Anot prekybininkų, kai kurie privačių įmonių tyrimai atliekami tendencingai.
Lietuvos prekybos tinklų kainas nuolat stebi bent trys institucijos. Tai daro valstybinis Žemės ūkio duomenų centras (ŽŪDC) bei pora privačių įmonių – „Pricer.lt“ ir „See Next“.
Tačiau nuo skelbiamų tyrimų duomenų eiliniam pirkėjui gali apsisukti galva. Pirmiausia, privačios bendrovės paprastai analizuoja tiek pigiausių, tiek populiarių maisto produktų krepšelių kainas, tačiau gaminiai, kurie įtraukiami į tuos krepšelius, dėl vienokių ar kitokių priežasčių keičiami pagal poreikį.
Antra, išvados neretai būna skirtingos. Antai pernai gruodį „Pricer.lt“ ir „See Next“ įvardijo tinklus, kuriuose apsipirkti buvo pigiausia ir brangiausia. Tačiau abiejų įmonių tyrimuose pirmavo visiškai skirtingos mažmeninės prekybos įmonės.
Kodėl skaičiai būna skirtingi ir kaip į tai reaguoja pirkėjai? Apie tai papasakojo „Norfos“ savininkas ir vadovas Dainius Dundulis.
– ŽŪDC neseniai paskelbė 24 savaitės vidutinių mažiausių kainų penkiuose prekybos tinkluose palyginimą. Šiais duomenimis, „Norfos mažmena“ pirmauja net 13 pozicijų iš 20. Tačiau privačių įmonių skelbiamuose reitinguose lyderiai dažnai būna kiti. Kodėl taip nutinka? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo D.Dundulio.
– Taip, remiantis ŽŪDC duomenimis, daugiausia žemiausių vidutinių kainų yra „Norfoje“, už mūsų pagal šį rodiklį rikiuojasi dar du prekybos tinklai.
Kalbant apie skirtingus tyrimų rezultatus, reikia atsižvelgti, kas ir kaip juos atlieka. ŽŪDC yra biudžetinė įstaiga, todėl ją galima laikyti nepriklausoma. Neslėpsiu, yra buvę, kad ir ji ko nors nepastebėdavo ar praleisdavo.
Tačiau užtekdavo informuoti ir klaidos būdavo ištaisomos. Dabar tokių nesklandumų pasitaiko retai, manau, kad šie duomenys iš tiesų gerai atspindi rinką.
Kalbant apie privačias bendroves, reikia priminti, kad tai yra pelno siekiančios įmonės, kurios turi iš kur nors gauti pajamų. Vienos iš jų vadovas neseniai pripažino, kad šiuo metu bendradarbiauja su dviem prekybos tinklais.
Ir tuomet netenka stebėtis, kad jų skelbiamuose tyrimuose tie tinklai įvardijami kaip siūlantys pigiausių prekių pasirinkimą. Prieš kurį laiką, kai įmonės bendradarbiavimas vyko su kitais tinklais, ir rezultatai buvo anų prekybos tinklų naudai.
– Tačiau kaip taip gali nutikti, jei lyginami daugiau ar mažiau tokie patys produktai, parduodami skirtingose parduotuvėse?
– Priklauso nuo to, kaip tyrėjai formuoja vadinamąjį pirkėjo krepšelį. Jei tu dirbi su konkrečiu tinklu ar tinklais, gali pasirinkti ar susiderinti būtent tas prekes, kurios juose yra pigiausios.
Tuomet kitos mažmeninės prekybos įmonės neturi jokių galimybių būti tarp lyderių. Tai irgi verslas, iš kurio gyvena šių įmonių savininkai ir apmoka pirkėjai.
Juokinga, kad įtraukiami net tokie gaminiai, kurie tikrai nebūna tarp populiariausių. Pavyzdžiui, daugumoje tyrimų figūruoja šviežios 35–50 mm bulvės (vienos bulvės dydis nuo 3,5 iki 5 cm) kaip pigiausia pozicija.
