Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo baldų gamybos įmonės „Freda“ vadovas Rimas Varanauskas, ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas bei ekonomistas, premjerės patarėjas Raimondas Kuodis.
– Iš statistikos matyti, kad baldų pramonė yra ta, kuri sugėrė nuosmukio smūgį. Kokios nuotaikos jūsų pramonėje?
R.Varanauskas: Pokyčius matėme ne praėjusį ketvirtį, o nuo pernai rudens. Tam ruošėmės.
Taip, ekonomika lėtėja, tačiau tai – fundamentalūs dalykai. Šiandien mūsų ekonomikoje toks etapas. Ačiū Dievui, neturime karo patirties. Ekonomikos lėtėjimas – jos dalis. Prisiminkime 2008 m., kai ekonomika smuko 15 proc., šiandien kalbame apie 2 proc.
Baldai nėra pirmo būtinumo prekė – su tuo susiduriame, tačiau situacijos nedramatizuočiau.
– Kur esminė priežastis, dėl kurios jums dabar sudėtingiau?
R.Varanauskas: Baldų pramonė, kaip ir visa Lietuvos apdirbamoji pramonė, išimtinai eksportuojanti. Todėl mus veikia ne tiek Lietuvos, kiek Europos ir pasaulio ekonominė situacija. Mūsų rinka – praktiškai visas pasaulis.
Su tokiomis realijomis susiduria ekonomika ir kitose šalyse. Čia nėra nieko išskirtinio. Tai etapas, per kurį turime nuveikti darbus efektyvumo prasme. Būtų gerai, kad ir mūsų valdžia pasirūpintų medienos pirkimo savai pramonei sąlygomis.
– Ko jūs siekiate?
R.Varanauskas: Jau dešimtmečius kalbame apie tai, kad visos aplinkinės šalys mūsų regione turi prekybos mediena taisykles, pagal kurias pirmiausia remiama vietinė pramonė. Taip yra visur, išskyrus Lietuvą – mes žaliavą išvežame. O tai – atsilikusios šalies bruožas.
– Ar sutiktumėte, kad Vyriausybė negirdi pramonės?
R.Varanauskas: Visiškai su tuo sutinku.
– Pone Dunduli, kaip vystosi prekybos reikalai ir ar Vyriausybė jus girdi?
D.Dundulis: Maloniau vadovauti tai šaliai, kurioje yra daug pinigų. Faktas, kad mūsų Vyriausybė nenori sumažinti mokesčių. Lyginant su Lenkija, mes tikrai neturime vienodų sąlygų.
Gegužės mėnesį kol kas nematome jokio nuosmukio – žmonės maisto prekes perka. Tikrai nematome, kad taupytų maistui. Pramoninių prekių pardavimai šiek tiek sumažėjo, tačiau jų dalis mūsų pardavimuose labai maža, todėl nedaro jokios įtakos. Tačiau galiu patvirtinti, kad pramoninėms prekėms žmonės išleidžia mažiau. Apskirtai 90 proc. pramoninių prekių nuperkama per akcijas.
– Gal reikia susitaikyti su tuo, kad ekonomika vystosi ciklais? O gal jaučiate didesnį nerimą, kad visa tai gal konvertuotis į kažką blogesnio?
D.Dundulis: Sąžiningai turiu pasakyti, kad blogesnę situaciją prognozuoju nuo 2018–2019 m. Labai džiaugiuosi, kad mano spėjimai neišsipildė. Per tą laikotarpį ekonomika augo. Kai žmonės saugosi pablogėjimo, reikia tikėtis, kad jo ir neįvyks.
Tik reikia nepamiršti, kad centriniai bankai, kovodami su infliacija, daro viską, kad ekonomika sulėtėtų. Padidintos palūkanos anksčiau ar vėliau savo tikrai padarys.
Jei per pandemiją žmonės tvarkėsi būstus, sodinosi daržus, tai šiandien iš turizmo kompanijų apyvartų didėjimo matome, kad tie pinigai, kurie buvo skirti savo ūkiui, išėjo į keliones. Pinigai išvežti į pietines šalis, todėl manau, kad pietinių šalių ekonomika neturėtų prastėti.
