais iššūkiais.
„Vienas jų – kaip pilnai įveikti visą mokymo programą, kad pameistrystė būtų tokia, kokios norima, – sakė mokymo centro plėtros vadovė dr. Odeta Kupetienė. – Su pameistriu turi įmonė sudaryti pameisrystės darbo sutartį. O tai reiškia, kad mokinys įmonėje ir mokosi, ir dirba, o pas mus dar turi gauti teorinių žinių.
Kadangi į mokymosi procesą įsiterpia dar ir darbo valandos, natūraliai programa turėtų būti ilgesnė. Taigi iššūkis – sutalpinti ją į formalios programos rėmus.
Be to, skirtinguose sektoriuose skirtingai pameistrystė turi būti skirtingai traktuojama. Mes gi turime tam tikrų profesijų, pavyzdžiui, jūreiviai negali mokytis pameisrystės forma, nes jie į laivą gali patekti tik jau turėdami kvalifikaciją.“
O.Kupetienė tyrinėja profesinių mokyklų mokymo veiklą. Jos manymu, pameistrystės mokymo būdas, jau kurį laiką diegiamas šalies profesinio mokymo įstaigose, tapo mėgiamas ir besimokančiųjų, ir darbdavių – įmonių.
Televizijos laidas, skirtas pameistrystei, kviečiame peržiūrėti „Youtube“ paskyroje: https://www.youtube.com/channel/UCfyW8HAQ-iYnzvFY4ME_qgQ
Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Projekto vykdytojas – Valdymo koordinavimo centras. Projekto partneris – Ekonomikos ir inovacijų ministerija.
