Paklaustas, koks didžiausias pasiekimas, įvedus litą 1993 m. birželio 25 d., R. Visokavičius pateikė neįtikėtiną, bet labai lakonišką atsakymą: „Buvo pažabota net 1197 proc. infliacija“!
– Prieš įvedant litus, Lietuva kurį laiką gyveno su netikrais pinigais talonais, vadinamosiomis vagnorkomis, kurių pinigais pavadinti neįmanoma. Bet kas atsitiko su prieš tai buvusiais sovietiniais rubliais, kurie vis dėlto buvo padengti auksu?
– Turėjo būti padengti auksu, bent jau tuometinė SSRS teisių perėmėja Rusija taip kalbėjo. Nepaisant to, rubliai buvo silpti pinigai, nors oficialus rublio ir JAV dolerio santykis buvo pakankamai stiprus. Tačiau realybė buvo kur kas liūdnesnė.
– Talonai buvo tik popierėliai, niekuo nepadengti. O kur atsidūrė Lietuvoje cirkuliavę, kad ir sovietiniai-rusiški rubliai, kurie vis dėlto tada buvo pinigai?
– Atsakant į šį klausimą, reikėtų užduoti dar vieną klausimą, kodėl atsirado Lietuvoje talonai? Jų prireikė dėl to, kad vis labiau stigo rublių, nes Rusija dėjo visas pastangas užkirsti mūsų šaliai kelią į savarankiškumą – stengėsi riboti rublius, patenkančius į Lietuvą. Tu metu net trūko pinigų algoms išmokėti.
Būta net rimtų incidentų su tuometiniu Rusijos Centriniu banku. Kai Lietuvą jau buvo ištikusi kone rublių stygiau krizė, į Maskvą buvo išsiųstas vienas turėtų trijų šarvuotų sunkvežimių pinigams ir auksui pervežinėti. Netoli Maskvos, ties Možaisku, jį sustabdė ginkluoti Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnai. Reikalavo atidaryti šarvuotį, bet mūsų šalies atstovai nesutiko. Tais laikais jokių mobiliųjų telefonų nebuvo, teko su tuometiniu Lietuvos reikalų patikėtiniu Maskvoje Egidijumi Bičkausku susisiekti pere radijo stotį. Po ilgų pokalbių su Rusijos valdžia lietuviai buvo paleisti, bet namo grįžo tuščiomis – be rublių. Tai – tik viena stoks incidentas, bet jų buvo ir daugiau.
Todėl nebuvo kitos išeities, teko vietoj rublių įsivesti tuos talonus, kurie padarė ir nemažai žalos Lietuvos ekonomikai. Viena vertus, neišmintinga buvo leisti privatizuoti įmones ir kitus vertingus objektus už talonus, o, kita vertus, tuo metu konfliktavo Lietuvos bankas ir vyriausybė. Pastarajai reikėjo pinigų žmonių algoms, o Lietuvos bankas tiesiog nespėjo spręsti šių problemų.
Tų talonų apsaugoti buvo neįmanoma. Kai kas juos nešiojo maišais. Neatmestina galimybė, kad nemažai jų būta ir padirbtų.
– Kokią situaciją Lietuvos ekonomikoje radote, tapęs Lietuvos banko (LB) vadovu 1993 m. kovą?
– Tuo metu vadovavau „Litimpex“ bankui ir darbo keisti neplanavau, nes man tame banke puikiai sekėsi, turėjau itin kvalifikuotą komandą, o ir atlyginimas buvo kur kas didesnis, nei LB (tada Lietuvos premjeras ir LB vadovas gaudavo 1600 talonų algą – red.).
Iš pradžių tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas manęs klausinėjo, ką galėčiau parekomenduoti į LB vadovo postą. Siūliau jam ne vieną patyrusį tiems laikams bankininką, tačiau jam niekas iš mano rekomenduotų specialistų netiko. Kartą, būdamas bankininkų konferencijoje Italijoje, netikėtai sulaukiau A. Brazausko skambučio. Išgirdęs, kad esu kviečiamas rimtam pokalbiui, supratau, jog – reikalai neatidėliotini. Sugrįžęs į Lietuvą, sulaukiau A. Brazausko pasiūlymo vis dėlto pačiam imtis vadovauti LB, nes reikia kuo greičiau įsivesti savus pinigus litus.
Nors labai nenorėjau palikti „Litimpex“ banko, po įtemptų svarstymų sutikau.
Šalį purtė beveik 1200 proc. į infliacija. Man buvo patikėta nepaprastai sunki ir atsakinga misija – įvesti nacionalinę valiutą litą. Įvedant litus, tokią baisią infliaciją buvo privalu sutramdyti. Ir man su puikia komanda tai pavyko padaryti. Infliacija per kelis mėnesius nukrito iki vienuolikos procentų.
– Bet iki šiol sklando įvairios legendos apie lito įvedimą. Būta ir detektyvinių istorijų. Kodėl to nepavyko išvengti?
Buvo trukdymų ir nemenkų. Kaip jau minėjau, pirmiausia, Rusija dėjo nemenkas pastangas, kad mes nuturėtum lito. Tačiau reikėtų pripažinti, kad lito įvedimui nebuvo tinkamai pasiruošta. Juk tuometinėje Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbo teoretikai, o ne – praktikai. Niekas neturėjo tinkamos patirties, kaip įsivesti nacionalinę valiutą. Manė, kad bus paleista litų gamybą ir daugiau nieko daryti nereikės.
