Taip vadinamos gerovės valstybės klausimai pastaruoju metu lieka antrame plane. Natūralu – karas privertė dėmesį sutelkti į kitas – aktualesnes – temas. Tačiau įdomu prisiminti, apie ką G.Nausėda daugiausiai kalbėjo savo kadencijos pradžioje ir dar prieš ją.
„Rinkos ekonomika yra labai galinga ir efektyvi sistema, jei ji turi socialinį veidą. Gerovės valstybės dėmuo yra pagrindas rinkos ekonomikai funkcionuoti be sutrikimų. Suinteresuotumas, kad rinkos ekonomika veiktų tolygiai, nedraskoma vidinių prieštaravimų, automatiškai suponuoja socialinio dėmens atsiradimą.
Visada prisimenu Vokietijos ekonomikos reformų tėvus Liudviką Erhardą, Konradą Adenauerį, kurie nuo pat pirmų rinkos ekonomikos kūrimo dienų suprato, kad net nėra tokio termino „rinkos ekonomika“. Jų galvose ji visada turėjo pridėtinį žodį „socialinė“. Kitokia rinkos ekonomika neturėtų galimybės egzistuoti ilgesnį laiką“, – 2019 metais prieš rinkimus interviu sakė G.Nausėda.
Buvęs SEB banko ekonomistas tada žadėjo, kad socialinės atskirties klausimai bus stebimi per padidinamąjį stiklą. Ką gi, pažiūrėkime, kaip jiems sekasi G.Nausėdos kadencijai einant į pabaigą.
Pirmiausia, infliacija. ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, gegužę metinė infliacija Lietuvoje siekė 10,7 proc. ir buvo kur kas didesnė nei vidutiniškai visoje euro zonoje, kur sudarė 6,1 proc.
G.Nausėda savo pranešime iš esmės pagyrė Vyriausybės vykdytą anticiklinę fiskalinę politiką. „Pastarųjų metų veiksmai ekonomikoje – tiek pandemijos metu, tiek ir siaučiant energetinei krizei – bylojo apie teigiamas permainas. Anksčiau įprastą diržų veržimo politiką ir buhalterinį taupumą keitė anticikliniai veiksmai“, – sakė jis.
Tačiau jis nepridūrė, kad ekonomikos skatinimas per valstybės biudžetą kertasi su Europos Centrinio Banko palūkanų normų mažinimu. Iš vienos pusės infliacijos ugnis gesinama, iš kitos – kūrenama. Turbūt dėl to Lietuvoje kainų augimas vis dar vienas didesnių Bendrijoje.
G.Nausėdos dėmesio sulaukė ir demografijos problemos. Galima pasidžiaugti, kad per pastaruosius 4 metus gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo 63 tūkst. Šių metų pradžioje šalyje gyveno 2,857 mln. asmenų, kai 2019 m. – 2,794 mln.
Pokytį daugiausiai lėmė karo pabėgėliai iš Ukrainos, o ilgalaikės prognozės, kaip ir anksčiau, Lietuvai nieko gero nežada. Skaičiuojama, kad po 20 metų šalyje gali likti tik 2 mln. gyventojų.
Prezidentas ragina šią problemą spręsti daugiau dėmesio skiriant „šeimos politikai“. Nuskambėjo ir konkretus pasiūlymas – universalus neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD). Deja, prezidentas kol kas neįvardijo, kaip tiksliai tai galėtų veikti. Tačiau vien iš to, kad NPD būtų taikomas ne tik samdomą darbą dirbantiems, bet ir patiems susikūrusiems darbo vietą tėvams, galima suprasti, kad tai būtų mokesčių mažinimas.
Finansų ministerijos parengtai mokesčių reformai G.Nausėda turėjo tiek pagyrų, tiek kritikos.
„Siūlymas aukštoms pajamoms mokesčius skaičiuoti pagal dydį, o ne pagal veiklos formą – svarbus žingsnis link didesnio mokesčių teisingumo. Tačiau reformos pasiūlymuose tebėra esminių trūkumų, ypač dėl individualios veiklos apmokestinimo pokyčių, kurie neigiamai paveiktų mažas ir vidutines pajamas gaunančius asmenis“, – sakė jis.
Individualios veiklos apmokestinimas Lietuvoje išties painus ir todėl yra palanki erdvė manipuliacijoms. Pati Finansų ministerija aiškina, kad net 85 proc. dirbančiųjų savarankiškai pokyčių dėl reformos net nepajustų, tačiau nutyli, kad kalba tik apie gyventojų pajamų mokestį.
Savo ruožtu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siekia kuo daugiau „individualistų“ įtraukti į nedarbo socialinio draudimo sistemą, o tai jiems reiktų šiokias tokias įmokas „Sodrai“. Matyt, tai prezidentas laiko „neigiamu poveikiu“.
Tačiau ar tikrai jis neigiamas? Per pandemiją pamatėme, kad valdžios pagalbos prašė visi negalėję dirbti, nesvarbu – mokėjo prieš tai „Sodrai“ ar ne. Galbūt neverta priešintis tokioms smulkmenoms, nes, kaip sakoma, „mažas kupstas didelį vežimą parverčia“.
Padidinti valdžios sektoriaus mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto santykį nuolat skatina ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Šis dydis Lietuvoje vis dar vienas mažiausių, tiesa, nuo G.Nausėdos kadencijos pradžios keliais proc. punktais padidėjo.
Naujausiais, 2021 m. duomenimis, santykis Lietuvoje siekė 32,8 proc. Palyginimui, EBPO vidurkis – 34,1 proc., o kaip pastebi Lietuvos bankas, Lietuvos santykis galėtų būti 5–6 proc. punktais didesnis. Tai reikštų, kad valdžios sektoriaus metinės pajamos galėtų būti beveik 3 mlrd. eurų didesnės.
Ką su 3 mlrd. eurų būtų galima padaryti mažinant pajamų nelygybę (ką siūlo daryti ir prezidentas)? Turbūt nemažai. Tokia suma per metus išleidžiama visai švietimo sričiai finansuoti.
Būtent pajamų nelygybės problema per G.Nausėdos kadenciją lieka nepagerėjusi. 2019 m. pajamų pasiskirstymo koeficientas (S80/S20, atotrūkis tarp 20 proc. turtingiausiųjų ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančiųjų) siekė 6,4 karto.
2020 ir 2021 metais jis buvo nukritęs iki 6,1, o pernai vėl grįžo į 6,4 karto lygį.
G.Nausėda metiniame pranešime teigė, kad gerovės valstybės siekis palaipsniui įsitvirtina politinėje darbotvarkėje. Galbūt tai ir tiesa, tačiau tam, kad ji neliktų vien tik siekiu, reikia finansinių pajėgumų. Prezidento raginimas mažinti arba bent jau nedidinti mokesčių prie to neprisideda.