Kai kuriose parduotuvėse galima surasti dėžę su likučiais, kurie tinka sėkloms. Anksčiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neleisdavo tokių net pardavinėti, o dabar tokios prekės kaina puošia kainų palyginimo lenteles.
Dar yra keista taisyklė, kad jei kuriame nors tinkle tyrėjai neranda konkretaus produkto, įtraukia brangiausią. Taip kitiems tinklams parodoma, kad verta turėti sutartį.
Įdomus atvejis buvo su batonais. Anksčiau viena įmonė analizuodavo batonų, kurie sveria 500–600 gramų, kainas. Pas mus toks visada buvo pigiausias.
Pavargę kankintis su mūsų kaina tyrėjai pakeitė taisykles ir dabar įtraukia tik tų batonų, kurių svoris siekia iki pusės kilogramo, kainą. Ganėtinai juokinga, nes juk pirkėjui svarbiausia, kokia yra konkretaus gaminio kilogramo, o ne vienokios ar kitokios pakuotės kaina.
Arba vietoj antros rūšies dešros atsirado aukščiausios rūšies, nors lyginamos dešros. Kartais galima palyginti ir pigiausių ikrų kainas, kodėl tik aukščiausios rūšies mėsos produktus?
Kai vienas ar kitas kriterijus pritaikomas konkrečiam mažmeninės prekybos tinklui, jam nesunku tapti „pigiausiam“.
– Ar bandėte su rinkos analize užsiimančiomis įmonėmis tartis, kad tokių nesklandumų ar neatitikimų neliktų?
– Susirašinėjome, kalbėjomės su kai kuriais, tik sunku ką nors padaryti. Juk tai privatus verslas, normalu, kad jis nori gauti pajamų. Nors kai kuriais atvejais gal ir ne visai korektiškais būdais.
Tiesa, su „See Next“, kurios įsteigimas sutapo su vieno prekybos tinklo atėjimu į Lietuvą, teko ir bylinėtis dėl moralinės žalos mūsų įmonei. Teismas nustatė, kad jos nebuvo padaryta, ir mes dėl to nesiginčijame.
Vis dėlto po šios bylos bendrovė pradėjo elgtis objektyviau. Tad galime teigti, kad savo pasiekėme, nes tikrai neturėjome tikslo žūtbūt prisiteisti kokią nors kompensaciją.
– Vis dėlto svarbiausia, kaip į šiuos tyrimus žiūri pirkėjai. Ar pastebite, kad skelbiami reitingai keičia vartotojų elgseną?
– Kai kuriais atvejais „Norfos mažmena“ netgi yra buvusi brangiausiu prekybos tinklu. Skaitai atsiliepimus, ir jie kelia šypseną. Juokiasi ir nemažai pirkėjų – na, meluokite, bet gal turėkite šiek tiek saiko.
Iš esmės bet kurį prekybos tinklą galima paskelbti pigiausiu, kai tyrinėji vos dvidešimties produktų kainas, nors jų yra kokie 20 tūkstančių. Ir dar kai gali keisti tuos produktus kaip užsimanęs.
Pastebiu, jog žmonės supranta, kad tai nėra objektyvu. Todėl įtakos tokie tyrimai iš esmės nedaro jokios, nes jais paprasčiausiai mažai kas tiki.
Skirtinga metodika
Anot kainų palyginimo portalo Pricer.lt įkūrėjo Arūno Vizicko, jo vadovaujamas portalas ir ŽŪIKVC naudoja skirtingą metodiką.
„Centras informaciją apie vidutines didmenines kainas gauna tiesiai iš perdirbimo įmonių, apie mažmenines – iš prekybininkų. ŽŪIKVC turi informaciją, kiek perdirbėjai superka pieno, iš finansinių ataskaitų mato, už kokią kainą jį parduoda ūkininkai, o tada fiksuoja produktų kainas parduotuvėse. Tačiau tai, kas pateikiama svetainėje produktukainos.lt, vis dėlto yra apskaičiuota pagal ydingą metodiką. Pavyzdžiui, mažiausia vidutinė kaina nustatoma išvedant aritmetinį vidurkį pagal pigiausius analogiškus tos grupės produktus“, – sakė A.Vizickas.