– Bet juk buvo būtina kontrolė, kuri labai rūpėjo KGB. Šalia buvusio Lietuvos banko vadovo (Viliaus Baldišio – red.) „netikėtai“ buvo atsiradęs ir vienas KGB atstovas iš Panevėžio (buvęs gamyklos „Ekranas“ vadovas R. Purtulis – red.).
– Į Lietuvą prieš nepriklausomybės paskelbimą 1990 m. buvo atvažiavęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas irgi bandė trukdyti Lietuvos ekonominiam savarankiškumui, gąsdindamas esą – Lietuva neturi jokių iškasenų, jokių energetinių resursų, todėl ją gali ir badas ištikti. Aš į tokias kalbas visada atsakydavau, kad Lietuvos per visą jos istoriją niekada nebuvo ištikęs badas, nes lietuviai nuo seno mokėjo dirbti ir iš savo žemės pragyventi. Juk lietuviški maisto produktai prieškariu garsėjo visoje Europoje. Neblogesni ir dabar.
– Koks tuometinis bankas Lietuvoje iškeisdavo litus į konvertuojamą visame pasaulyje valiutą?
– Mano paliktas „Litimpex“. Jis kaupdavo įvairių šalių konvertuojamą valiutą. Su komanda buvo radę partnerį banką Šveicarijoje, kuris mumis pasitikėjo ir iškeisdavo sukauptą valiutą į JAV dolerius.
– Kaip buvo kuriamas litas? Kas rūpinosi, kokie turėtų būti banknotai arba monetos?
– Dailininkai rūpinosi, kad litai būtų gražūs, o istorikai – kad istoriškai teisingi. Buvo nuspręsta, kad kupiūras turi puošti garsių Lietuvos žmonių portretai – Jono Basanavičiaus, Motiejaus Valančiaus, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Vieno lito banknotas su Žemaitės atvaizdu atsirado šiek tiek vėliau.
Norėjome, kad litai būtų padengti auksu. Bet Lietuva ir tada, ir dabar aukso turi nedaug – apie šešias tonas. Jis saugomas patikimose užsienio šalyse. Viena iš jų – Anglija.
Kad litai būtų kuo tvirtesni mums labai padėjo Tarptautinis valiutos fondas užpildė valiutos tuštumą. Taip litai buvo padengti ir aukso, ir valiutos rezervais, kas suteikė galimybes jiems būti konvertuojamais ir pripažintais pinigais užsienyje.
– Kas, kokie patyrę bankininkai konsultavo LB ir jūsų komandą, prieš įvedant litus?
– Savo archyve turiu vieną įsimintiną ir iškalbingą nuotrauką – mano kabinete LB prie stalo sėdžiu su Tarptautinio valiutos fondo atstovu Peru Hedforsu, bankininku iš JAV Williamu F. Tieberiu, mums talkinusiais Amerikos lietuviais, itin patyrusiais bankininkais Antanu Grina ir Rimantu Aukštuoliu. Nesikalbėjome, o tik susirašinėjome rašteliais, koks turėtų būti litas ir kada jį galima būtų įsivesti. Dėl visko sutarę, sudėjome raštelius į viduryje stalo buvusią peleninę ir viską sudeginome.
Beje, po to, kai įsivedėme litus, A. Grina talkino ukrainiečiams įsivesti jų grivinas. Tada bendravau su Ukrainos Centrinio banko vadovu Viktoru Juščenka, vėliau tapusiu prezidentu. Kai jis manęs paprašė rekomenduoti ką nors iš patyrusių bankininkų, iš karto pasiūliau A. Griną, nes jos pavardė labai tiko grivinoms įvesti. V. Juščenkai šis sutapimas irgi labai patiko.
– Kur buvo sunaikinti laikinieji pinigai – talonai?
– „Auksiniame“ Elektrėnų elektrinės katile. Ten buvo deginami ir brokuoti litai, o vėliau ir visi likę po euro įvedimo. O kam juos laikyti? Juk ne – trąša.
– Iki šiol į eurus yra neiškeista daugiau nei 400 tūkst. litų. Kaip jums atrodo kodėl ir kur tie litai?
– Gal žmonės nesupranta? Gal bijo, kad bus paklausta, iš kur tie pinigai? Bet juk niekas to neklausia. O galbūt kai kas dar tikisi, kad litas sugrįš? Tik, jeigu jis ir sugrįžtų, būtų kitoks.
– Jūs manote, kad litą galima būtų susigrąžinti?
– Kodėl gi – ne? Visi matome, kas dabar darosi pasaulyje. Jeigu sugriūtų Europos Sąjunga, jos šalims narėms vėl gali prireikti savų pinigų. Jau dabar kalbama apie kažkokią galimą Skandinavijos ir Baltijos šalių sąjungą.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad Lietuva priklauso Europos Centriniam bankui (ECB) , o mūsų šalyje veikiantys bankai – skandinamų ir ECB nepriklauso.
– Kiek litų jūs esate savo archyvuose išsaugojęs?
– Gal penkis šimtus. Turiu visų kupiūrų po vieną ir gerą saują monetų. Bet neskubu jų keisti.
Iš lito istorijos
Oficialia Lietuvos valiuta litai buvo nuo 1922 m. Spalio 1 d. iki 1941 m. Kovo 25 d. ir nuo 1993 m. Birželio 25 d. iki 2014 m. Gruodžio 31 d.
Lito idėja, prieš atkuriant nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., Lietuvoje pradėta svarstyti dar 1988 m. gegužės 26 Lietuvos mokslininkų susitikime su kolegomis estais. Susitikime Vilniaus universitete buvęs LB valdybos narys, profesorius Stasys Uosis pirmasis praėjo kalbėti apie mūsų šalies nacionalinę valiutą litą, turėtą ir prieš sovietinę okupaciją.