– Pone Dunduli, klausytojai rašo: kaip gali sumažėti maisto pirkimas, jei reikia valgyti – kažkieno sąskaita maistui išleidi daugiau. Ar tikrai?
D.Dundulis: Neneigsiu, kad maistas pabrangęs. Bet, gegužės mėnesio duomenimis, mūsų visas parduotas kiekis, lyginant su pernai metais, pabrangęs 10 proc. O šie procentai kas mėnesį mažėja, nes brangimo pikas buvo pernai rugpjūtį-lapkritį. Šiuo metu maistas pinga. Jei kažko neįvyks, šių metų rugpjūtį lygindami su pernai rugpjūčiu matysime, kad maistas bus nemažai atpigęs.
Be to, neužmirškime, kad pas mus atlyginimų mediana balandį pakilo 18 proc., kovą – 20 proc. Džiaugiuosi, kad galime darbuotojams pakelti atlyginimus.
– Pone Varanauskai, į kur daugiausia išvežate produkcijos? Kokios nuotaikos Europoje?
R.Varanauskas: Didesnė dalis – Europoje, bet mūsų baldai, kaip ir apskritai didžioji dalis Lietuvos baldų pramonės gaminių keliauja po visą pasaulį.
Dabar Europoje – stabilizacija. Teigiami pokyčiai anksčiau ar vėliau ateis. Galvoju, kad vėlyvą rudenį kalbėsime optimistiškiau. Jau bus praėję metai mažėjimo. Atsiranda atsargumo ir dėl palūkanų didinimo.
Žinoma, kažkas bankrutuoti gali, tačiau tai – normalūs dalykai.
– Bet tai – atleidimai, nedarbas.
R.Varanauskas: Be jokios abejonės to gali būti, tačiau tam yra valstybė. Šiandien – toks laikotarpis, su juo turime susitaikyti, daryti darbus efektyvumo, sumanumo prasme, ir važiuoti į priekį.
– Tas genys gana margas: prekybos įmonės sako, kad viskas tvarkoje, statybos, baldų sektoriuose matyti problemų.
R.Varanauskas: Statistika rodo, kad yra mažėjimas, o sektoriai reaguoja nevienodai.
Aš į tai žiūriu kaip į cikliškumą, kurį turime pragyventi – ne pirma ir ne paskutinė krizė.
– Kas laukia žmonių, darbuotojų?
R.Varanauskas: Net neabejoju, kad atlyginimai nemažės. Žmonių neatleidžiame, tiesiog nepriimame. Tai natūralu: jei turime mažiau užsakymų, mažiau samdome ir žmonių.
Nemanau, kad bus tokia gili duobė, kokia buvo 2009 m.
– Pone Kuodi, jūsų nuomone, kokios spalvos dominuoja Lietuvos ekonomikos nuotraukoje?
R.Kuodis: Pilkesnės. Skundžiasi visi: nuo Palangos verslininkų iki pramoninkų vado. Skaičiai irgi tą rodo, kad ypač chemijos ir baldų pramonė yra nuosmukyje. Lietuva, ačiū dievui, išlaikiusi daug pramonės. Tai – didysis užimtumo šaltinis.
Kai kas galėtų sakyti, kad lyginama su labai aukšta augimo baze: COVID-19 pasibaigus visi puolė gaminti ir vykdyti anksčiau neįvykdytus užsakymus. Bet, žiūrint į kitas Europos šalis, matyti panaši situacija.
– Ar užsikamšė skylės su viešaisiais finansais, ar į šonus taškome per daug pinigų?
R.Kuodis: Yra vietų, kur taškome, yra, kur trūksta. Makroekonomikos mokslas sako, kad valdžia turi užkišti paklausos skylę, kuri veriasi privačiajame sektoriuje.
– A.Izgorodinai, dėl mūsų ateities jūs optimistas ar pesimistas?
A.Izgorodinas: Priklauso nuo to, apie kokį sektorių kalbame. Asmeniškai aš esu atsargus dėl Lietuvos pramonės perspektyvų, nes statistika aiškiai rodo, kad euro zonoje labai traukiasi prekių poreikis.
Todėl manau, kad pramonei artimiausi vienas arba du ketvirčiai bus neigiami, bet jei anksčiau buvau labiau pesimistas dėl vidaus paklausos, dabar esu labiau optimistas: kol kas statistikoje nematyti didelių atleidimų pramonės įmonėse. Kiek kalbu su pramonės įmonių vadovais, visi sako tą patį: jei dabar darbuotojus atleisime, po to bus labai sunku jų rasti.
Mažmeninės prekybos statistika Lietuvoje didelės dramos nerodo.
Manau, kad šiais metais turėsime silpną eksportą, tačiau vidaus vartojimas gali būti gana stiprus.
– Masinių atleidimų, masinių bankrotų nepamatysime?
A.Izgorodinas: Čia – didžiausia rizika. 2008–2009 m. problemos iš eksportuojančių sektorių gana greitai persimetė į vidaus rinką dėl nedarbo augimo. Tai lėmė, kad krito mažmeninės prekybos bei kiti su vidaus paklausa dirbantys sektoriai.
Dabar labai gali būti, kad nusėdimo vidaus rinkoje nematysime. Tiesa, mažmeninė prekyba jau kelis mėnesius traukiasi, bet pasakysiu, kad esu atsargus optimistas – manau, kad vidaus vartojimo nuosmukis bus gana nuosaikus.
– Pone Kuodi, sutinkate?
R.Kuodis: Taip, mūsų situacija pasikeitusi: jei kažkada darbas buvo kintamasis gamybos veiksnys, tai dabar jis – fiksuotas. Perėjome į sudėtingesnę ekonomikos struktūrą, kur žmonės taip lengvai neatleidžiami, nes po to juos sunku bus rasti. Kai konvejeriu gamini taburetes, šiandien išmetęs rytoj pasamdysi kitą ar net tą patį.
Įmonės, kurios užsiima aukštesnėmis technologijomis, bando šiuos laikus praplaukti koreguodamos darbo valandas, kiek mažiau mokėdamos, tačiau išlaikydamos darbuotojus.
Antra, vartojimo struktūroje vis didesnę dalį sudaro ne prekės, o paslaugos, kurių taip lengvai nepakeisi. Tai irgi padeda palaikyti vidaus rinką ir užimtumą paslaugų sektoriuje.
A.Izgorodinas: Ekonomiką į viršų ar į apačią tempia lūkesčiai. Nerimas dėl recesijos, dėl situacijos darbo rinkoje, bet kol kas vartotojų Lietuvoje nuotaikos nerodo tarp gyventojų augančio nerimo: žmonės gana gerai vertina darbo rinkos, savo finansų perspektyvas. Tai – vienas indikatorių, jog šį kartą Lietuvos vidaus vartojimas išlįs iš recesijos gerokai stipresnis nei per pasaulio finansų krizę.
O, vertinant fundamentaliai, dabar ekonomiką tempia pakilusios palūkanos, nes labai aiškiai matyti, jog tose Europos valstybėse, kuriose aukštas privataus sektoriaus įsiskolinimo lygis ir kur didelė dalis paskolų išduodama už kintamas palūkanas, fiksuojamas didžiausias nuosmukis.
Tarkime, Švedijoje paskutinius du mėnesius stebėtas didžiausias mažmeninės prekybos nuosmukis per visą istoriją.
– Kaip prognozuojate, ko laukti su palūkanomis?
A.Izgorodinas: Europos Centrinis Bankas dar vieną arba du kartus bazines palūkanas pakels, tačiau manau, kad jos jau ties piku. Išankstiniai indikatoriai, tarkime, Europos Komisijos atliekama įmonių apklausa rodo, kad netrukus, antrąjį pusmetį, infliacija euro zonoje pradės stipriai lėtėti, dėl ko nebebus poreikio kelti palūkanų.
Kalbant apie JAV taip pat manau, kad ten palūkanos taip pat arti piko.
– Žiūrint į nuogus skaičius atrodo, kad su statybomis kol kas viskas neblogai.
D.Gedvilas: Lietuvos rinkoje stebime gana stabilią situaciją, nors mažų objektų – projektų iki 3 mln. eurų vertės – ženkliai sumažėję. Jų 21 proc. mažiau. Tai reiškia, kad maži rangovai turi ieškoti subrangos pas didelius rangovus, kurie įgyvendina didelius projektus.
Bendrai paėmus, apkrovimas dar pakankamai geras, tačiau dvelksmas iš kai kurių rinkų kelia nerimą. Projektų deficitas gali greitai pasijausti, nes matome, kaip palūkanos viršija 8–9 proc. – akivaizdu, kad tiek fizinių asmenų neinvestuos į būstą, vystytojai neinvestuos į didelius projektus. Tai bus daugiau komercinio pobūdžio veikla.
Statybininkai labai greitai gali pajusti projektų stygių – nerimo daug.
Didieji projektai juda dėl to, kad valstybė buvo suplanavusi juos įgyvendinti, bet dėl staigaus kainų šuolio prasidėjus karui daug projektų buvo sustabdyta. Bet kai statybų kainos sumažėjo, tokius didelius projektus tapo realu įgyvendinti – su metų pavėlavimu buvo nemažai kvietimų ateiti į viešųjų pirkimų procesą. Tad dideli valstybės projektai pradėti įgyvendinti.
Nėra abejonės, kad verslas pradėjo investuoti į didelius projektus – matome prekių bazių statybą Vilniaus rajone, didžiulį „Mažeikių naftos“ rekonstrukcijos projektą. Yra ir daugiau tokių projektų, kurie paverčia regioną didele statybine aikštele, nemažai statybinių kompanijų ten gauna darbo ir iš to išgyvena.
– Kas konkrečiai kelia nerimą dėl ateities?
D.Gedvilas: Indikuojame keletą grėsmių. Pirma, bankai nustojo finansuoti nekilnojamojo turto projektus, ir patys vystytojai neima brangių paskolų, todėl stabdo investicijas.
Antra, kaimyninės rinkos labai stipriai susitraukė. Pavyzdžiui, pernai Lietuvos statybininkai padarė rekordines apimtis užsienio rinkose, o šiuo metu tų darbų netenka – Lietuvos statybininkai užsienyje uždirbo daugiau nei 0,5 mlrd. eurų. Bet nemažai rangovų grįžta į namų rinką, nes užsienyje statybų ženkliai mažėja.
– Kas galėtų ištempti statybas?
D.Gedvilas: Manau, kai ateina recesija, mūsų Vyriausybė turėtų galvoti, kaip darbo rinkoje nesukelti kolapso. Ji turėtų įgyvendinti daugiau projektų. Matome ir kelių apgailėtiną būklę, galime įgyvendinti daugybę miesto infrastruktūros projektų. Valstybė turėtų daugiau investuoti, kad per gyventojų pajamų mokestį, per pridėtinės vertės mokestį susirinktų reikiamas biudžetui pajamas, o ne bandyti nedarbingumo pašalpomis remti tuos, kurie netenka darbo.
Vyriausybė turėtų žymiai daugiau įgyvendinti viešųjų projektų, kad namų rinkoje neturėtumėme sąstingio ir didžiulio nedarbo.
– Ar valdžia planuoja tą daryti?
R.Kuodis: Statybininkai visada turi atsarginį pasirinkimą, jei tik norėtume jį įjungti – būsto renovaciją. Ji stoja, nes daugybę metų taikoma klaidinga schema, tačiau iš principo tai būtų prasmingas dalykas: šalį išgelbėtų nuo energetinės priklausomybės, be to, tai – darbui imlus procesas.
